Z.Vegelevičius: slėptuvių problemos per metus neišspręsi

- Valdantieji prakalbo apie tai, kad bandys kurti nuo atakų iš oro esą turinčias apsaugoti priedangas. O kas nutiko slėptuvėms, kurių Lietuvoje kaip ir buvo?

- Didžiąja dalimi jos visos tiek Vilniuje, tiek Kaune buvo privatizuotos. Pas mus su strateginės reikšmės objektais elgiamasi ypač keistai, nes esantys valdžioje juos nusprendė atiduoti į privačias rankas.

- Karas Ukrainoje vyksta antrus metus, tad pavojus yra akivaizdus. Nepaisant to, valdantieji ir dabar neskuba.

- Manyčiau todėl, kad esantys valdžioje ne tik nesusigaudo, kas vyksta dabar, bet ir visiškai negalvoja apie ateitį. Arba galvoja tik tiek, kiek trunka jų kadencija. Tuomet juos pakeičia kiti, kurių „vizijos" irgi apsiriboja keturiais metais. Situacija su slėptuvėmis ir dabar paviešinta priedangų idėja tai tik patvirtina. Savo laiku verslininkams išpardavę slėptuves politikai tikrai nesusimąstė apie tai, jog toli gražu ne viską galima išparduoti, ar apie tai, kad ne viską yra lengva atkurti.

Vyriausybė privalėtų galvoti, ką daro ir kokios bus jos vienokių ar kitokių sprendimų pasekmės. Turi būti sukurta norminė bazė, kad verslas galvotų ne tik apie pelną, bet ir apie žmonių saugumą, tačiau pas mus valdžia, užuot rimtai galvojusi, tesugeba už skatikus pardavinėti strategines įmones, kaip kad tai nutiko su „Mažeikių nafta", „Lietuvos telekomu" ar „Lietuvos kuru".

Tarybiniais laikais buvo slėptuvių įrengimą reglamentuojanti tvarka ir aiški sistema. Bloga ji buvo ar gera, galima ginčytis, bet didžioji dalis slėptuvių buvo įrengtos kaip priklauso: jose buvo vėdinimas, elektra, vanduo, kanalizacija, nuo slėgio pokyčių saugantys vožtuvai ir t.t. Dar ir dabar galime pamatyti gatvėse betonines būdeles, kurios tarnavo kaip ventiliacinės šachtos. Visa tai buvo, bet klausimas - kokia yra dabartinė šių slėptuvių, dažnai atsidūrusių privačiose rankose, būklė? Kadangi atsakymo į jį irgi nėra, belieka galvoti apie esančių valdžioje kompetencijos stygių.

- Iki kol bus realizuota nauja idėja, valdžia priedangų ženklus kabina ant požeminių perėjų. Jos, atakos atveju, tikrai gali apsaugoti?

- Tokios priedangos yra lygiai tas pats, kas elementarus griovys. Jos saugo ne nuo tiesioginio pataikymo, o nuo skeveldrų ir nuolaužų. Čia maždaug taip pat, kai lietui prasidėjus lendama po stogu. Tam kartui nesušlapsi, bet iš esmės problemos tai nesprendžia.

Ukrainos miestai, tokie kaip Kijevas ar Charkovas, turi metro. Šie įrengti giliai po žeme, turi komunikacijas, todėl ten slėptis galima. Požeminės perėjos, kaip sakiau, saugo tiek pat, kiek grioviai, o štai rimtos slėptuvės būtų visai kas kita. Tik, kaip žinia, buvusios slėptuvės yra išparduotos, o naujų statyba ne tik daug kainuotų, bet ir ilgai užtruktų. Kodėl? Nes, įrengiant jas kad ir administraciniuose pastatuose, būtina pasirūpinti ne tik komunikacijomis, bet ir atskiru, toliau nuo statinio esančiu, išėjimu. Jo gali prireikti tuo atveju, jeigu pastatas būtų sugriautas, kadangi be oro ir vandens po griuvėsiais niekas ilgai neišgyvens. Tai lemia, kad rimtų, patikimų slėptuvių įrengimas gali kainuoti daugiau negu viso virš jų esančio pastato statyba.

Kažkiek situaciją galėtų pagerinti bendros civilinės statybos, tačiau dabar statomi namai net neturi rūsių ir tik kai kurie iš jų turi garažus. Šis sprendimas, prisiminus 30 metų nenutylančius politikų gąsdinimus apie gresiantį pavojų, švelniai tariant, yra keistokas. Palyginimui, Šveicarijoje nuo seno galioja tvarka, kad jeigu žmogus statosi individualų namą, po juo turi būti įrengtas rūsys, kadangi jis irgi vaidina slėptuvės vaidmenį. O jeigu jame dar saugomos maisto ir vandens atsargos, namo gyventojų galimybės išgyventi oro antskrydžius smarkiai išauga. Tie, kurie namų nesistato, yra priskiriami konkretiems bunkeriams ar slėptuvėms. Jie turi mokėti didesnius mokesčius, tačiau žino, kad, pavojaus atveju, visuomet turės saugią priedangą.

Variantų, kaip išspręsti oro atakų problemą, yra, tačiau nereikia turėti iliuzijų, kad viską pavyks sureguliuoti per keturis mėnesius. Na taip, valdantieji gali nuo kitų metų to reikalauti, tačiau tai, greičiausiai, lems išaugusias statybų kainas ar papildomus mokesčius, kurių žmonės ir įmonės gali nebepakelti. Taip pat didėja rizika, kad prievolė - įrengti priedangas - bus vykdoma formaliai, dėl „paukščiuko", todėl pavojaus atveju slėptis teks artimiausiame griovyje.

Dar tarnaudamas politikams ne kartą sakiau, kad negalima išparceliuoti slėptuvių, tačiau taip ir nebuvau išgirstas.

- Abejojate priedangų naujuose pastatuose efektyvumu?

- Įvertinus statybų kainas, mažai tikėtina, kad vystytojai labai noriai ir daug į jas investuos.

Gali būti, kad priedangomis bus pavadinti rūsiai, tačiau jeigu juose nebus papildomų išėjimų, tai bus ne priedangos, o spąstai.

Kaune štai nusprendė priedangomis pavadinti dalį fortų rūsių. Tik iškart tapo aišku, kad juos spės pasiekti toli gražu ne visi, o ir pasiekusieji susidurs su tam tikrais iššūkiais. Pirmiausia, rūsiai gali būti užrakinti, o raktą saugos kur nors kitame miesto gale gyvenantis klerkas. Antra, daugelis rūsių yra užgrūsti įvairiu šlamštu, tad norint juose slėptis pirmiausia reikės viską išvalyti. Ir tai teks daryti tuomet, kai kauks sirenos ir kris bombos. Trečia - nemažai tokių patalpų išmūrytos raudonomis molinėmis plytomis. Jeigu kažkur netoliese sprogs didesnis artilerijos sviedinys, esančius priedangoje „sušaudys" plytų skeveldros.

Tai - įsisenėjusi problema ir ją reikia spręsti labai rimtai. Vien popierinių pasvaičiojimų čia maža, todėl reikia nusiteikti, kad klausimo sprendimas užtruks. Suvokiant tai, galime orientuotis nebent į atsarginius išėjimus turinčių priedangų įrengimą, nes rimtų slėptuvių per trumpą laiką įrengti tikrai nespėsime.

- Šiandien rusai Ukrainoje naudoja artileriją, raketas ir dronus. Ar šių ginklų atakos skiriasi? Ar galima įrengti nuo jų visų apsaugančią slėptuvę?

- Nuo tiesioginio pataikymo šiais laikais niekas neapsaugo. Branduolinis smūgis į Lietuvos centrą sunaikintų visą kraštą - gal pakraščių smūgio banga ir nepasiektų, tačiau išgyvenusius pribaigtų radiacija. Tai irgi būtina suprasti.

Kalbant apie Kauną, jo senamiestyje įrenginėti priedangas požeminėse perėjose nėra tikslinga, nes susprogdinus hidroelektrinę jos visos atsidurtų po vandeniu. Jeigu kas gerai moka plaukti ir nardytų, gal ir išsigelbėtų, bet visi kiti žūtų.

Imant kitas vietoves, taip, nuo skeveldrų priedangos apsaugotų, tačiau jeigu jose nebus sumontuoti slėgį reguliuojantys vožtuvai, netoliese sprogus artilerijos sviediniui ar raketai uždaroje patalpoje esantys žmonės liktų be akių ar apkurstų.

Net neabejoju, kad Vyriausybėje surinkti išsilavinę profesionalai, savo sričių specialistai visa tai puikiai žino, todėl priedangų įrengimo idėją dar papildys ir patikslins. Juolab kad jie žino, jog viskas nevyksta tarsi mostelėjus burtų lazdele. O jei rimtai, tai šios popierinės idėjos man primena Ekonomikos ir inovacijų ministerijos kosmoso užkariavimo planus. Na taip, ministrė Aušrinė Armonaitė pasidžiaugė, kad Lietuva tapo Kosmoso agentūros nare, tačiau kokia mums iš to nauda, jeigu mūsų gabieji politologai ne tik nesugebės dirbti kosmonautikos srityje, bet ir mes Lietuvoje negaminsime kosminių laivų arba bent jiems skirtų komponentų? Na taip, formaliai būsime agentūros nariais, bet, kaip ir mistinių priedangų atveju, patirsime tik nuostolius.

- Apibendrinant situaciją paklausiu, ar dar galima viską pakeisti į gerąją pusę?

- Pradėti reikėtų nuo privačių namų savininkų, o juos besistatančius reikėtų agituoti, kad būtinai po namu įrengtų rūsį. Šiuo atveju labai padėtų valstybinė parama, nes tokie sprendimai išbrangintų projektus. Tarkime, aš turiu du rūsius, tad su šeima esame saugesni negu dalis Lietuvos gyventojų, kurie tokia „prabanga" pasigirti negali.

Kitas būdas būtų išparceliuotų slėptuvių išpirkimas arba, jeigu savininkai nesutiktų parduoti, jų nacionalizavimas. Ne pats demokratiškiausias būdas, bet kalbame apie žmonių gyvybes. Dar galima pasimokyti iš amerikiečių, kur atskiros įmonės užsiima slėptuvių su visa būtina infrastruktūra įrengimu. Pas mus tokių dar nesu matęs, bet gyvenimas nestovi vietoje.

Galiausiai reikia pradėti šviesti žmones ir paaiškinti, kad jeigu šalimais nėra nei rūsio, nei slėptuvės, slėptis oro atakos atveju reiktų artimiausiame griovyje arba už kokios kalvos. Aišku, visų neįspėsi ir ši problema nėra išsprendžiama, bet dirbti ta linkme būtina, nes, priešingu atveju, oro atakų atveju aukų bus tūkstančiai.