Stiprybė ir akmenyse

Gintarą savo tautos akmeniu yra išrinkę lenkai, o titnagas dar niekieno nebuvo įvertintas, nors iki Geležies amžiaus jis buvo pagrindinė uoliena, padėjusi žmonėms išgyventi. Titnago daugiau ar mažiau randama visoje Europoje. Iš Baltijos šalių titnago dažniau pasitaiko Lietuvoje, nes čia daugiau kreidos luistų yra paviršiuje.

Pasak Geologijos ir geografijos instituto Giluminės geologijos laboratorijos vadovės vyriausiosios mokslo darbuotojos Gražinos Skridlaitės, kandidatų būti nacionaliniu akmeniu buvo daug. Siūlyta simboliniu tautos akmeniu paskelbti granitą, dolomitą, klintis, žvyrą, pilką lauko akmenėlį, molį. Pritariančiųjų simboliniu Lietuvos akmeniu rinkti poetų apdainuotą pilką lauko akmenėlį irgi buvo, bet galiausiai nulėmė nuomonė, kad reikia konkretaus akmens - pilku akmenėliu lauke gali būti bet kuris.

Mokslininkės manymu, nebūtų toli nuo tiesos simboline uoliena išrinkus net molį. Molis Lietuvai gana būdingas, be to, jis vertingas. Už titnagą balsuota iš dalies dėl jo simbolinės prasmės - tvirtumo, atsparumo, patikimumo, ilgaamžiškumo. Pasak mokslininkų, teigti, kad akmuo ilgaamžis, galima tik sąlygiškai. Palyginti su žmogaus gyvenimu - taip. „Nėra tokio akmens, kuris nedūlėtų. Net granitas keičiasi. Ištrauktą į paviršių granitą veikia oras, klimato pokyčiai. Laikas įveikia ir titnagą. Jis sudarytas iš labai smulkių, akimi nematomų kristalėlių, tarp tų kristalėlių atsiranda plyšeliai, jie traukia drėgmę ir ardo.

Susiformavęs gerokai iki ledynmečio, titnagas nėra pati seniausia mums žinoma uoliena. Įveltą į Kreidos periode (prieš 135-165 mln. metų) žemėje ir jūros dugne nugulusias nuosėdas, į mūsų kraštus titnagą atritino ledynai. Šiltėjant klimatui, per laiką žemė pasidengė gausia pievų ir miškų augmenija, todėl surasti paviršiuje buvusius titnago riedulius vis sunkiau. Jų klodai guli po žeme. Artimiausios ir seniausios mūsų regione titnago kasyklos yra apie Krokuvą. Titnagas ten pradėtas kasti daugiau kaip prieš 6 tūkst. metų.

Mokslininkai turi įrodymų, kad mažų titnago kasyklų būta ir Lietuvoje. Šio akmens yra visame mūsų krašte, o daugiausia - Pietų Lietuvoje. Galime ir neatpažinti šio akmens, dažnai jis būna padengtas balta pluta. Tik jai nuskilus, įtrūkus, atsiveria titnago grožis. „Titnago spalva priklauso nuo priemaišų. Mes įpratę, kad titnagas būna pilkas arba juodas, bet jis gali būti melsvas, rudų, raudonų atspalvių. Tai priklauso nuo priemaišų. Daugiau pakaitinus ir padidinus slėgį iš titnago galima išgauti jaspį“, - aiškino G.Skridlaitė.

Neginčijamų įrodymų, kad gintaras, titnagas turi gydomųjų savybių, nėra, bet daug kas tuo tiki. Pasak geologės G.Skridlaitės, titnago galia nėra mistika. Neatsitiktinai iškasę šulinį senovės lietuviai jo dugną išklodavę titnagu. „Visi mineralai turi šiek tiek gydomųjų savybių. Titnagas gali būti kaip valanti, absorbuojanti medžiaga. Jis gali sutraukti iš vandens nešvarumus, nes turi labai smulkių porų. Uolienų yra įvairių, turinčių ir radioaktyviųjų elementų, o titnagas yra šiltas, švarus akmuo, jo sudėtis gera, žinoma“, - sakė mokslininkė.

Akmenys Lietuvoje nuo amžių buvo vertinami, garbinami, apgaubti mistika, bet jų mažėja. Sovietmečiu labai daug akmenų buvo susprogdinta, atsidūrė privačiose kolekcijose.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“