3 nuotr.Kaip išvengti žodžio „buvo", kalbant apie šią vasarą Šitą Krantą palikusius Artistus: Regimantą Adomaitį, Vytautą Paukštę ir Vytautą Tomkų (urna su jo pelenais penktadienį palaidota Menininkų panteone, Antakalnio kapinėse). Tarytum pagal abėcėlę pašaukti jie vienas kito įkandin patraukė į Edeno sodus: birželio 20 d., liepos 21 d., liepos 24 d. Visi trys kaip vienas buvo (yra) pašauktieji. Neišskiriant nė vieno, jiems tinka pažyminys: vienas ryškiausių, kino ir teatro legenda, paprastai tariant, pareinantis nuo Dievo. Matyt, ir nueinantis ten link.
Juos vadina deimantais teatro karūnoje. Išeidami jie užverčia vienus paskutiniųjų teatro renesanso, jo žydėjimo eros puslapių kartu su scenos stabmeldyste, režisūrinėmis aukštumomis bei aktorystės magnetizmu, laidavusiu beribę tautos meilę jos atstovams. R.Adomaičiui, V.Paukštei ir V.Tomkui jos kliuvo su kaupu. Tik vienas kitas galėtų prilygti jiems savo kūrybine statistika: R.Adomaičio biografijoje netoli šimto vaidmenų tiek kine, tiek teatre,
V.Paukštės kraitėje - per 70 kine, apie 90 teatre, V.Tomkaus - apie 90 kine ir apie 100 teatre. Apdovanojimais nebuvo apeitas nė vienas, gal tiktai V.Tomkaus daliai kliuvo dėmesio mažiau, ir neaišku kodėl: ar dėl to, kad vaidmenys užsienio kino studijose neužskaityti, ar dėl to, kad, kaip ir „razbaininkas" Tadas Blinda, buvo skaudžiai ironiškesnis nei kiti, bet greičiausiai dėl kuklumo, dėl to, kad, inteligentijai supuolus rūpintis savimi, šis klausimas tiesiog išėjo iš galvos. Kita vertus, apdovanojimai eiliniams žiūrovams nė nesvarbu. Apskritai geriau galvoti, kodėl V.Tomkus ir kai kurie kiti meno žmonės lieka neapdovanoti Nacionaline kultūros premija, nors to neabejotinai verti, negu badyti pirštais tuos, kurie apdovanoti, bet akivaizdžiai jos neverti. Ir vaidmenų virtinės eiliniam žiūrovui mažai ką reiškia: jam užtenka vieno filmo (pvz., „Niekas nenorėjo mirti", „Velnio nuotaka", „Tadas Blinda"), vieno vaidmens (pvz., „Mindaugas", „Mažvydas") teatro scenoje, kad aktorius, įsigavęs į jo širdį, užkariautų ją amžiams.
***
Pastaruoju metu nė vienas iš šios trijulės nevaidino nei kine, nei teatre, sirgo visi trys. Paskutinis V.Paukštės vaidmuo Klaipėdos dramos teatre spektaklyje „Šmėklų sonata" (2011, rež. Gintaras Varnas), kine - Algimanto Puipos „Edeno sodas" (2015). Paskutinį kartą Mažajame teatre R.Adomaitis pasirodė kelis kartus spektaklyje pagal Vaižganto „Dėdes ir dėdienes" (2014, rež. Gabrielė Tuminaitė); V.Tomkaus teatrinė karjera irgi jau buvo pasibaigusi. Paskutinį interviu kolegoms jis davė prieš porą metų, sulaukęs 80 metų jubiliejaus, R.Adomaitis dar kovą bendravo su žurnalistais, aiškino, kaip jam kilo mintis savo bute priglausti nuo karo bėgusią ukrainiečių šeimą. Galima nujausti, kad jiems, kaip ir kiekvienam, einančiam „pakalnės" keliu, teko patirti vienatvėjimą, atsainų ir net nepagarbų jaunatvę garbinančios visuomenės santykį su senatve.
***
Dar ir dėl to jaunoji karta sunkiai supras, kodėl šių talentingų aktorių išėjimas vyresniems žmonėms atrodo kaip bombos išmušta duobė. Toji karta, kuri augo ir brendo su jų vaidmenimis, kuri su jais buvo suvienyta bendros sovietinio gyvenimo patirties, kur kas jautriau išgyvens netektį, nei jaunimas, tik atiduodantis pagarbos duoklę kultūros milžinams. Mūsų karta, stebėdama šių aktorių vaidybą, bandydavo susitapatinti su jų įkūnytais personažais, ir, maža to, neretai sutikusi juos gatvėje, žvelgė į juos tuo pačiu žvilgsniu. Be kita ko, juk jie buvo į mus panašūs. Jie buvo tikri lietuviai ir veido bruožais, ir charakteriu, ir pirmiausia gimtosios žemės jausmu, prisirišimu prie jos. Kad ir kaip būtų keista, jie visi - R.Adomaitis, V.Paukštė, V.Tomkus, jei Radviliškio nelaikysim dideliu miestu (turbūt ir jo pakraščiais ganėsi karvės ir vištos kapstėsi daržuose) - buvo kilę iš kaimo. Net jei Radviliškį laikytume dideliu miestu, vis tiek rastume V.Tomkaus gyvenime dienų ir mėnesių, praleistų sodžiuje pas tetą arba per karą glaudžiantis Vilkduobės kaime, į kurį važiuodavę arkliais kinkytu vežimu. Juk ne veltui V.Tomkus po „Tado Blindos" (rež. Balys Bratkauskas) filmavimo Šuminų kaime, prie Baluošo ežero, įsigijo pirtelę. Kol jėgos leido, dažnai plaukdavo spiningauti. Sukūręs kelis šimtus vaidmenų teatre ir kine, dievagojosi širdyje likęs tas pats „pacaniokas" su mamos pasiūtu švarkeliu ir tėvo kelnėmis „galife"...
Trimis „M" R.Adomaitis buvo įvardijęs savo laimę: mylima profesija, mylima žmona, mylima Tėvynė. Žmogaus siela, anot jo, skleidžiasi tiktai kaime. R.Adomaitis, augęs Pasvalio rajono Šimonių kaime, laikė save pusiau kaimiečiu. Ir paskutines vasaras leido gamtoje, Molėtų rajone prie Želvos ežero, sodyboje, kurią pats buvo ir suprojektavęs, būdamas tikras, kad kaimo aplinkoje vaikams augti yra geriau. Dramatiška V.Paukštės vaikystė pažymėta slapstymusi nuo sovietinių represijų Molėtų, Ignalinos kaimuose, kai jo tėvas, savanoris ir tarpkario Lietuvos policininkas, buvo nuteistas lageriu. Vaidybos subtilumu ir inteligencija garsėjęs aktorius yra prisipažinęs esąs sėslus lietuvis, kaimietis ir net prasčiokas. Iki mirties gyveno Klaipėdoje, kitoje Danės pusėje, su langais į Dramos teatrą. Sako, net įžiūrėdavęs, kur yra jo grimo kambarys...
***
Visi jie stebuklingai išlaikė, išsaugojo Artisto-kūrėjo karūną, suspindusią sovietmečiu, persinešdami ją ir į šiuos aršaus kapitalizmo, arba laisvosios rinkos laikus. Man tebėra mįslė, kaip jiems pavyko ją išlaikyti varžytuvių dėl vietos po saule sąlygomis, kaip jiems pavyko išsaugoti orumą, kai jis tapo nieko verta moneta? Kaip jie gebėjo atrodyti išdidūs ir drauge būti tokie prieinami ir paprasti? Kaip R.Adomaičiui ir V.Tomkui surizikavus vaidinti gero žodžio nesulaukusiuose serialuose, šių mėgėjiškumas aktorių įvaizdžiui nepakenkė, - tiesiog nutekėjo kaip nuo žąsies vanduo. Prie jų nelipo „popso" dulkės, kurios nugulusios ne vieno šiandieninio aktoriaus, tiksliau, žiūrovo linksmintojo, kostiumą. R.Adomaitis, V.Paukštė ir V.Tomkus nedalyvavo televizijos klounadoje, neparsidavinėjo kvailoms, bet brangiai apmokamoms reklamoms, ir jų asmeninė laikysena nedisonavo su visuotinai pripažintomis dorybėmis. Jie neslysčiojo moralės labirintais, žinojo, kas yra gerai, kas blogai. Nežinau atvejo, kuris liudytų, kad bent vienas iš didžios trijulės būtų aukojęs savo garbę dėl asmeninės naudos. O jei ir ėmėsi kada kokio nors lėkštesnio vaidmens, kūrė jį su visu talento didumu. Teatro kritikė Daiva Šabasevičienė apie V.Paukštę yra sakiusi: „Nėra nė vieno vaidmens, kuris nebūtų tapęs meno kūriniu"...
***
Galima sakyti, kartu su jų išėjimu tarp mūsų mąžta garbės, sąžinės, padorumo, atsakomybės, profesionalumo, ir, atleiskite frazės skambumą, - idealų, kuriems jie atstovavo. R.Adomaitis buvo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, nuoseklus Sąjūdžio idėjų puoselėtojas, niekuomet nenutylėdavęs savo nuomonės jų degradacijos valstybėje tema ir jeigu ne netikėta bendraminčio advokato Kęstučio Čilinsko mirtis, ko gero, būtų įsitraukęs ir į jo užkurtą visuomeninę veiklą. V.Tomkaus patriotines nuotaikas atspindi iškalbinga detalė - daugelį metų jis buvo vienas ištikimiausių „Respublikos" skaitytojų. Tai užfiksuota žurnalistės Remigijos Paulikaitės užrašytoje jo biografijoje „Vytautas Tomkus. Aš vis dar Tadas Blinda".
Prieš dvejus metus aktorius Vytautas Rumšas, V.Tomkaus 80 metų jubiliejaus proga gražbyliavo apie atplaukiantį baltą laivą su užrašu „Vytautas Tomkus". Prisiminusi šią gražią metaforą, galvoju: jeigu būtąjį kartinį laiką (buvo) pakeistume esamuoju (yra) ir savo krante staiga išvystume laivą, ant kurio borto užrašyta: „Regimantas Adomaitis (85) Vytautas Paukštė (90) Vytautas Tomkus (82)", ir jeigu kas mūsų klaustų, ar norėtume dar pasibūti su jais, ar norėtume jų laivą užlaikyti Šitame Krante, taip, be abejo, sakytume kaip vienas. Šita kompanija yra nemirtinga.
