Po Lauros pasitraukimo iš gyvenimo, jos kolegos iš Šiaulių ligoninės pagaliau išdrįso prabilti. Jie surengė tylią palaikymo akciją išėjusiai kolegei po to, kai ligoninės vadovybė neleido įstaigos patalpose pastatyti Lauros nuotraukos ir žvakelės.

O po kažkurios nakties ant ligoninės sienos atsirado užrašas „Katorga".

Kelias savaites vadovybė nesiteikė visuomenei paaiškinti, kodėl Laura buvo atleista, o sveikatos apsaugos ministrui Arūnui Dulkiui prireikė beveik mėnesio, kad apsispręstų Respublikinės Šiaulių ligoninės direktorių Remigijų Mažeiką nušalinti nuo pareigų. Tokį sprendimą tuomet priėmė ministerijoje suformuota Pokyčių inicijavimo grupė, įvertinusi visą gautą informaciją bei Valstybinės darbo inspekcijos posėdyje pateiktus faktus dėl ligoninėje potencialiai neužtikrinamos saugios ir psichikos sveikatai palankios aplinkos.

Su „Vakaro žiniomis" pabendrauti sutikęs nusižudžiusios medikės brolis Artūras Šilinskis sako, kad jo sesuo Laura nebuvo silpna. Priešingai - ji ketino palikti darbą ir jau kurį laiką rinko informaciją apie situaciją ligoninėje, planuodama visa tai paviešinti.

Respublikinėje Šiaulių ligoninėje ji dirbo daugiau nei šešerius metus. Darbo sutartis nutraukta 2021 m. gegužės 6 d. Gegužės 10 d. visuomenę sukrėtė žinia apie Lauros savižudybę.

Gydytojos brolis A.Šilinskis teigia, kad jo sesuo buvo nėščia, tačiau apie tai veikiausiai ir pati nežinojo. Su seserimi itin artimai bendravęs vyras tikina, jog šeimai medikė apie ankstyvą nėštumą neprasitarė, tai jie sužinojo tik gavę mirties liudijimą.

- Kokie procesai šiuo metu vyksta, pradėjus tyrimą dėl privedimo prie savižudybės? - „Vakaro žinios" paklausė Lauros brolio Artūro ŠILINSKIO.

- Daug komentuoti negaliu, tik galiu pasakyti, jog prokuratūroje planuojama apjungti kelias bylas, kurių visų detalės svarbios, kurios taip pat gali būti susijusios su Lauros atleidimu. Yra dar daug visuomenei nežinomų detalių, apie kurias kalbėti negaliu. Kaip ir apie tai, dėl ko iš tikrųjų Laura buvo atleista.

Situacija tiriama ir Sveikatos apsaugos ministerijos sudarytoje darbo grupėje. Man teko bendrauti su Šiauliuose apsilankiusiu ministru. Konkrečių pažadų jis nepasakė, tik pritarė, kad reikalingi pokyčiai.

- Gal Laura pastaruoju metu turėjo asmeninių problemų, o gal buvo itin jautri asmenybė?

- Ne, viskas buvo dėl darbo. Papildomų problemų ji neturėjo. Buvo ką tik grįžusi po atostogų, pailsėjusi, neseniai buvo įsigijusi automobilį. Ji planavo savo ateitį, neseniai buvo susiradusi širdies draugą.

Laura buvo pozityvus žmogus, nebuvo depresyvi ar silpna. Planavo artimoje ateityje išvykti į Vokietiją. Rudenį jos laukė paskutinis egzaminas, bet... Matyt emocijos tą dieną „paėmė viršų".

- Laura ketino paviešinti situaciją ligoninėje?

- Taip. Ji rinko medžiagą ir paliko nemažai įrodymų. Yra palikusi daug dokumentų, taip pat garso įrašų. Manau, ji planavo palikti darbą, viską paviešinti ir išvykti į Vokietiją.

- Laura buvo nepatogi ligoninės vadovybei?

- Taip, nes ji nesitaikstė su ten esančia neteisybe. Matydama, kokie dalykai dedasi, keldavo tuos klausimus, viešindavo, kreipdavosi į institucijas, nenusileisdavo.

Todėl prieš ją buvo naudojamas mobingas. Tai buvo daroma visais įmanomais būdais.

Kalėdų išvakarėse, ji, sutarusi su gydytoja, išėjo iš darbo 20 min. anksčiau, o vėliau už tai gavo tarnybinį papeikimą, nes paaiškėjo, kad gydytoja neturėjo teisės išleisti jos iš darbo, tai galėjo leisti tik vadovas. Jo tuo metu darbe nebuvo.

Taip pat Laura buvo svarstyta Etikos komisijoje neva dėl to, kad šiurkščiai kalba. Ir tokie dalykai vyko nuolatos. Buvo daug įvairių situacijų, visaip buvo ieškoma, kaip prie jos prikibti.

Taip buvo maždaug pastaruosius dvejus metus, kai atėjo vadovauti nauja gydytoja. Kiekviename darbe pasitaiko įvairių nesklandumų, bet čia ilgainiui susidarė tam tikra grupė, elitas ir buvo patiriamas labai didelis spaudimas. Laura nebegalėjo tylėti. Ir mums apie tai pasakodavo. Per visą tą laiką ligoninę paliko apie dešimt puikių medikų. Manau, čia yra tam tikras signalas.

- Ar likę kolegos drąsiai kalba apie tai, kokia situacija ligoninėje?

- Dabar kai kurie kalba drąsiau, nes turi vilties, kad situacija pasikeis. Nes iki tol niekas tų skundų negirdėjo. Tiesa, yra ir tokių, kurie vadovų klauso aklai, tarsi „užverbuoti".

Kita vertus, kažkiek suprantu tuos žmones, kurie nedrįso kalbėti. Nes žinau, kad ir Laura vis atsimušdavo kaip į sieną, kad ir kur pagalbos beieškotų. Yra daugybė jos rašytų laiškų įvairioms institucijoms. Situacija joms visoms buvo žinoma. Bet ji nesulaukė pagalbos arba į prašymus net nebūdavo atsakoma.

- Kaip manote, ar tai - tik vienos ligoninės istorija?

- Nemanau, kad tik čia taip vyksta. Kaip suprantu, taip yra daug kur. Bet tikriausiai ne taip baisiai kaip čia. Ir tą sukūrė ne vienas atėjęs žmogus, jie suformavo tam tikrą savo kolektyvą. Man atrodo, kad šioje ligoninėje pakaktų išformuoti tą susidariusią grupę ir situacija pasikeistų.

- Ar tiesa, kad Laura paliko sąrašą žmonių, kurie gali būti kalti dėl jos savižudybės?

- Sakykime, taip. Manau, atsakomybė turi tekti tiems, kurie organizavo mobingą prieš Laurą. Ir tai buvo ne vienas asmuo, tai buvo grupuotė. Viliuosi, kad situacija galų gale keisis. Trūksta ir įstatymo pakeitimų, kad už tokį elgesį grėstų reali atsakomybė. Situacija pasikeis tik tuomet, kai bus į tokius skundus reaguojama, kai grės atsakomybė. Kol to nėra, turintieji valdžią elgiasi, kaip nori. O skriaudžiami žmonės - negirdimi.

Panašioje situacijoje - daugybė medikų

Su Laura rezidentūros LSMU neurochirurgijos intensyviosios terapijos skyriuje metu susipažinusi Julija Kozlova sako atsimenanti moterį kaip profesionalią, mandagią kolegę. „Buvome pažįstamos tik profesiniais reikalais, artimai nebendravome. Apie ją liko tik geri prisiminimai", - sako Julija.

Žinia apie tai, kad Laura pasitraukė iš gyvenimo, labai sukrėtė Juliją. Ji buvo pirmoji prieš keletą metų viešai prabilusi ne tik apie patyčias, bet ir apie seksualinį priekabiavimą rezidentūroje. Dėl to jos buvę dėstytojai jauną medikę padavė į teismą apkaltinę šmeižtu, tačiau teismas konstatavo, kad jos istorija nebuvo išgalvota.

Kalbėdama su „Vakaro žiniomis" Julija neslepia liūdesio, kad medikų bendruomenėje ir toliau vyksta tokie baisūs dalykai kaip patyčios, žeminimai ir mobingas.

„Tarsi formuojasi tam tikra sistema ir su tuo susiduriame vos į ją patekę. Rezidentai išnaudojami vyresnių kolegų. Vėliau dalis jų, tapę gydytojais, elgiasi taip pat, o kartu dar patiria ir vadovų netinkamą elgesį. Susidaro kažkoks užburtas ratas. Graudu matyti, kai dalis vadovaujasi nuostata: „visada taip elgėmės" arba „aš iškentėjau, iškentėsi ir tu." Tai yra kliūtis bet kokiems pokyčiams.

Ar jauni gydytojai atbunka nuo sistemos ir jai pasiduoda, nesuprantu, kodėl taip vyksta", - sako J.Kozlova.

Ji pasakoja, su kuo daliai medikų tenka kasdien susidurti darbe: „Su nepatogiais ir teisybės ieškotojais randama, kaip kovoti. Tai ne visada konstruktyvi kritika. Dažnai ji lydima žeminančių epitetų, tokių kaip „idiotas", arba frazių, tokių kaip „ar tikrai mokeisi medicinos?", „kas tau svarbiau: išsakyti nuomonę, ar išlaikyti darbą?"

Galima išgirsti ir baisesnių komentarų, kurie gali būti pasakomi viešai prie kitų kolegų. Įprastai tokius komentarus lydi pakeltas balsas ir išraiškingos veido mimikos. Tuomet jaunam medikui atsiranda baimė aptarti iškilusias problemas su vadovais. Ypač, jeigu tai susiję su asmeniniu gyvenimu. Imi bijoti prašyti pagalbos, nes nežinai, kokios reakcijos ir komentarų sulauksi. Iš tavęs gali būti pasityčiota, gali būti pažemintas, palydėtas frazėmis, pvz., „jeigu per sunku suderinti darbą ir šeimą, eik vaikų auginti."

O taip pat gali būti ir kitokių priemonių: tyčia sudaromas nepatogus grafikas, neleidžiama pasikeisti budėjimų arba išeiti iš darbo anksčiau dėl asmeninių priežasčių ir pan. Galų gale gali nesulaukti nei pagalbos, nei patarimo profesinėje situacijoje, kai nežinai, kokį sprendimą priimti. Tai sudėtinga medikui, kuris dirba, kad išgelbėtų kitų gyvybes ir jo sprendimai - labai svarbūs."

Šiuo metu Jungtinėje Karalystėje gyvenanti ir dirbanti neurochirurgė J.Kozlova neslepia, jeigu gyventų Lietuvoje, gal ir nedrįstų taip drąsiai kalbėti apie sistemos skaudulius.

„Tai vyksta beveik kiekvienoje gydymo įstaigoje ir tai yra tarsi vieša paslaptis. Deja, Lietuva - maža šalis ir visi vieni kitus pažįsta. Specialistai taip pat turi savo bendruomenes, vieni kitus pažįsta. Manau, žmonės tyli, nes bijo ne tik prarasti darbą, bet ir pagal specialybę nesurasti darbo niekur kitur. Tavęs nepriims buvusių kolegų pažįstami, giminaičiai, draugai, nes bus laikoma, kad esi skundikas", - sako J.Kozlova.

Ji atkreipia dėmesį, kad būtent tokią situaciją greičiausiai lemia ir mūsų medikų bendravimo kultūra, kuria ne retai skundžiasi pacientai.

Girdime, jog ligoniai kraupsta nuo patiriamų iš medikų žeminimų ir išsakomų epitetų, o tai gali būti ne kas kita, bet rezultatas to, kad šie žmonės daug metų dirba tokioje aplinkoje ir toks bendravimo būdas jiems jau tapo norma.

„Tai yra susiję. Medikai jaučia susikaupusį nuovargį ir galų gale atbunka, nes ilgą laiką aplink nemato empatiško bendravimo, kurį iš tikro ir turėtų perduoti pacientams.

Deja, bijau, kad tie jauni medikai, kurie yra jautrios asmenybės, kurie naiviai ateina padėti žmonėms ir keisti sistemą, greitai nugesinami. Dalis jų neatlaiko tokių dalykų ir pasirenka geriau keisti darbą, pasirenka privačią praktiką, o ne kovą su vėjo malūnais", - sako J.Kozlova.

Medikė sako galinti tik pasidžiaugti, kad Jungtinėje Karalystėje, kurios sveikatos srityje problemų netrūksta, bendravimo kultūra darbovietėje - kitokia: „Čia tikrai nėra tobula sistema ir visokių negerovių pasitaiko. Bet, lyginant su tuo, ką mačiau rezidentūroje Lietuvoje, galiu drąsiai pasakyti, kad šiandien man pasisekė dirbti draugiškame kolektyve.

Deja, nežinau, nuo ko reikėtų pradėti, kad sistema Lietuvoje keistųsi. Nes matome, kad tai taip giliai įsišakniję, jog įstatyminiai pakeitimai ar trumpalaikiai sprendimai neduos reikiamo rezultato. Reikalingi milžiniški ir kompleksiniai pokyčiai."