Valdantieji nemyli lietuvių kalbos

Protestuoti skatina valdžios abejingumas

Savo pastebėjimais apie tai, kas vyksta ir kodėl tenka protestuoti, su „Vakaro žiniomis" pasidalino Nacionalinio susivienijimo narys, politikas Vytautas Sinica.

„Dabartinę situaciją, dėl kurios protestuojame, vienareikšmiškai lėmė valdančiųjų ideologinė nuostata, kad valstybinė kalba nėra būtina visiems Lietuvos piliečiams ir čia dirbantiems, teikiantiems paslaugas.

Yra akivaizdu, jog bent ukrainiečiai pabėgėliai nori išmokti lietuviškai, bet tam reikalingi nemokami kalbos kursai vietų juose trūksta tūkstančiais. Tai ne resursų trūkumo, o atviro nenoro nulemta problema. Mokyti ukrainiečius ir - tai labai svarbu - visus kitus, dirbančius Lietuvoje - lietuvių kalbos vyriausybei tiesiog atrodo beprasmiškas reikalas", - sakė politikas.

Jo teigimu, tokį požiūrį atspindi daugybė valdančiųjų darbų.

„Lietuvių kalbos instituto atvirai antikonstituciniu įvardintas Valstybinės kalbos konstitucinio įstatymo projektas. Laisvės partijai priklausančios ekonomikos ir inovacijų ministrės Aušrinės Armonaitės sprendimu lietuvių kalbos suderinimo su dirbtiniu intelektu tyrimams skirtų 35 milijonų eurų savavališkas skyrimas kitoms sritims. Vieši siūlymai naikinti arba faktiškai visuomenininkams prilyginti Valstybinės lietuvių kalbos komisiją ir Valstybinės kalbos inspekciją, ir taip toliau. Seime priimtas ir dabar Konstitucinio Teismo vėl svarstomas asmenvardžių rašymo pasuose kitomis kalbomis vietoje valstybinės kalbos projektas. Jį seka kalbos apie diakritinių ženklų įteisinimą. Mokslo sektoriuje ir toliau privilegijuojami straipsniai ir kiti darbai anglų kalba. Daugybėje sričių kitos kalbos įgauna statusą, atimantį iš lietuvių kaip valstybinės kalbos jos išskirtinį statusą, - valdančiųjų darbus vardino V.Sinica. - Kur tai gali nuvesti? Prie situacijos, kai lietuviškai kalbėti iš tiesų nebebus privaloma, o tai vis didesniu pagreičiu ves prie anglų ir rusų kalbų įsigalėjimo.

Be valstybinės apsaugos mažų tautų kalbos neišgyvena. Tad dabartinė valdžia privalo sau ir tautai atsakyti į klausimą, ar palaiko Lietuvos kaip nacionalinės valstybės sukūrimą ir egzistavimą, ar savo abejingumu ir ne tik juo dirbtinai skatina kalbinę įvairovę ir atvykėlių nesiintegravimą Lietuvoje."

Jis patikino, kad akcijoje dalyvaujantys ar ją palaikantys visuomenininkai bei kalbininkai yra mėginę Seime kalbėti su A.Armonaite proteste keliamais klausimais.

„Dar svarbiau tai, kad šiuos klausimus A.Armonaitei viešai kėlė valstybinės kalbos inspektorius Audrius Valotka ir jos reakcija buvo viską pasakanti - bandymas vaizduoti inspektorių nejautriu ar net nežmogišku, kad „verčia" ukrainiečius mokytis lietuviškai. Tai viską atsakė", - patikslino V.Sinica.

Pasiteiravus, ką galvojama daryti, jeigu valdžia ir toliau liks „kurčia", V.Sinica išsakė prielaidą, kad šios, nuosekliai vykdomos politikos, atsisakyti lengva nebus.

„Pats klausimo kėlimas gali pakeisti politinį klimatą, išjudinti kitas partijas, svyruojančius žmones, išprovokuoti laidas ir neišvengiamai poreikį bent deramai pagrįsti savo poziciją arba ją keisti. Galima kreiptis į prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo. Visų piliečių teisė gauti paslaugas ir informaciją valstybine lietuvių kalba neabejotinai yra viešasis interesas ir turi būti ginama. Svarbu, kad pati tauta, lietuvių kalbą dar branginanti ir tiesiog savo šalyje kaip namuose jaustis norinti žmonių dalis, suvoktų, kas vyksta ir ryžtųsi pati save ginti. Nes savęs neginančios visuomenės niekas negali apginti", - sakė V.Sinica.

Tauta be kalbos - tauta be ateities

Piketo, į kurį susirinko arti 100 žmonių, pradžioje mokytoja Alina perskaitė profesorės Laimos Kalėdienės laišką, kuriame netruko kritikos esantiems valdžioje. Laiškas baigėsi reikalavimu patraukti atsakomybėn už kalbos žlugdymą ir naikinimą atsakingus politikus. Profesorė pabrėžė, kad sąmoninga visuomenė nenori Lietuvos be lietuvių ir be lietuvių kalbos. Idant taip nenutiktų, L.Kalėdienės nuomone, sprendimus priimantys asmenys privalo sudaryti visas sąlygas, kad lietuvių kalba būtų stiprinama, o kultūra - puoselėjama.

Panašiai teigė ir Lietuvoje gyvenanti bei laisvai lietuviškai kalbanti ukrainietė Lidija. Moteris papasakojo, kad neseniai pasijuto nejaukiai kai išėjo pasivaikščioti po miestą su nuo karo pabėgusiais ir pas ją apsistojusiais giminaičiais. Pastarieji klausinėjo, kodėl Vilniuje beveik nesimato užrašų lietuvių kalba, o Lidija neturėjo ką jiems atsakyti.

Moteriai buvo skaudu, kad po Nepriklausomybės atgavimo savo pozicijas šalyje susigrąžinusi kalba, pastaruoju metu jas vėl praranda. Apibendrindama savo pasisakymą, ji pabrėžė, kad Lietuvoje lietuvių kalba turi vyrauti, o čia nusprendusiems pasilikti užsieniečiams ją būtina išmokti.

Kalbininkas Artūras priminė, kad Lietuvos valstybė buvo kurta, o vėliau ir atkurta tautos ugdymui bei jos išsaugojimui. Jis pabrėžė, kad Lietuva yra tautos namai, o kalba yra svarbi jos savasties dalis. Politikai privalo rūpintis kalbos išsaugojimu ir puoselėjimu, kadangi kalba kartu yra ir valstybės pagrindas.

Iš Punsko atvykusi Živilė palygino lenkų ir lietuvių požiūrį į savo kalbą ir kultūrą. Ji atkreipė dėmesį į tai, kad lenkai autobusais važiuoja lankyti Rasų kapinėse esančio Juzefo Pilsudskio paminklo bei organizuoja Vilniuje jiems svarbių datų paminėjimą. Taip, pasak jos, yra todėl, kad lenkai puikiai supranta, jog kalbą būtina puoselėti ne tik gimtojoje šalyje, bet ir už jos ribų. Tuo pat metu, moters teigimu, lietuviai puikiai žino Lenkijos parduotuves, bet retai atvyksta aplankyti Lenkijoje esančių, su Lietuva sietinų kultūrinių ar istorinių vietų.

Baigdama savo pasisakymą Živilė apgailestavo, kad visiems Lietuvos okupantams labai nesunkiai pavyksta įtikinti krašto žmones, jog jų kalba yra prastesnė negu atėjūnų, todėl ji taip lengvai nustumiama į paraštes.