Pensininkai moka ne tik dejuoti

Akiratį plėsti gali ne kiekvienas

Vaclovas Vitis, vienos iš Telšių pagyvenusių žmonių bendrijos, pasivadinusios „Rudens vakaras“, narys. Anksčiau vyras vadovavo šiai senjorų bendrijai, dabar tik padedantis vadovei. „Šokius senjorams suorganizuoju. Surenkam po porą eurų mūsų muzikantams, kartais daugiau ar mažiau. Sueina žmonės patrepsėti. Porelių mažai bėra. Daugiausiai vienišos moterys. Susirenkame į vakaronę, žiūrėk, iš maždaug 50-60 žmonių, vyrų apie 10“, - juokauja žemaitis. Liūdėti ir verkti - ne žemaičių būdas. „Keliavom į Kaliningradą, turėjome kelionę į Švediją, tris grupes buvome sudarę. Šiluvoj buvom, ruošiamės pagyvenusių žmonių šventei. Turime savo ansamblį. Važinėjame su juo po Lietuvą“. O už ką keliauja? „Kartais iš savivaldybės išprašome kai kuriems reikalams. Yra ir daugiau pensininkų, neįgaliųjų bendrijų, visoms organizacijoms po truputį savivaldybė pabarsto“, - juokauja Vaclovas.

Vyras sutinka, kad pensijos yra per mažos. „200-300 eurų pensija - katino ašaros. Pensininkui reikėtų bent 600-700 eurų prie šių kainų gauti, tada būtų gerai ir šiltai per žiemą gyventume. Jei lito nebūtų panaikinę, būtume beveik normaliai gyvenę“, - apgailestauja vyras.

Kai nieko nedarai, lieka tik ašaroti

Žvelgiant į daugiau nei 700 narių jungiančio Marijampolės Trečiojo amžiaus universiteto veiklą, sakytumei, čia susibūrę anaiptol ne skurdžias pensijas gaunantys senjorai, o savo gyvenimu užtikrinti žmonės.

„Per 14 metų kelionių po visus kraštus turėjome 79“, - sako pati beveik visose jose dalyvaujanti universiteto vadovė, buvusi pedagogė Ona Sakalauskienė. Savo metų moteris nesigėdija - jau 81-eri, bet jų svorio nejaučianti.

„Nepasakyčiau, kad mūsų senjorai yra milijonieriai. Būna, stojamąjį mokestį, 40 eurų dvejiems metams, ne kiekvienas iš karto įstengia susimokėti. Prašo įrašyti, o mokestį sumokės gavęs pensiją“. Stoti į universitetą esą naudinga. Vienas pats tiek niekada nepamatysi ir nesužinosi. Šit netrukus vyksianti pirmoji literatūros fakulteto kelionė „Literatūrinė Dzūkija“ nekainuos nieko, viskas padengiama iš stojamojo mokesčio. Bet keliones už šalies sienų reikia patiems apsimokėti. Ir vėl pagal tą patį taupymo dėsnį. „Balandį skrisime į Gruziją, o kai kurie jau dabar yra įnešę pirmąjį įnašą. Moka kiekvieną mėnesį po truputį. Kartais vaikai ateina ir mamos ar tėčio jubiliejui padovanoja kelionę“, - pasakoja Onutė.

Anot O.Sakalauskienės, net 59 proc. universiteto narių yra vieniši arba našliai. Bet jie savęs nenurašė. „Aš pati esu našlė, bet visus mokau, kad verkti reikia tyliai, o džiaugtis garsiai. Tada gyvenimas atrodys gražesnis.

Mūsų žmonės optimistai. Nežinau, ar man tokius pavyksta apie save suburti, ar tikrai mes turime tų optimistų, tik jų nepastebime“, - šypsosi senjorų universiteto siela. Anot Onos, senatvėje geriau turtų neturėti. Pati, gyvenanti dviejų kambarių butuke ir apgailestauja už tuos, kurie po vieną skursta senuose dviaukščiuose mūruose, kurių neįstengia prišildyti.

Marijampolietės manymu, pensijos yra tikrai per mažos, bet didinti reikėtų ne visiems vienodai, o pradėti nuo tų, kurie gauna mažiausiai. „Nedrįsčiau sakyti, kad pensininkai taip visai ir pamiršti. Aš savo amžiuje į Kauną iš Marijampolės nuvažiuoju už 89 centus, po miestą važinėju už 11 centų. Tikrai nėra taip blogai, bet žmonės gal mažai analizuoja, ir dėl to verkšlenimo per daug“, - sako moteris.

Senatvė neturi būti nuosprendis

Lietuvos pagyvenusių žmonių asociacijos vadovė Grasilda Makaravičienė sako, kad daugumai pensininkų daugiau pamatyti, aplankyti - tik svajonė. „Skurdžiai žmonės gyvena. Mūsų organizacija vienija daugiau nei 59 tūkst. žmonių ir iš jų 62 proc. badauja. Susimokėjus už paslaugas valgymui lieka labai mažai. „Sutinku, pensininkų gyvenimas truputį pagerėjo, pensijos buvo po truputį padidintos, bet jeigu nebus pažaboti oligarchų apetitai, pensininkų gyvenimas liks skurdus“, - sako pagyvenusių žmonių asociacijos vadovė.

Pasak jos, kontroliuojančių godišius organizacijų pristeigta daug, tik jų darbo nematyti. „Mes daug darome pagyvenusių žmonių labui. Pasirūpinome, kad jie gautų nemokamas teisines konsultacijas. Pagyvenusius neretai skriaudžia ir savi, ir svetimi. Kol dar du pensininkai namuose, pusė bėdos, kai lieka vienas, ne tik pragyventi sunku, bet ir nesaugu. Atsiranda suaugę protingi vaikučiai, giminės. Turėjome aštuonis atvejus, kai norėjo užvaldyti tėvo arba motinos turtą. Būna, ir žemes nori atimti.“

Ekonomisto, VU profesoriaus Romo LAZUTKOS komentaras:

Kai nepatenkinti mažomis pensijomis „Bočiai“ organizuoja piketą, prie Seimo ateina 100-200 žmonių. Nesakau, kad turėtų suvažiuoti visa Lietuva, bet vilniečiams susirinkti gausiau tikrai nebūtų sudėtinga. Aušra Maldeikienė apie besiskundžiančius mokslininkus yra pasakiusi, kad taip jiems ir reikia, jeigu jie apsileidžia. Taip kartais būtų galima pasakyti ir apie pensininkus. Yra tarp jų tikinčių valdžia: vieni remia vienas partijas, kiti kitas ir nesutaria, iš kurių pareikalauti. Bet labiausiai stebina pensininkų pasyvumas. Maždaug trečdalis pensininkų yra išsilavinę, dirbę rimtus darbus, bet kai reikia už save pakovoti, drąsuolių nebelieka. Sąjūdžio laikais tankai nebuvo baisūs, o dabar baisus kažkoks ministras, kažkoks politikas. Pensininkai yra didelė jėga, jeigu tik jie susiburtų.

Tie, kurie sako turintys iš ko keliauti, tikrai tai daro ne iš pensijos. Gal turi butą, žemės, juos nuomoja. Nueini į „Akropolį“, senamiestį, kavinėse ten jei seną pamatysi, jis bus užsienietis. Neturi ko ten tie žmonės eiti, nes reikėtų kažkiek išleisti pinigų vilionėms.

Žmonės daug viliasi iš kokios nors asmenybės, kaip caro ar karalių laikais. Bet laikai dabar nebe tie - yra kompetencijų pasiskirstymas. Prezidentas gali pasiūlyti pataisą 100 milijonų eurų sukrapštyti pensijoms, bet tai būtų maždaug 10 eurų prie kiekvieno gaunamos pensijos. Stebuklo neįvyktų. Prezidentas pats negali pakeisti įstatymo, jis gali tik siūlyti Seimui, o jei Seimas gali balsuoti kitaip, nes Seime daug kas priešinasi, kad dėl pensijų mokesčių daugiau surinkti neverta.

Kai kas mėgsta supriešinti dabar mestus siūlymus didinti atlyginimus ministrams, kai pensijos tokios mažos. Bet ministrų tiek mažai, kad jų atlyginimai pensininkams nieko nepakeistų, jei jie ir išvis algų negautų.