Tėvynės turto išpardavimas. Ant prekystalio - geležinkeliai

Apie tai prie RESPUBLIKOS apskritojo stalo diskutavo Nepriklausomybės Akto signataras Algimantas NORVILAS, buvęs „Lietuvos geležinkelių" vadovas Stasys GUDVALIS, filosofas Vytautas RUBAVIČIUS. Diskusiją vedė apžvalgininkas Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Prasidėjus naujiems metams, susisiekimo ministras Marius Skuodis pasidžiaugė, kad trys valstybinio sektoriaus susisiekimo įmonės tapo akcinėmis bendrovėmis. Sakoma, kad protingas mokosi iš svetimų klaidų, o ką pasakyti apie dabartinį susisiekimo ministrą? Juk privatizavimo panacėja, vykstant karui Ukrainoje ir vertinant geopolitinę padėtį visame pasaulyje, vis mažiau tikima Vakarų Europoje, o mes, turėdami „puikų" pavyzdį su „Lietuvos geležinkeliais", taip ir nepasimokėme. Tad priminkime, kas čia įvyko ir vyksta?

A.NORVILAS: Susisiekimo ministras M.Skuodis sėkmingai tęsia pirmtako Roko Masiulio pradėtą geležinkelių naikinimą. Profesionalių geležinkelio specialistų, dar išlikusių įmonėje, teigimu, gyvename artėjančios katastrofos nuojauta. Tai, kas vyksta, objektyviai neturi pozityvaus tęsinio. Dabartinė geležinkelio būklė dėl antiprofesionalaus valdymo, techninės priežiūros ir saugos normų nepaisymo tiesiog provokuoja rimtą (duok Dieve, ne tragišką) geležinkelio eismo įvykį.

Vis dažniau visuomenę pasiekia žinios apie geležinkelio eismo sutrikimus, nors ten galioja totalus draudimas teikti bet kokią informaciją. O kiek eismo įvykių buvo nuslėpta, nežinia. Visai neseniai buvę vieni geriausių Europoje „Lietuvos geležinkeliai" sparčiai ritasi žemyn. Garsioji „Klaipėdos naftos" vaikinų grupė, vadovaujama „maestro" R.Masiulio, stojo prie „Lietuvos geležinkelių" vairo. Ir sudainavo lopšinę.

V.RUBAVIČIUS: Vyksta gana paprastas, tačiau valstybei ir žmonėms daug kainuosiantis vyksmas - valstybinės įmonės perleidžiamos saviems. Keičiama nuosavybės forma - visų turtas perleidžiamas privatiems žmonėms. Naujoji „prichvatizavimo" banga. Stengiamasi visiškai išnaudoti dabartinį „prichvatizatorinių" politinių jėgų valdymą, taip pat ir visuomenės nuovargį dėl patiriamų sunkumų ir naujų iššūkių.

Visuomenė vis labiau užglušinama neregėtos infliacijos, svaigiai didėjančių kainų ir mokesčių, Rusijos grėsmės, tad pats metas greitai sutvarkyti savus milijardiniais pelnais ir turtais viliojančius reikalus. Sykiu tai valstybės išnacionalinimo ir išvalstybinimo vyksmas - liekame be nacionalinės ekonomikos ir logistikos.

Ukrainos kova su Rusijos agresoriais akivaizdžiai rodo, koks svarbus yra valstybinis strateginis ekonomikos stuburas. Ukraina savo rankomis išparceliavo vieną didžiausių pasaulyje karinį pramoninį kompleksą, o dabar stengiasi bent dalį jo atkurti. Strateginių valstybinių įmonių „prichvatizavimas" paskatina didžiules socialines pasekmes visai visuomenei.

Tos įmonės yra ne tik apčiuopiama ir galima nustatyti vertė, bet ir socialinis, kultūrinis bei mokslinis turtas, teikiantis gyvasties visuomenei. Su tomis įmonėmis glaudžiai susiję tam tikri techniškai ir technologiškai išmanūs, išsimokslinę socialiniai sluoksniai, mokymo įstaigos, moksliniai tyrinėjimai.

„Mažeikių nafta" garsėjo lietuvių naftininkais ir tai gamyklai reikalingais moksliniais tyrinėjimais. Buvo rengiami specialistai, ginamos disertacijos. Lietuva savo politikų rankomis atsisakė didžiausio turto, perleido jį kitiems, tad ar bekalba kas apie Lietuvos naftininkus, mūsų naftos ūkį ir mokslą? Nebekalba, nes šie dalykai išgaravo.

Garsėjome ir savo atominės energetikos specialistais, su atomine energetika susijusiais moksliniais tyrinėjimais, visuomenėje aktyvus buvo su šia sritimi susijęs socialinis sluoksnis. Ką jau kalbėti apie Lietuvos jūrų laivyno išgrobstymą, pritariant aukščiausiam politiniam elitui ir vieninteliam valstybės vadovui, skatinusiam kuo greičiau atsikratyti ir lietuvių naftininkų. Dabar atėjo eilė geležinkeliams.

Valstybinio turto perėmimo praktika susiklostė dar sovietinės okupacijos metais, padvelkus gorbačiovinei „perestroikai". Prisiminkime - imperijos griūtį savaip paskatino privačios kooperatyvų veiklos įteisinimas. Suklestėjo smulkus ir vidutinis verslas. Ėmė rastis vis daugiau sumanių ir išmanių verslininkų. Greit buvo suvokta, kad didžiausios kasyklos glūdi valstybinėse įmonėse - direktoriai ir kiti tų įmonių valdininkai bei jų giminės, kitaip tariant, savieji, ėmė steigti kooperatyvus gamyklose, perimdami kai kurias jų funkcijas.

Pavyzdžiui, tiekimo, logistikos ir kitas bei nustatydami savas aptarnavimo kainas. Kooperatyvams imta mokėti vis daugiau, o kooperatyvai įmonių atsiskaitomuosius, sąskaitinius rublius jau galėjo išgryninti, paversti realiais. Gana greit daug įmonių taip „įsiskolino" kooperatyvams, tad pastarųjų ir buvo perimamos „už skolas". Taip vyko sėkmingos „savųjų" operacijos, po kurių visose vadinamosiose sąjunginėse respublikose radosi savųjų multimilijonierių bei oligarchų sluoksniai.

Praskolinti valstybinę įmonę ar jos tam tikrą barą padaryti nuostolingu ir šiuo metu yra paplitusi praktika. Mūsuose gaji besąlygiško privatizavimo ideologija, kurią palaiko nuostata, kad didžiausias blogis yra valstybės veikla ekonomikos srityje - visa tai įvardijama kaip „kišimasis į rinkos santykius". Vakarų šalyse tos ideologijos jau atsikąsta - paaiškėjo, kad besąlygiškas valstybinių funkcijų privatizavimas sukelia daug neigiamų ir brangiai valstybei, jos mokesčių mokėtojams kainuojančių pasekmių.

Juolab kad toks privatizavimas perdėm korupcinis. Tačiau tie patys vakariečiai privatizacijos schemomis kuo puikiausiai naudojasi iš sovietinės okupacijos išsilaisvinusiose šalyse, pasitelkdami dar ir „užsienio investicijų" šūkį. Padedami nepaprastai godžių vietinių politikų bei verslo didžiūnų.

Mums ilgą laiką siektinas valstybės vaizdinys buvo Gariūnai. Per juos perėjo ir nemažai anuo metu išgyventi iš savų specialybių nebeišgalėjusių įvairiausių subankrotintų įmonių inžinierių. Tad mums jų ir nebereikėjo. Reikėjo prekeivių, kuriuos vėliau pakeitė vadybininkai. Dabar vadybininkai visur - socialinės paramos vadyba, finansų vadyba, prekybos vadyba, atvejų vadyba, turinio vadyba ir pan. Ką jau kalbėti apie viešuosius ryšius ir politikų įvaizdžio kūrimą. Dabar dejuojame, kad trūksta inžinierių, tačiau juk vadybininkai nesileis keičiami.

Kapitalizmo gyvybė - kapitalo apytaka. O kapitalą prižiūri finansininkai su vadybininkais. Tai priežiūrai jokių kitų profesionalų nereikia. Vadybininkui šalia profesionalo inžinieriaus nejauku - jis jaučiasi nepilnavertis, pažemintas, kadangi neišmano savosios „vadybinamos" srities. Juk visi gerai žino: inžinierius savaime gali tapti geru vadybininku, tačiau vadybininkas savaime darbuodamasis niekaip neįgaus inžinieriaus kvalifikacijos.

Inžinieriai profesionalai tik trukdo įgyvendinti įmonių perėmimo, praskolinimo ar „akcijinimo" schemas jau vien dėl to, kad jie gerbia savo amatą ir išmano jo subtilybes. Vadybininkams, ypač naujiesiems, svarbu tik vienas esminis dalykas - kad vis didesni finansų srautai iš įmonės ir valstybės biudžeto tekėtų į tam tikras sąskaitas, kitaip tariant, kuo sparčiau didintų asmeninę gerovę.

S.GUDVALIS: Viskas vyksta dėsningai. AB „Lietuvos geležinkeliai" irgi buvo išskaidyti prisidengiant neva Europos Sąjungos direktyvų reikalavimais, nors tokių reikalavimų iš tikro nėra - buvo reikalinga tik atskirti apskaitą, valdymą, bet daryti atskiras įmones nebuvo ir nėra privaloma.

Taip įmonėje atsirado neva nepriklausomos valdybos, tačiau matome, kad „nepriklausomose" valdybose sukasi tie patys žmonės, dažniausiai atėję iš energetikos sektoriaus, kur visas šis procesas įvyko anksčiau. Taigi valstybė, nors ir valdydama 100 proc. AB „Lietuvos geležinkeliai", tiesiogiai jų valdymui įtakos nelabai ir turi - viską sprendžia „nepriklausomos" valdybos.

Kas atsitiko su energetika, o konkrečiai su „Igničiu", puikiai matome - beveik 30 proc. įmonės atsidūrė privačiose rankose, maža to - rankose žmonių, kurie, kaip valstybės pareigūnai, turi ar turėjo įtaką šių įmonių valdymui. Taigi panašus likimas laukia ir geležinkelių bei uosto, kuris nuo naujų metų tapo akcine bendrove. Taip pamažu ruošiama dirva šių įmonių privatizavimui, o gal tiesiog perėmimui.

G.JAKAVONIS: Turime puikų mūsų kvailybės ir prie valdžios lovio atsidūrusių žmonių godumo pavyzdį. Jungtinė Karalystė savo privatizuotus geležinkelius atpirkinėjo keliskart brangesne kaina, vokiečių „Doičebana" po panašių veiksmų buvo pripažinta grėsme nacionaliniam saugumui. O dabar cituoju Ekonomikos ir inovacijų ministrės Aušrinės Armonaitės žodžius: „Valstybinė įmonė teisine forma yra nepažangi valdysenos požiūriu, todėl tikimės, kad tokių įmonių pertvarkymas sudarys sąlygas pasiekti geriausių veiklos rezultatų, didins veiklos efektyvumą." Ar mums neužteko „Lietuvos geležinkelių" pavyzdžio? Kodėl, jūsų manymu, mūsų šalyje vyksta tokie dalykai?

A.NORVILAS: Panašu, kad sekame estų pėdomis - ten šalies geležinkelį „dalinai" privatizavo, o po kelerių metų visiškai nuvarytą kaip kuiną atgal pardavė valstybei, tik „truputį" brangiau. Neseniai anapilin iškeliavęs buvęs Estijos premjeras Edgaras Savisaras ragavo kalėjimo duonos ir Estijos geležinkelių pardavimo istorija buvo viena pagrindinių jį teisiant. Gal ir mūsų geležinkelius patvarkę vaikinai paragaus lietuviškos kalėjimo duonelės?

V.RUBAVIČIUS: Valstybė, tiksliau jos valdantysis politinis ekonominis sluoksnis, mokosi ne to, kaip stiprinti valstybę, didinti visuomenės kūrybines galias, tvirtinti socialinę sanglaudą, bet kaip kuo sklandžiau paruošti ir greičiau įgyvendinti valstybinio turto „prichvatizavimo" schemas.

Valstybinės, ypač strateginės, įmonės atlieka valstybei ir visuomenei svarbias funkcijas. Jos nesiekia pelno. Jų veiklos gerinimas grindžiamas kitokiomis paskatomis, susijusiomis su bendruoju gėriu, strateginio valstybinio mąstymo kultūra ir tos kultūros socialiniu valdininkijos ir specialistų sluoksniu. Tai kitoks nei verslininkų ar naujųjų vadybininkų mentalitetas. Čia svarbiausia - žmonių gerovė ir patogumas, valstybės stiprinimas. O viską „prichvatizavus", svarbu kuo didesnis pelnas nusunkiant žmones ar biudžetą. Žmonės, vadinamieji klientai, jau nebesvarbūs - jie juk neturi kur dėtis.

Jei įmonė bankrotinama, tai klientų šauksmai dėl atsirandančių sunkumų keliauti, didelių sąskaitų ar kitokių blogybių jau savaime padeda vadybininkams nusiurbti biudžetinių lėšų „padėčiai gerinti" ir kitokiems „veiklos efektyvinimo" projektams įgyvendinti. Šimtai milijonų tokiems projektams skirtų lėšų įsisavinta Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos ariamuose dirvonuose, o moksleivių žinijos „derlius" vis labiau menkėja. Tad bus įsisavinti ir nauji šimtai milijonų „veiklai efektyvinti" su tokiais pat moksleivių žinijos susinimo rezultatais. Taip pat susinamas mokslas, ypač humanitarinis, o prijungus sportą - ir sportas.

Vyresnės kartos specialistų mentalitete buvo ryškus strateginio mąstymo dėmuo - jie aiškiai suvokė valstybinės įmonės svarbą Lietuvai ir žmonių gerovei, visuomenės socialinių santykių gyvybingumui. Jie ir verslininkai buvo, o kai kurie ir išliko, kitokie. Pavyzdys šiuo atžvilgiu yra a.a. Bronislovas Lubys. Prisiminkime, kaip jis pergyveno dėl suskystintų dujų terminalo statybos. Siūlė pastatyti už savas lėšas, kad valstybei nieko nekainuotų. Net išlaikymas.

Tačiau niekaip nepajėgė pasipriešinti jau įgyvendinamai milijardų nusiurbimo schemai. Juk jei valstybei nieko nekainuotų, tai nebūtų ir galimos nusiurbti sąskaitos bei sutarties. Nujaučiu, kad jis pasirašė sau nuosprendį paskutiniame pokalbyje laidoje su Edmundu Jakilaičiu patvirtinęs, kad vis tiek statysiąs savo terminalą, kuriam jau ir vieta parinkta. Tokio pavyzdinio terminalo Lietuvoje neturėjo būti. Ir nėra.

S.GUDVALIS: Jungtinės Karalystės pavyzdys geras, bet turime ir artimesnį pavyzdį - Estiją, kur geležinkeliai buvo privatizuoti, maksimaliai išnaudoti išsiimant pelną už pervežimus ir neinvestuojant į infrastruktūrą, o po to, kai jau nebebuvo ko iš jų paimti, vėl valstybės išpirkti už trigubai didesnę kainą. Veiklos efektyvumo didinimas yra reikalingas kiekvienai įmonei, tačiau tą galima pasiekti ir paprastesniais būdais. Dabar pasirinktas būdas, kai valstybė vieną po kitos praranda savo įmonių kontrolę, kuri pereina į atskirų interesų grupių rankas.

Nepamirškime, kad šios, valstybės vis dar valdomos, įmonės turi ir nemažą socialinę funkciją - pavyzdžiui, keleivių vežimas. Tačiau šiuo metu apskritai vyksta paradoksalūs dalykai - keleivių vežėjas „LTG link" pasirašo sutartį su valstybe 10 metų laikotarpiui, kur valstybė įsipareigoja skirti finansavimą keleivių vežimui, bet po savaitės tas pats „LTG link" paskelbia, kad dėl niekaip nepasibaigiančios elektrifikacijos darbų mažina savo maršrutų skaičių beveik dvigubai.

G.JAKAVONIS: „Swedbank" vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis teigia, kad valstybės įmonių privatizavimas neretai būna apipintas baimėmis ir stereotipais. Net žinodamas „Lietuvos geležinkelių" istoriją jis tvirtina, kad Lietuvos ir kitų šalių patirtis rodo, jog tokios baimės dažniausiai yra nepagrįstos, o dalies įmonių pardavimas suteikia keliariopą naudą. Turime puikų jo žodžių pavyzdį, kai geras algas ir mokesčius į biudžetą mokėjusi valstybinė strateginė įmonė tapo dotacijų gavėja. Ką atsakytumėte šiam „išminčiui"?

A.NORVILAS: Banko analitikui N.Mačiuliui ši istorija turbūt nežinoma. Jis tikriausiai nežino, kad „Lietuvos geležinkeliai" turi strateginę reikšmę Lietuvos saugumui ir nuosavybės, net valdysenos, pasikeitimas, kelia labai daug klausimų, susijusių su valstybės saugumu, pačia jos egzistencija. Nereikia būti dideliu orakulu, kad nuspėtum, kokia vėliava slėpsis už firmos pavadinimo, kuri ateis į geležinkelius.

Estų geležinkelį valdė rusai, nors firma buvo amerikietiška. Konservatoriai ir Vytautas Lansbergis gyvena su „Mažeikių naftos" logotipu ant kaktos. Buvęs premjeras S.Skvernelis kartu su savo šauniuoju ministru R. Masiuliu išsitatuiravo ant savo kaktų „Lietuvos geležinkelių" logotipą ir panašu, kad jo nebeišsitrins. Dabartinis susiekimo ministras M.Skuodis ant savo siauros kaktos jau matuojasi Klaipėdos uosto logotipą. Taigi, „šlovė" didžiavyriams.

Ar yra dar galimybių gelbėti sparčiai skęstančius „Lietuvos geležinkelius"? Atsakymas teigiamas, žinoma, jei mūsų valdantieji nori tai daryti. Vienintelė išeitis - skubiai keisti „Lietuvos geležinkelių" valdyseną ir vadovybę, kviesti sugrįžti profesionalius geležinkelininkus (jei reikia, atsiklaupus ant kelių). Atsiprašyti jų, teikti materialines ir moralines paskatas, peržiūrėti pastarųjų kelerių metų vidinius normatyvinius ir struktūrinius pakeitimus ir t.t.

Tikėtina, jog tada po kažkurio laiko galimai grįžtų tvarka ir logika geležinkelių transporte. Planas fantastiškas, bet ne dėl realizacijos sunkumo, o dėl mūsų valdančiųjų tikrųjų tikslų ir siekių. Užsitęsusi geležinkelių griūtis jau gimdo katastrofiškas nuojautas. Duok Dieve, to nebus, o valdžia atsitokės.

V. RUBAVIČIUS: Nestebina bankus aptarnaujančio žmogaus liaupsės privatizavimui, juk bankams tai taip pat aukso kasyklos. Jie patys dalyvauja įvairiose „prichvatizavimo" schemose kaip akcininkai bei sąskaitų laikytojai. Ką Lietuvos žmonės laimėjo parceliuojant šilumos ūkį? Daug didesnes sąskaitas. O kaip pagerino žmonių gyvenimą „Igničio" privatizavimas? Pablogino taip, kad net sunku buvo įsivaizduoti. Padidėjo sąskaitos, žmonės įstumti į juridinius sutarčių brūzgynus, kurie vis labiau smaugia.

Privatizavimų esama visokių, tačiau geroji praktika būdinga toms šalims, kuriose plėtojama reali savivalda, o politiniam sluoksniui būdinga politinės atsakomybės jausmas ir strateginis valstybinis mąstymas. Kur privatizavimas ar vadinamasis liberalizavimas vykdomas atsižvelgiant į strateginius valstybės ir jos žmonių interesus, o ne atiduodamas vykdyti godžių „savųjų" grupėms. Mūsų kaimynė Lenkija gali būti tam tikru geros praktikos pavyzdžiu. Taip pat ir strateginių įmonių išlaikymo valstybės rankose bei valstybės veiklos ekonomikoje.

S.GUDVALIS: Šis ir kiti „išminčiai" už savo komentarus, deja, neneša jokios atsakomybės, todėl dažnai jų pasisakymai atspindi tam tikrų verslo grupių interesus, kurie nėra deklaruoti. Iš vienos pusės kalbama apie privatizavimą, kaip siekiamybę atveriant rinką, sudarant konkurenciją, suteikiant maksimalią naudą klientams, o iš kitos pusės daroma viskas, kad rinka liktų uždara.

Juk Lietuva bene vienintelė Europos Sąjungos valstybė, kur geležinkeliuose dar neveikia privatūs vežėjai ir iš valstybės pusės daroma viskas, kad tokie vežėjai ir nepradėtų savo veiklos. Europos Komisija jau ne kartą konstatavo, kad Lietuva riboja konkurenciją geležinkelių sektoriuje. Vieną baudą „Orlen" byloje jau sumokėjome, tačiau iš klaidų nesimokoma ir toliau dedamos visos pastangos, kad rinka liktų uždara.

Atsakymas į klausimą „kodėl?", manau, paprastas - juk geriau turėti savų žmonių, tai yra „nepriklausomų" valdybos narių, kontroliuojamą rinkos monopolininką, kuriam realiai rinkoje nėra jokios konkurencijos, nei atverti rinką, kaip to reikalauja ES, ir, užtikrinant sąžiningą konkurenciją, teikti naudą Lietuvos verslui ir piliečiams. Juk geležinkeliai - tik dalis didžiulės logistinės grandinės, todėl geležinkelių teikiamų paslaugų kaina ir kokybė labai svarbi besinaudojantiems jų paslaugomis. O mes visi puikiai žinome, kad kaina ir kokybė gali gerėti tik tada, kai rinkoje yra konkurencija.

Daugiau diskusijų prie apskritojo stalo žiūrėkite ČIA.