Sąjūdiečiai greit suprato, koks tas Skučas

Tai - akivaizdi provokacija

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Zigmas Vaišvila prisiminė, kad prieš pensiją dirbęs Antrame operatyvinių tarnybų departamente A.Skučas žadėjo į politiką nebesikišti.

„Matyt, žmogus pamiršo savo pažadus. Kita vertus, ko galima norėti iš „buvusio sąjūdiečio, dabar, anot Jono Vaiškūno, tapusio Sąjūdžio iškamša"? Apibūdinimas šiurpus, bet esmę atskleidžia - po tokių pareiškimų tampa aišku, kad Lietuva sparčiai artėja prie Ukrainos situacijos. Ten nebesišnekama šeimose, giminės eina vieni prieš kitus. Bijau, kad netrukus tą patį turėsime ir pas mus. Plačiai nuskambėjęs Artūro Valinsko pareiškimas apie tai, jog tokius, kaip Valdemaras Tomaševskis, reikia šaudyti po vieną per metus, palyginus su šiuo išsišokimu, yra vaikų darželio lygio", - sakė signataras.

Ypač nejaukiai Z.Vaišvilai nuskambėjo raginimas kariauti su žmonėmis, kurie turi ne tik savo nuomonę, bet ir nori apginti savo teisę į savo kūną.

„Artūrai, paišaisi į dievus ir bandai nurodinėti žmonėms, kaip jiems elgtis su savo kūnu?" - viešą klausimą A.Skučui uždavė signataras. Jis priminė visiems žinomą, tik ne visų norimą girdėti tiesą, jog patys vakcinų gamintojai neslepia, kad jos bus tiriamos dar mažiausiai porą metų. Akivaizdu, pandemija dabar naudojama visiškai kitiems tikslams - pasaulio (ir Lietuvos) ekonominiam perdalijimui, valstybių praskolinimui.

„Žinojau, kad jis yra priklausomas nuo valdžios pozicijos, bet kad taip... Juk jo žmona siuvo pirmąsias Sąjūdžio vėliavas. Iš jo uošvio Marcelijaus Martinaičio užrašų knygutės Artūras rinko telefonus tų, kuriuos kvietė į Sąjūdžio iniciatyvinės grupės steigimą. O dabar viskas taip pasisuko, - apmaudo neslėpė Z.Vaišvila. - Beje, grįžtant į Sąjūdžio laikus, galima užduoti klausimą - dėl ko mes kovojome? Nepriklausomybė buvo miglotas tikslas, bet pradėjome nuo tiesos sakymo ir pagarbos kitai nuomonei. Niekam jos neprimetinėjome.

Žmonės patikėjo Sąjūdžiu, nes šis siūlė ir kvietė taikiam susibūrimui ir į ateitį vedė taikiu keliu. Žmonės patikėjo, nes žinojo šiurpią tėvų ir senelių patirtį - karą ir pokarį. Beje, kai pokariu tarybų valdžia pasiūlė paskutiniąją amnestiją, partizanų vadai paragino jaunuolius sudėti ginklus ir grįžti namo. Jie suprato, kad patys vadai yra pasmerkti, bet Lietuvai buvo būtina išlikti.

Ką ginsime, jeigu tos Lietuvos nebus? Mažai Ukrainos pavyzdžio? Pakariaukime tarpusavyje, išsilakstys dar likę gyventojai, ir liks tuščia teritorija.

Artūrai, viešai pareiškiu, kad esi provokatorius, ir klausiu - kodėl taip darai ir kam nori palikti tuščią Lietuvą?"

Gerai, kad jį pavyko eliminuoti

O štai kito Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario Arvydo Juozaičio toks A.Skučo poelgis nenustebino.

„Amžino karo žmogus. Visada kariauja ir yra labai įtarus. Priešus sugebėdavo pamatyti ir tarp draugų. Šitai pajutome jau pirmos, lemiamos Sąjūdžio, vasaros metu. Man teko asmeniškai pasistengti, kad jis nebūtų išrinktas į Sąjūdžio tarybą, - prisiminimais dalijosi filosofas. - Per paskutinį iniciatyvinės grupės susirinkimą, kuriam mudu su šviesios atminties Romualdu Ozolu pirmininkavome, buvo svarstomas A.Skučo pageidavimas pasisakyti iš Steigiamojo suvažiavimo tribūnos. Jis pasirinko temą, kurios neišmanė. Aš pateikiau šį klausimą balsavimui, ir iniciatyvinė grupė nepritarė A.Skučo pasirodymui tribūnoje. Nebūčiau to daręs, jeigu ne liūdna patirtis: Artūras buvo „karo žmogus", visa savo psichologija ir nuostatomis - atviro konflikto, įtarumo skatintojas."

A.Juozaičio vertinimu, jeigu tokių žmonių, kaip buvęs Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus vadas, būtų daugiau, tikėtina, sulauktume ir pilietinio karo, tačiau šiandien jis tokio pavojaus neįžvelgė.

Su žurnalistais Artūras Skučas nepanoro bendrauti nei socialiniuose tinkluose, nei gyvai. Prisiskambinus plačiai nuskambėjusių įrašų apie kitaminčių persekiojimą autoriui, jis pareiškė, kad nėra ką komentuoti, nes viskas parašyta.

Užsiminus, kad įrašais socialiniame tinkle jau domisi policija, A.Skučas patikino, jog jis nieko neragino persekioti. Pradėjus cituoti ketvirtadienio ryte vis dar matomais buvusius įrašus, A.Skučas pareiškė, kad dėl visko kalti analogiškai besielgiantys antivakseriai ir tuo pokalbis baigėsi. Netrukus iš A.Skučo paskyros dingo ir karą su antivakseriais raginę pradėti įrašai...

Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario Vito Tomkaus trigrašis

Architektą Artūrą Skučą pamačiau 1988-aisiais, kai mus žmonės (ar - KGB) išrinko į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę. Nors jau buvau visažinantis žurnalistas, apie tokį „architektą" nebuvau girdėjęs.

Neįsiminė jis man ir iš Sąjūdžio veiklos, nes ir į LPS Seimo tarybą po pusmečio nebuvo perrinktas. Likęs už borto, matyt, ir patyrė psichinę traumą, nes ir po to kaip architektas nepasireiškė. Užtat kai V.Landsbergis, niekšiškai eliminavęs pagrindinį lyderį R.Ozolą, uzurpavo valdžią Sąjūdyje ir Lietuvoje, Skučas atgijo: kaip pagrindinis velnio profesoriaus advokatas, subūręs apsauginių būrį. Būtent jis provokavo ginkluotą maištą ir šaudyti komunistus, kai Landsbergio klika prarado valdžią. Tuomet aš pas jį į namus nusiunčiau „Respublikos" desantą, V.Lingį su R.Taraila, kurie grįžę man raportavo, kad Skučą rado girtą su šovinių stiklainiu ant palangės, besikalbantį su dvasiomis.

Manau, kad ir dabar šis profesoriaus fanas ir architektūros profanas nevertas dėmesio, vėl girtas arba perdozavęs skiepų.