respublika.lt

Už cenzūrą blogiau tik savicenzūra (52)

2021 rugsėjo 26 12:30:00
Danutė ŠEPETYTĖ

Kas gyveno sovietmečiu, gerai atmena ir tuo metu veikusią cenzūrą. Dabar viskas kitaip, negu prie ruso: Briuselio nurodymai puolami vykdyti dar jiems neapsireiškus, o cenzūra tapo atgyvena, kaip ir sąžinė, nes valdžiai lojalūs žmonės tiesiog išsicenzūruoja patys. Tai smulkmena, jei sumeti, kad jie ir lytį pasirengę pasikeisti patys. Kodėl savicenzūra yra blogiau nei cenzūra, aiškinamės su neprilygstamu aktoriumi, režisieriumi, Klaipėdos jaunimo teatro vadovu Valentinu MASALSKIU.

×
nuotr. 1 nuotr.
Valentinas Masalskis. Egidijaus Jankausko nuotr.

 

- Sakot, nenorit pasijusti mažuma, todėl dėl nieko nekovojate. Gal mano logika kiek šlubuoja, bet, būdamas dauguma, negi niekam nejaučiat noro pasipriešinti, ką nors pakeisti?

- Kadaise, kai buvau jaunesnis, norėjau pakeisti visą teatrinę kultūrą, norėjau, kad aktoriai, režisieriai netaptų amatininkais, kad jie dirbtų atsidavę, kad bendraminčių grupės taptų kuriančia bendruomene. Tikėjau, kad mes galime paklusti kažkokiems etalonams ir idealams (panašiai kartais girdžiu kalbant už visą Tautą), bet po daugelio metų supratau, kad reikia apsiriboti pasaulio dalele ir pabandyti joje sukurti kažką savo. Atvažiavau į Klaipėdą ir ėmiau rūpintis mažu gyvenimo sklypeliu, bandydamas jį pagražinti ir pamačiau, kad kažkas pavyksta, kažkas iš tikrųjų subanguoja. O kai išbėgi į gatvę šaukdamas, kad teatras turi būti kitoks, kai bandai paveikti visumą, kai galvoji, kad štai tapsi ministru, ir viską pakeisi (įsivaizduoju, kaip yra sunku ir kaip baisu būti ministru arba prezidentu), tavęs laukia didelis nusivylimas. Šiandien aš suprantu dar vieną dalyką - kaip miške medžiai, taip ir teatras turi būti visoks, kaip ir darže. Jame kartais atsiranda piktžolių, kurias reikia paravėti...

Tad aš nebandau pakeisti visos Lietuvos struktūros, nebandau pakeisti visų žmonių sąmonės, bet pagal savo išmanymą, pagal išsimokslinimą, pagal įgytą patirtį, pagal autoritetus, kurie vedė mane į šitą gyvenimą, bandau pakeisti mažą vietelę. Tiktai tiek. Kai tampi parapijos klebonu, turbūt gali daugiau pakeisti, negu Vatikanas.

- Ir jūsiškio Klaipėdos jaunimo teatro misiją galėtumėte prilyginti parapijos klebono misijai?

- Taip. Mes pabandėme toje „parapijoje" įvesti įstatymus, kurie vis dar negalioja Lietuvoje, kur aktorius yra valstybės išlaikomas iki gyvos galvos. Pagal mūsų įstatymus aktorius, kaip ir kiekvienas Lietuvos pilietis, turi užsidirbti duoną ir mokėti mokesčius. Jie patys stato dekoracijas, vairuoja, daro reklamas, rašo projektus, - jie atsakingi už repertuarą, jie palaiko vienas kitą, kelia kvalifikaciją ir pan. Vieną žmogų išreklamuoti lengva, bet kad trupė taptų atsakinga, kad rastųsi kolektyvinė atsakomybė - sunkus uždavinys. Norėdami, kad mūsų aktorius pastebėtų kiti režisieriai, kad kviestų vaidinti kine ar teatre, nesame apleidę ryšių nei su Vilniumi, nei su visa Lietuva. Režisieriaus Arpado Šilingo spektaklį „Įstrigę", gimusį Kuliuose (ten šiuo metu ir gyvena V.Masalskis - D.Š.), stengsimės vaidinti, kaip ir buvome suplanavę, apleistuose mažų miestų kultūros namuose. Pjesės idėja ir kilo nuo pastato, kuris kažkada turėjo didelę prasmę, bet miestelio gyventojams emigravus ar persikėlus į didesnius miestus, liko stovėti kaip koks monstras. Mes bandom jį atgaivinti ir klausti, ar jis šiandien žmonėms reikalingas - socialinė misija man atrodo labai svarbi teatrui.

- Viename interviu šis režisierius sakė, kad jo gimtojoje šalyje palaikomi tik tie kultūros atstovai, kurie remia vyriausybės vykdomą politiką. Dėl to jis buvo priverstas palikti Vengriją?

- Taip, jis prarado visoje Europoje pagarsėjusį teatrą, kai Viktoras Orbanas atėmė jo finansavimą. Šiuo metu gyvena Prancūzijoje, Lietuvoje pastatė jau trečią spektaklį. Man imponuoja ir jo režisūra, ir kūrybinė paieška, ir meno supratimas, ir jo kanonai, nukreipti į žmogų, į tą silpnąjį žmogų, kuriam reikėtų padėt pakilti. Aš manau, kad šiuo aspektu iš tikrųjų parapijos klebono misija ir yra svarbiausia.

- Bet, sakykite, ar Lietuvoje nėra panašiu principu finansuojama kultūra?

- Gal Lietuvoje taip nėra. Bet yra kita liga: pataikaujama publikos skoniui, dainuojamos tokios dainos, už kurias krenta pinigai. Taigi ir ten pinigas, ir čia pinigas, tik, sakykime, gal adresatas kitas. Jeigu tenai adresatas - valdžia, kuri, kaip tarybiniais laikais, remia partijos liniją palaikančius, tai čia adresatas yra žiūrovas, nors pažįstu daug rimtų menininkų, kurie tikrai nekapeikauja.

- Bet tikriausiai ir jiems būdinga savicenzūra?

- Taip, savicenzūra, eismas į vieną pusę įsigali kaip reikiant, bet ji yra iš visuomenės ateinantis dalykas. Ar ne mūsų tėvai pradėjo diktuoti vienos krypties eismo kelionę? Anais laikais, gąsdindami prarastais sąnariais ir kitomis ligomis, jie skatino bėgti iš kolūkio į miestus mokytis, protino vaikus, kad norėdami išgyventi, nesipriešintų nei partijai, nei valdžiai. Ir šiandien niekas nepasikeitė, forma ta pati, tik savo vaikus tėvai skatina bėgti dar toliau, - kodavimas yra begalinis. Aš matau, kaip mokiniai koduojami mokytis dėl pažymio, o ne dėl pažinimo, ne dėl to, kad mąstyt išmoktų. Savo studentams nuo pirmos dienos sakau: netikėkit pažymiu, aš jums diplomą galiu duoti kad ir šiandien, - gyvenimas jums parašys pažymį, ne aš. Mus supančioje aplinkoje yra daug kvailumo, kuriam mes maloniai pasiduodame. Nuolatos tik ir girdi: pasirink tą ir tą profesiją, tada gerai gyvensi, neik prieš tuos, nesišiaušk prieš tą ar kitą partiją, ir viskas bus gerai...

- Kurpk šiuolaikinį meną ir gausi pinigų projektams...

- Taip, gali pasiūlyti net nesąmonę ir gausi finansavimą, bet nedaryk nieko tikro, jaudinančio, emocionalaus, nes tai laikoma atgyvena, seniena... Man atrodo, menas išvis liovėsi domėtis žmogumi, kurį anksčiau laikė didžiule paslaptimi. Jį keičia sekso technologijos, malonumų paieškos, bet pats žmogus, kaipo toks, jo nebedomina. Ar dabar kam rūpi, ką jaučia įsimylėjęs žmogus? Jums teko susidurti su tokiu pasakymu šiandien?

- Tikriausiai ne.

- Kai žmogus ėmė ir susireikšmino, menas nustojo domėtis žmogumi. Jis nusisuko nuo žmogaus problemos, ėmė žaisti formomis, apipavidalinimais. Jei pastebėjote, estetiškas vaizdas pasidarė labai svarbus, bet nerasi jame jokio turinio, jokios minties... Kalbat apie savicenzūrą, o aš rengiuosi statyti pjesę apie Rainių tragediją. Šiemet už jos eskizą, parodytą teatrų festivalyje Varėnoje, laimėjome Dalios Tamulevičiūtės premiją, tie 20 tūkst. eurų mums labai pagelbės. Mindaugo Nastaravičiaus pjesė „Miškelis" pasakoja apie 1941 metų birželio 24-osios žudynes ir vieno žmogaus istoriją po jų. Darysime tokias mišias sau ir žiūrovui, bet pats vienas kartais imu galvoti, ar reikia žmonėms to skausmo. Gal nereikia juo „gruzinti" žmonių, gal verčiau kalbėkim apie pliažą, apie čeburekus, apie saulę, apie diskoteką, - gal verčiau kalbėkim, kaip mums gera, juk visi ieško atsipalaidavimo. Pats norom nenorom kalbu, kad menininkas pataikauja publikai, bet aš irgi - ne kitoks, aš irgi visuomenės produktas, ir, aišku, turėsiu atsispirt toms mintims, kurias dabar sakau. Aš turėsiu jas nugalėti, negalvodamas, kiek į spektaklį ateis žmonių, nes turime kalbėti apie savo istoriją, kuri yra labai skaudi. Štai jums ir savicenzūra.

- Sąžinės savicenzūra - kitas reikalas.

- Taip, bet suprantate, man, kuriam, atrodo, jau neturėtų tokių minčių kilti, jos ima ir spiečiasi: o gal nereikia liūdinti žmonių skausmingom temom, gal tegu užželia žolė ir niekas nieko neprisimins. O prisimenat, su kokiu dvasiniu pakilimu už suaukotus žmonių pinigus buvo statoma Rainių koplyčia per mūsų Atgimimą, kokia begalinė buvo eisena tada... O dabar, praėjus lygiai 80 metų nuo tragedijos, kokia ji būtų, pagalvojate?.. Mes tiesiog keičiamės: kitaip Kalėdas, kitaip Velykas švenčiam, kitaip kalbame vienas su kitu...

- Atpratome kalbėti nerėkdami...

- Kai vienam menininkui pasakiau statysiąs M.Nastaravičiaus pjesę apie Rainių miškelį, jis pasakė, ai, turbūt jis rašė dėl nacionalinės... Štai jums ir atsakymas. Ir tai pasakė ne šiaip kvailas žmogus, bet menininkas, kuris turi įžvalgą... Matot, kokios mintys pasėtos mūsų galvelėse. Baisiausia, kad jaunoji karta įsijungia į visuomenės gyvenimą, jau mokėdama gyventi vienos krypties eisme... Kur parodyta, ta kryptimi ir keliaujam.

- O menininkai - tai ne?

- Taip, savicenzūra susijusi su išskaičiavimu, su nauda, ką kokiu laiku pasakyti, kokią CV pateikti, kam nusišypsoti, kur nutylėti; ji labai greit auga žmoguje. Menininkas turėtų būti kitoks, bet jis neprotestuoja, nes tarp menininkų irgi daug savikontrolės, savicenzūros. Egzistuoja pažinčių klanai, jie man yra baisiau nei partijos, nes vadinamuoju lojalumu dangstomas vergo sindromas. Taip, konformizmas susijęs su mumis, pritariu šimtu procentų, pritariu, kad žmogus nutyli dėl to, kad gautų geresnę algą, apdovanojimą, jis susitaiko, prisitaiko, - prisišlifavimas prie kažko yra masinis reiškinys visoje Europoje, kuri dabar visiška bedantė ir išsikastravusi. Visomis prasmėmis. Jei Vakarų pasaulyje ir mūsų pasaulyje, neduok Dieve, eismas nusistovės tik į vieną pusę, nebeliks žodžio laisvės, žmogus gins tiesas, kuriomis pats netiki, o tu, pabandęs išsisukti tos srovės, iškart būsi apspjaudytas ir apšauktas marginalu.

- Tai jau vyksta.

- Jeigu prie ruso turėjome cenzūrą, iš kurios už kampo užėję šaipėmės ir kūrėm anekdotus, šiandien iš savicenzūros mes nedarome anekdotų, nes labai nemalonu šaipytis iš savęs.

 

Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Skaityti komentarus (52)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • PATAISOS: Seimas ketvirtadienį po pateikimo pritarė skubos tvarka teikiamoms Elektros energetikos, Gamtinių dujų ir Energijos išteklių rinkos įstatymų pataisoms, tai leis VERT paskirstyti išaugusią elektros kainą vartotojams iki 2027 m. pabaigos, ją pakeliant tik iki 20 proc.
  • PABRANGO: Naftos kaina pabrango iki 85 USD, o iki metų pabaigos gali pasiekti ir 100 USD ribą.
  • LEIDIMAS: Penktadienį Italijoje įsigalioja naujos kovos su COVID-19 priemonės – nuo šiol kiekvienas darbuotojas privalo turėti vadinamąjį „žaliąjį leidimą“, rodantį, kad asmuo yra pilnai paskiepytas, pasveikęs arba jo COVID-19 testas yra neigiamas.
  • PREKĖS: „Baltosios bangos“ – skaidraus verslo iniciatyvos šį pavasarį atlikto tyrimo duomenimis, beveik 20 proc. apklaustų gyventojų nurodė, kad pandeminiu metu jiems dažniau nei įprasta teko pirkti prekių nelegaliai.
  • TESTAI: Prancūzijoje dėl koronaviruso norintys pasitikrinti nepasiskiepiję žmonės nuo penktadienio turės mokėti už testus savo pačių lėšomis, nebent jie negali pasiskiepyti dėl medicininių priežasčių.
  • RINKIMAI: Jungtinių Tautų (JT) Generalinėje Asamblėjoje vykusiuose rinkimuose Lietuva išrinkta į JT Žmogaus teisių tarybą 2022-2024 metų laikotarpiui.
  • NAUJIENA: Europos vaistų agentūra (EVA) pradėjo naujo vaisto nuo koronaviruso vertinimo procesą.
  • BAUDA: Televizijos ir interneto paslaugų teikėjui „Cgates“ skirta 215.000 Eur bauda.
  • SANDORIAI: Per tris šių metų ketvirčius valstybės nekilnojamąjį turtą valdanti valstybės įmonė Turto bankas sudarė 411 sandorių už 44,38 mln. eurų.
  • AKCIZAS: Ingrida Šimonytė sako, kad Lietuvoje taikomas akcizas dyzelinui yra ženkliai mažesnis nei benzinui, be to, vienas mažiausių Europos Sąjungoje, o tai esą skatina gyventojus pirkti taršius automobilius.
Daugiau

Dienos klausimas

Ar mažo kiekio narkotinių medž. dekriminalizavimas yra žingsnis iki narkotinių medž. legalizavimo?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Planuojama įvesti iš darbuotojų lėšų apmokamą testavimą. Kaip planuojate elgtis?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+5 +11 C

+2 +9 C

 

+1 +4 C

+8 +12 C

+5 +10 C

 

+4 +8 C

0-8 m/s

0-5 m/s

 

0-3 m/s