1 nuotr.Kažkada jam gyventi buvo taip gera... Nuo lapkričio iki kovo galo barsukas miegodavo, jo guolis būdavo šiltas, nes tokio reikėdavo. Jis buvo reikalingas visiems, nes žmonės labai laukdavo pusiaužiemio ir jo, barsuko, pranašysčių.
Ar pamenate: tą dieną (o ji - tai ši diena, sausio 25-oji) barsukas prabusdavo, išlįsdavo iš urvo ir apsižvalgydavo. Žinoma, jis regėdavo snieguotą girią, tačiau labiausiai jam rūpėdavo saulė - jei ji šviesdavo ir jis matydavo savo šešėlį, apsigręžęs nerdavo į urvą, guldavosi ant kito šono (mat iki tol ant vieno šonelio nuo rudens miegojo) - žiema būsianti dar ilgai, miegoti bus kada. Jeigu saulė nešviesdavo, barsukas guldavosi ant to paties šono - pavasaris ne už kalnų, nedera vargintis.
Taip, sako, būdavę. Šiemet barsukams nei šiaip, nei taip - sniego nėra, šalčio nėra, žiemos nėra, miegoti nereikia.
Nežinia, ar dėl to barsukas kremtasi, graužiasi. Tik reikia žinoti, kad barsukai nemiega, yra aktyvūs, maitinasi, keliauja per girią, rausia šakneles, ieško sliekų. Žinoma, gal ne taip intensyviai, kaip jauniklius augindami, nes tiek maisto jiems ir nereikia - dar nuo rudens turi prikauptų riebalų, kurie lyg gerasis biokuras stumia juos priekin. Žinoma, tą gali ne visi, miegantys žiemos įmygiu - ežiui pabudimas yra pražūtingas, miegapelėms - tuo labiau. Barsuko miegas žiemą yra visai negilus, jo kūno temperatūra išlieka panaši, širdies ritmas, kvėpavimas - taip pat.
O mes žinome, kad su šiemete žiema yra nekas - jos nėra, ir, matyt, vargu ar bus. Galime tą vertinti buitiškai - džiaugtis, kad apšildymui mažiau pinigėlių išleisime, ir - rūpintis, kad vaikai neturi sniego bei ledo savo žiemiškiems užsiėmimams. Tačiau visi kiti žiemos (ir ne tik jos) reikalai kur kas svarbesni: pažeidžiamas keturių metų laikų kaitos cikliškumas, išnyksta gyvūnų ir augalų fiziologinis lankstumas, pasiruošimas ir atsparumas gamtos pokyčiams. Mūsų biologinė įvairovė susiformavo kaip tik tokiomis sąlygomis, o staiga netekusi šio atrankos barjero, gyvena labai paprastą, lengvesnį, bet be galo pavojingą gyvenimą. Na, o dar paprastesnis dalykas - nebus žiemos, nebus ir drėgmės. Sniegas ir ledas netirps, žemės sluoksnis neprisipildys vandens. Kuo ilgiau tai tęsis, tuo didesnė grėsmė bus visiems, kas nuo to priklauso. Visų pirma, medžiams, pelkių augalams, o paskui - ir mūsų laukų pasėliams.
Neseniai paskelbta niūri prognozė: jei niekas Žemėje nesikeis, jei nebus susirūpinta tokio masto neigiama įtaka gamtinei aplinka, per artimiausią dešimtmetį išnyks daug gyvūnų ir augalų rūšių. Kad ir kaip keistai ir grėsmingai skambėtų šie žodžiai, bet juose - labai daug tiesos. Taip, Žemė pavargo, ji jau neturi savo vidinių rezervų, kurie galėtų palaikyti jos sveikatą ir energiją. Sakysite - bet mes taip stengiamės... Taigi, mes stengiamės, o štai visokie tualetinio popieriaus fabrikai dešimtmečiais teršia vandenį, kiti - nuodija orą taip, kad net tarp gražiausių miškų esantys miesteliai dūsta. Ir - nieko, niekas jiems blogo žodžio nesako, nors turėtų išjungti bet kokį elektros, vandens tiekimą ir pareikalauti ne tik susitvarkyti, bet ir kompensuoti tai, ką jie yra padarę. Arba - pridarę...
Kam kompensuoti? Žinoma, gamtai. O štai tie, kas nuodijo Kuršių marias ir, žinoma, Baltiją, turėtų atsakyti ir už menkes, kurių jūroje taip sumažėjo, ir už kitas žuvis. Tikiuosi, kad žalos vertintojai to nepamirš. Nes be viso to barsukas tiesiog turės išvažiuoti gyventi kitur...
