- Prieš kiek laiko Gabrielių Landsbergį sulyginote su Antanu Sniečkumi. Neperspaudėte?

- Dvi gėdingos Lietuvai datos: 1956 m. kolaborantas, pokario partizanų žudikas ir trėmimų organizatorius, komunistų vadas, Sovietų Lietuvos vadovas Antanas Sniečkus pasmerkė vengrus už sukilimą prieš Maskvos remiamą komunistinį režimą, o 2021 m. Nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministerija, vadovaujama Gabrieliaus Landsbergio, pasmerkė Vengriją už atsisakymą propaguoti antikrikščioniškas, nukrypusias nuo sveiko proto homoseksualizmo „vertybes" mokyklose. 1956 m. mano tėvai širdyje buvo su vengrais, o šiandien jų pusėje esu ir aš.

- Vienas komentatorius pastebėjo ir fizinę A.Sniečkaus ir G.Landsbergio jungtį - Vytautą Landsbergį-Žemkalnį, po KGB šnipų tinklo demaskavimo Australijoje saugiai nutūpusį Sniečkaus valdomoje Lietuvoje...

- Tai yra didžiulė gėda Lietuvai. Vengrai nenori, kad jų vaikai būtų auklėjami prieš protą, prieš gamtą, prieš Dievą, - pagaliau prieš tėvų valią, o ministras už tai juos ima ir pasmerkia.

- Gal galėtumėt kaip ekonomistas pasakyti, kiek Lietuvai galėtų kainuoti valdžios arogancija? Klausiu turėdama mintyje ir provokuojančią retoriką Baltarusijos atžvilgiu, ir tariamos prezidentės Svetlanos Cichanouskajos lyderystę primestame žaidime?

- Matot, čia yra kiti dalykai. Puikiai suprantat, kad Aliaksandras Lukašenka iš tikrųjų nėra demokratas, jis ir rinkimų rezultatus klastojo, ir pasirinko neteisingą diktatorinį kelią. Užtat mes ir sakome, kad jis daro didžiausią klaidą, kad įvedė nedemokratinį režimą.

- O Lietuva, anot jūsų, turėtų jį atvesti į teisingą kelią?

- Tai labai sudėtingas klausimas. Pavyzdžiui, jei tavo kaimynas muša žmoną, veja iš namų vaikus, turi jam pasakyti, kad jis elgiasi blogai. Mes negalime tylėti, kai Baltarusijoje žmonės uždaromi į kalėjimą vien už tai, kad iškelia nacionalinę vėliavą. Turime pasakyti, kad mūsų požiūriu tai nepriimtina. Ir, pavyzdžiui, jeigu pas mus už idėją baustų laisvės atėmimu, mums irgi norėtųsi, kad kaimynai pareikštų, kas Lietuvoje negerai...

- Vadinasi, užsienio politikos vedliams priekaištų neturit?

- Yra minusų, yra pliusų. Vengrijos atžvilgiu ji beviltiška, kitur - sveikintina. Man gaila Baltarusijoje persekiojamų žmonių, gaila pagrobto žurnalisto Romano Pratasevičiaus. Aš, kaip opozicijos atstovas, suprantu tuos, kuriuos persekioja valdžia.

- Jums negaila, kiek ekonominių nuostolių patirs Lietuva dėl išminties ir diplomatijos stygiaus santykiuose su kaimynine Baltarusija? Kiek žmonių praras darbą, atlygį, nekalbant apie nepakeliamą ekonominių migrantų naštą, inspiruotą būtent tokios užsienio politikos?

- Gaila, kad Baltarusijoje yra toks režimas. Būtų normalus, demokratinis valdymas, visiems būtų gerai, dabar pati Baltarusija nukentės. Mums nuostolis ir jiems nuostolis, ir viskas tik todėl, kad vienas žmogus nori amžinai išlikti valdžioje.

- Regis, turite su užsienio reikalų ministru šį tą bendro?

- (Juokiasi.) Visi žmonės turi kažką bendro. Vienoj vietoj galiu jam pritarti, kitoj - kritikuoti. Dėl Baltarusijos palaikau, dėl Vengrijos kritikuoju. Šiuo atveju jis beveik nesiskiria nuo tų, kurie smerkė Andrejų Sacharovą, Aleksandrą Solženyciną, disidentus, kovojusius prieš komunistinį režimą, o pasikeitus tvarkai, juos ant rankų nešiojo. Niekada nemėgau politinių skundikų.

- Premjerė Ingrida Šimonytė ne kartą skatino telktis, solidarizuotis, būti vieningais. Su kuo ir dėl ko mes turėtume solidarizuotis?

- Nežinau, ką turėjo galvoje premjerė, bet mus turi vienyti vertybės, istorija, bendri tikslai. Pagrindinis dalykas yra tas, kad turėtume susitarti dėl tautinės tapatybės ir ją palaikančių veiksnių, dėl vertybių, kurios turėtų atitikti sveiką protą ir moralę. Kokia vertybė yra homoseksualizmas, apie kurią šios kadencijos Seime bei Vyriausybėje bene daugiausiai kalbama? Tai ne vertybė, tai anomalija, nukrypimas nuo normos. Ką kas daro namie, yra jo asmeninis reikalas, bet visuomenei negalima diegti normų, kurios prieštarauja protui, moralei, kurios žlugdo šeimą ir diskredituoja visuomenę. Homoseksualizmo peršamos pseudovertybės nupigina ir silpnina šeimos institutą; jei bus sužlugdyta šeima, bus sunaikinta ir Tauta. Turime nepasiduoti tokiems nukrypimams, jie yra demokratijos ir laisvės diskreditacija. Užuot solidarizavęsi dėl valstybės gerovės, dabar kiekvieną dieną girdime apie „aną galą", kiekvieną mielą dieną - apie seksą, seksualinę orientaciją, geometrine progresija besiveisiančias lyčių atmainas. Kaip išprotėję apie tai kalba valdžios viršūnėse, nuolat apie tai rašo jos uoliausi patarnautojai, tarsi Lietuvoje nebūtų ekonominių ir socialinių problemų.

- Vienos garsios frazės įkandin galėčiau atkreipti dėmesį, kad mūsų dienomis ne tik moralė, bet ir protas nebėra šio pasaulio dimensija. Šiandien svarbiausia yra tai, kas modernu ir kas ne...

- Homoseksualizmas nėra modernu. Pirmasis „žydrųjų" paradas pasaulyje įvyko komunistinėje Rusijoje, 1918 metais minint santuokos panaikinimo metines. Jie buvo priėmę ir daugiau amoralių sprendimų sekso klausimais, tačiau laikui bėgant patys išsigando jų pasekmių ir juos uždraudė. Tie, kurie propaguoja homoseksualizmą, protinį atsilikimą ir galbūt net yra slapti komunistų rėmėjai, - maža to, kad jie pakrypę, tai dar ir protiškai atsilikę. Jeigu kurią dieną koks beprotis paskelbs, kad pažangu valgyti mėšlą, ar jie irgi pradės jį ryti, nors šis neabejotinai pakenks sveikatai. Na, o jei tau patinka, mylėkis, su kuo nori, - su medžiu, ožka ar stalu. Tai tavo psichologinės problemos, bet nevalia jų primesti kitiems. Skirkime du dalykus: ideologiją, gyvenimo būdą ir asmenį, likdami nusiteikę ne prieš žmogų, bet prieš jo skleidžiamas pažiūras ir amoralų gyvenimą. Štai, pavyzdžiui, nuo AIDS miręs Fredis Merkuris, man patinka jo muzika, bet nepatiko jo gyvenimo būdas. Didysis Bethovenas, sako, mušdavo savo tarnaitę, bet jo kūriniai genialūs. Mes gėrimės jo muzika, nors nepritariame jo elgesiui su tarnaite...

- Ar jums aišku, kam tarnauja tokias pažiūras skleidžianti valdžia?

- Pinigams. Propaguodama demoralizuojančias ir visuomenę kiršinančias idėjas, ji tarnauja ne žmogui, ne Tautai ir ne valstybei.

- Ji per mažai ar per daug aptekusi pinigais, kad tokia beviltiška padėtis pasienyje su Baltarusija?

- Pirmas dalykas, Vyriausybei trūksta strateginio mąstymo. Užuot numačiusi vieno ar kito veiksmo galimas pasekmes ir galimus jų užkardymo būdus, dažniausiai pasikliauja atsitiktinumais. Kitaip tariant, gaisrą gesinti puola tik tuomet, kai ugnis būna įsismarkavusi. Negi nė vienam aukštas pareigas einančiam pareigūnui netoptelėjo mintis, kad situacija, kuri vis labiau kasdien kaista pasienyje su Baltarusija, vieną gražią dieną taps realybe? Kitas dalykas, juk mūsų politikams ir valdininkams buvo paranku, kad vietoj rimtos realios sienos būtų tik jos imitacija. Juk su tuo susiję didžiuliai pinigai, didžiulė korupcija. Pasaulis, t.y. Lietuva be sienų, kuri atvira visam pasauliui, turi savo kainą; tai suvereniteto klausimas. Staiga visi supratome, kad sienos apskritai nėra. Juk ne veltui premjerė pareiškė, kad be ES pagalbos Lietuva nepajėgi suvaldyti situacijos. Tačiau kodėl mes turime priimti pabėgėlį, kuris yra fiktyvus? Tai nėra pabėgėlis, kuris bėga nuo karo. Irake, iš kur ir atvyksta daugiausiai nelegalų, karo nėra. Šiuo atveju turėtume būti itin griežti, o pirmosiomis savaitėmis valdžia buvo sutrikusi ir nežinojo, ką daryti tiek su siena, tiek su pabėgėliais. Ką su jais daryti, nežino iki šiol. Aš manau, kad protas bematant praskaidrėtų, jeigu bent laikinai nelegalius pabėgėlius įkurdintume Seimo viešbutyje ir kiekvieno aukšto pareigūno asmeninėje viloje ar bute. Neabejoju, kad po kelių naktų pasienyje su Baltarusija atsirastų tokia geležinė siena, kurios joks tankas neįveiktų, gal net lėktuvas sunkiai perskristų. Neseniai sužinojau skandalingą faktą, kad septyniolika nelegalų (sienos pažeidėjų) apgyvendinti Abromiškių reabilitacijos ligoninės vaikų skyriuje, kur paprastai net mūsų ligotiems vaikams pakliūti - didelė problema.

- Ar žmonės klysta abejodami dėl didinamų biudžeto išlaidų krašto apsaugai, kuri, atrodo, negali apsaugoti valstybės sienos net nuo nelegalų?

- Mes esame NATO valstybė ir įsipareigojimus turime vykdyti. Įsivaizduokite, jeigu rytoj prasidėtų puolimas iš Baltarusijos ar Rusijos, mes turėtume jam pasipriešinti ir atsilaikyti, kol įsijungs NATO mechanizmas. Tik klausimas, kaip mūsų valdžios žmonės susitvarkytų, jei net tokiomis sąlygomis, kai per sieną plūsta nelegalai, mieliau kalba apie „antrą galą". Jie net nesusiorientuotų, ką daryti. Jie toliau savo užpakalio nemato, o jūs kalbat apie sieną. Neįgalumas juntamas visur. Netgi sporte - pirmą kartą Nepriklausomybės metais mūsų olimpinė delegacija yra mažiausia. Visas sritis yra ištikusi krizė, kadangi nėra protų ir intelekto, nėra turinčių stuburą, besivadovaujančių tikromis vertybėmis. Be krikščioniškų, nacionalinių ramsčių politikai tėra vien atsitiktiniai pakeleiviai, vien situacijos politikai. Jei padėtis nesikeis, mūsų laukia tikra tragedija.