6 nuotr.Utenoje gyvenantis legendinio Lietuvos partizano Antano Kraujelio sūnus Antanas Snukiškis neseniai lankėsi Vilniuje, Antakalnio kapinėse, kur praėjusių metų spalio 26-ąją iškilmingai buvo palaidoti jo tėvo palaikai, rasti Našlaičių kapinėse pernai birželį po daugiau nei 50 metų paieškų. Taip jau atsitiko, kad pokalbis, prasidėjęs apie antkapinį paminklą ant nenugalėtos Lietuvos simboliu tapusio A.Kraujelio-Siaubūno kapo, pakrypo į šių dienų aktualijas - „smėlio audras“, kurios, pasirodo, kyla ne tik Vilniuje.
- Buvote Antakalnio kapinėse prie tėvo kapo. Ar jau pajudėjo antkapio reikalai? - „Respublika“ paklausė 64 metų Antano Snukiškio.
- Pastovėjau prie kapo, sukalbėjau poterius. Kol kas niekas ten netvarkyta, kaip palikta viskas po laidotuvių, taip ir stovi. Kiek žinau, dar kažkokie popieriai tvarkomi - viena valdžia viską perduoda kitai.
- Su jumis niekas nederino antkapinio paminklo projekto?
- Aš įsivaizduoju, kad bus standartinis, kaip ir visiems karininkams, jeigu tą kapą tvarkys Krašto apsaugos ministerija. Kada tą antkapį pastatys ir kokį, nežinau. Oficialiai nieko neklausiau. Man svarbiausia, kad rado, gražiai palaidojo. Bent jau žinome, kur guli, galime ateiti ir uždegti žvakę, poterius sukalbėti. Ir niekas nedrasko širdies galvojant, kur jo kūną enkavėdistai pakasė. Tikiuosi, ir paminklas bus laiku, iki metinių. Mes nei forsuojame, nei prašome ko nors. Jei turėtume pinigų, patys pastatytume paminklą. Bet visi kiaurom kišenėm sėdime.
- Kaip jūs gyvenate?
- Eina diena po dienos, ir tiek. Dėl sveikatos esu nurašytas, negaliu dirbti. Jau gal šešeri metai nemačiau nė vieno filmo per televizorių, net žinių nebežiūriu.
- Kodėl?
- Neturiu fantazijos, praradau viltį tas nesąmones žiūrėti.
- Bet turite namie televizorių? Kai kas apskritai jo atsisako?
- Atidaviau žmonai pultelį - tegul vairuoja, ką nori. Man tų nesąmonių gana.
- Bet kas aplinkui vyksta, žinote? Gal girdėjote, kaip mes čia, Vilniuje, su paminklais kovojame? Ir pliažą Lukiškių aikštėje turime.
- Kaip negirdėsi? Tai smėlio pripilate istorinėje aikštėje, tai dar kažką sugalvojate, paskui ginčijatės, kad reikės tą smėlį išvežti. Ir mes Utenoje tą patį turime.
- Turite pliažą miesto aikštėje?
- Taip, ir Utenoje papylė smėlio, galvojate, kad tik jūs vieni ten, Vilniuje, smėliuko turite. (Juokiasi.)
- Kurioj vietoj jūsų smėliukas?
- Mūsų Kultūros centro direktorius Erikas Druskinas smėlio papylė prie kultūros namų. Pats nemačiau tos vietos, nes nėjau tų nesąmonių žiūrėti - žmonės pasakojo. Bet repertuaras toks pat, kaip iš „Vilniaus pliažo operos“. Kaip sakoma, aidas tolimo griaustinio ir į Uteną atidundėjo (juokiasi).
- Gal žmonėms gerai, nueina į pliažą vidury miesto?
- Bando mūsų valdžia kažkaip įtikti žmonėms ar dar kažkam. Smėlis toks įdomus dalykas: vaikai pasikapsto, gal ir suaugusieji pradės kapstytis. O kodėl ne?
- Esate geras gitarų meistras, ne viena grupė su jūsų gitara groja. Vis dar darote gitaras?
- Iki gero meistro dar bandau tobulėti, be to, ir sąlygų nelabai turiu. Koks ten darbas, jeigu tai darai daugiabučio virtuvėje. Specialiai, tai yra pagal užsakymą, nieko nedarau. Bet jei kam reikia, jei kam patinka mano padaryta gitara, atiduodu. Aš šiaip tiesiog eksperimentuoju, visada dirbu sau. Ieškau skambesio, pavyzdžiui, bandau vienaip ar kitaip kažką priklijuoti, kad vienokį ar kitokį skambėjimą išgauti būtų galima.
- Kaip gyvena jūsų mama, ponia Janina? (Antano Kraujelio-Siaubūno žmona Janina Snukiškytė-Mykolaitienė - red. past.)
- Ji netoliese gyvena, dar pati tvarkosi, nors jau ir garbaus amžiaus. Ir į bažnyčią nubėga, visur pėsčia, visur greita, dar ir kitiems padeda.
„Laimės sala” Utenoje - su nuoroda, jog iki Vilniaus paplūdimio lukiškių aikštėje - 98 km
Liepos 8-ąją prie Utenos kultūros centro oficialiai atidaryta „Laimės sala” - čia supilta smėlio ir padaryta didžiulė smėlio aikštelė su mediniais takeliais ir suoleliais, valtimis, šiltųjų kraštų augalais, pripučiamais krokodilais. Pasak idėjos iniciatorių, tai ne paplūdimys, nors smėlis gal ir suteikė galimybę pasijusti esant tarsi prie jūros, bet iki Vilniuje, Lukiškių aikštėje, įrengto paplūdimio, pasak uteniškių, jų salai labai toli. Mat „Laimės sala“ labiau trauks mažuosius uteniškius, nei suaugusiuosius, norinčius išsirengti ir nugriūti ant smėlio saulės vonioms. Šitokia galimybė yra čia pat, prie Dauniškio ežero, kaip nurodo „Laimės salos“ rodyklė - už 700 metrų. Yra čia ir rodyklė su nuoroda, jog iki Vilniaus centrinio paplūdimio - 98 km.
Utenos rajono savivaldybės meras Alvydas Katinas, paklaustas, ar uteniškiams taip patikusi paplūdimio Vilniaus centre idėja, kad ir savo miesto aikštėje smėlio prisipylė, sakė Vilniuje nebuvęs ir Lukiškių pliažo nematęs. O „Laimės sala“ Utenoje buvusi Kultūros centro vadovo idėja, kurios jie nei svarstė, nei aptarinėjo. „Čia ne istorinė aikštė, ne žydų ar sukilėlių žudymo vieta, tai kodėl nepadarius smagios vietos vaikučiams? Tai skirta ne damoms, ne vyriškiams, ne senjorams degintis, o vaikams žaisti“, - sakė meras.
