Prieš mėnesį ar du Vilniaus pedagoginio universiteto rektorius, akademikas, profesorius, habilituotas daktaras Algirdas Gaižutis, kalbėdamas per radiją, prasitarė esąs laimingas, kad jį mokė dar “smetoniški” mokytojai.
Tiesą sakant, laimingas esu ir aš. Dėl tos pačios priežasties. Bet aš turiu teisę jaustis laimingas. O Pedagoginio universiteto rektorius tarsi ir turėtų džiaugtis ne “smetoniškais”, o šiandieniniais mokytojais... Savo parengtais mokytojais...
Apie tai ir susėdome pasišnekėti - du seni bičiuliai, du iš paskutinės kartos, kurią mokė “smetoniški” mokytojai...
- Mielas Algirdai, tai kodėl mudu esame tokie laimingi?
- Ta frazė, kurią čia citavai, ne man priklauso. Ją kitados ištarė mano dėdė Kazimieras Meidus, kuris mane užaugino. Tėvus išvežė, kai man buvo ketveri. Iš pradžių augino močiutė Elena Reinytė-Gaižutienė, kuri buvo vyskupo Reinio pusseserė, paskui augau dėdės Meidaus šeimoje. Kai tėvai grįžo po norilskų ir vorkutų, jau buvau bebaigiantis vidurinę mokyklą.
Taigi dar mokinukas einu su dėde per mūsų Uteną ir staiga jis sustoja prie mano mokyklos. Pažiūrėk, sako, į stogą, tos čerpės, kurios čia išlikusios nuo Smetonos laikų, puikiausiai laikosi - net spalva neišblukusi. O tos, girdi, kurios klotos prieš keletą metų - matai, kas iš jų belikę... Tas pats, girdi, ir su mokytojais - tu esi laimingas, kad tave moko dar “smetoniški” mokytojai. Ir ta frazė man įstrigo visam gyvenimui.
Tie mano mokytojai iš tikrųjų buvo KITOKIE. Nepaprastai geri, kilnūs mokytojai, ištisos jų šeimos: Šalteniai, Valiuliai, Birietos, Vanagai, Rudokai, Petroniai. Tos mokytojų šeimos mūsų nedideliame mieste buvo labai gerai visų regimos. Patys mokytojai šitą suprasdavo ir jų elgsena, jų laikysena buvo kažkokia kitokia. Kaip mes dabar gal net pasakytume, gyvenimo stilius, taip? Net patekę į vargingus sovietinius pokario laikus jie sugebėdavo išsaugoti tą laikyseną, tą orumą ir kitų jiems reiškiamą pagarbą. O, kaip jiems buvo nelengva. Koks taktiškumas, koks dėmesys jaunam žmogui buvo reikalingas, kiek širdies dosnumo reikėjo tada, kai mes, jų mokiniai, buvome tokie skirtingi - ir skirtingai pažeisti: ir iš partinių funkcionierių šeimų, ir vaikai, kurių tėvai ištremti, lageriuose, ir susiję su partizaniniu judėjimu.
Ir taip sutelktas dėmesys tiems, kurie yra tarsi įvaryti į kampą... Širdies dosnumas. Kaip taktiškai būdavo gesinami įvairūs klasėje kilę konfliktai! O kiek matydavome jų noro padėti moksleiviui, turinčiam mažiau sugebėjimų. Visa tai yra taip svarbu mokytojo profesijai, kuri, kitaip nei gamybininko, bankininko ar vadybininko, yra MISIJOS PROFESIJA. Misiją atlieka dvasininkai, mokytojai ir dar, sakyčiau, medikai.
- Tai kas šiandien trukdo, tarkime, Vilniaus pedagoginiam universitetui rengti tokius mokytojus?
- Mes rengiame nė kiek ne prastesnius mokytojus. Keletas mūsų buvusių studentų išvyko į Ameriką ir Kalifornijoje ir kitose valstijose lengvai gavo mokytojo darbą. Ir taip dirba, kad, įsivaizduok sau, Kalifornijos švietimo institucijos kreipėsi į mūsų universitetą ir paprašė, kad mes jiems rengtume mokytojus. Vienintelis papildomas pageidavimas, kad mes šiek tiek sustiprintume anglų kalbos dėstymą, nes ne visi mūsų absolventai puikiai kalba angliškai... Tačiau pirmiausia mes turime rengti sau, mūsų kraštui, įvairių sričių edukologus.
Taigi mes parengiame visai gerų mokytojų, bet problema yra kita. Mūsų moksleiviai gyvena visai kitokioje visuomenėje, nei gyvenome mes ir mūsų mokytojai. Šiandien įvairiausios žinios tarsi fluidai mums tiesiog kybo virš galvų. Tu gali būt neskaitęs, tarkim, Zigmundo Froido, bet apie jį tau net važiuojant automobiliu radijas kažkokių nuotrupų paberia, pusryčiaudamas apie tai paskaitai laikraštyje ar prieš užmigdamas išgirsti per televiziją. Tai toli gražu ne tas pat, kas supo mus moksleiviškoje vaikystėje ir jaunystėje, kai, pavyzdžiui, jeigu ne mūsų auklėtojas bei lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Rapolas Šaltenis, mes vargu ar būtume ką nors galėję sužinoti, kas tie “keturvėjininkai”, kas toks, sakykime, buvo Baltrušaitis, Kirša, Šeinius, Aistis, Katiliškis, kurie tada nelabai buvo pageidaujami. Šiandien imk ką nori ir žinok. Net pastangų nereikia ir tuomet dažnam nieko nereikia, dažnas darosi lašininis.
- Bet šiandien moksleivis iš to, kas iš aplinkos imama be pastangų, o iš mokytojo su pastangomis, nepasiima to, ką mudu pasiėmėme iš savo mokytojų, tėvų, senelių - tų vertybių, kurios amžinos: bendruomeniškumo, patriotiškumo, pilietiškumo?
- Manyčiau, mūsų dabartinis pasaulis yra tiek atviras ir mes iš išorės gauname tiek daug įvairių teigiamų ir neigiamų poveikių, kad jie užgožia šituos jautrius dalykus. Ir jeigu mes šiandien pasižiūrėtume įdėmiai, kas dedasi jauno, ir ne tik jauno, žmogaus galvoje, sąmonėje, nustebtume ir išsigąstume. Ten tiek maišaties! O juk pirmiausia chaosas prasideda galvoje, sąmonėje, tik paskui valstybėje...
Tu tik pasižiūrėk, kiek yra institucijų, kurios, darydamos tiesioginę įtaką, dalyvauja jauno žmogaus ugdyme. Tai ne tik šeima ir mokykla. Tai ir gatvė, jaunimo sambūriai ir gaujelės, radijas, televizija, spauda, internetas. Daugybė institucijų ir aplinkybių veikia jauno žmogaus sąmonę. Ir dažnai mokytojui iš tikrųjų yra labai sunku diegti viena, kai tuo pat metu, tik kur kas efektyvesne forma, kai kurie komerciniai televizijos kanalai bruka jam į galvą tai, ką tik ką įvardijome chaosu.
Ir visos mokytojo pastangos, visas įdirbis tarsi nubraukiamas. Jeigu mokytojas su vaiku dirba individualiai, atsižvelgia į kiekvieno savo mokinio AŠ, tai šie masinės kultūros “šedevrai”, disponuodami standartais, bendrybėmis, užgožia ir nualina jauno žmogaus sąmonę. Ir jaunas žmogus visa tai IMA manydamas, kad tai irgi yra kultūra, kad tai irgi yra tikrosios vertybės. Man kartais ateina į galvą mintis, kad jauną žmogų reikia šiek tiek net saugoti, apginti nuo kultūros. Nes kultūroje sukuriamos iš tikrųjų iškilios vertybės, bet sukuriami ir abejotini, net visiškai banalūs produktai. Ir žmogus, neturėdamas išprusimo, charakterio, kūrybiškumo, lengvai pasiduoda šitai įtakai, šitai bekraštei, begalinei BANALUMO ESTETIKAI. Ir todėl šita suindustrinta kultūra, šita sukomercinta banalumo estetika, kuri atrodo patraukli, nes teikia malonumo pojūčių, iš jo gali vyti virves. Taigi po stiprios jauno žmogaus sielos apgulties tokioms vertybėms kaip menas, ginantis asmens laisvę ir pasirinkimą, kaip žmogaus tautiškumas, pilietiškumas, dvasingumas, paprasčiausiai nebelieka vietos.
Man atrodo, kad mūsų gyvenamojo laikotarpio sudėtingybė glūdi ir tame, kad pačiose įvairiausiose mūsų gyvenimo srityse šiandien itin ryškiai susipina du dalykai: įvairiausi socializmo reliktai ir liberalizmas, kurie tarpusavyje sugyvena labai keistomis variacijomis. Mes šiandien gyvename savotišką socialistinio liberalizmo laikotarpį. Jam yra būdingas postulavimas idėjų, siekimų, vertybių, kurios pabrėžia žmogaus savastį, individo laisvių, iniciatyvos, teisių viršenybę ir jų gynimą, o tai yra labai teigiamas siekinys. Bet čia pat pastebime, kiek daug yra noro visa tai reglamentuoti, administruoti, sukomercinti, nubrėžti kokią nors vienintelę vagą tegu ir naujovių ieškojimo vardan. Neišklausyti nuomonių įvairovės, jų derinimo būtinybės ir pagarbos tai įvairovei.
Ir štai šitie socialistinio administravimo, normatyvinio, reglamentuojančio mąstymo, veikimo ir žodeliavimo susipynimai su liberalaus gyvenimo sąvokomis, šita pavojinga pynė nesibaigia, tęsiasi ir nežinau, kiek dar metų jinai tęsis ir kaip ilgai tokioje situacijoje protingas, intelektualus, subtilus, dvasingas žmogus turės pralaimėti nelygią kovą su prasčioku, su moderniu barbaru.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
