respublika.lt

Pasaulyje siaučiantys globalizmo vėjai - pavojus Tautai ir valstybei (79)

2021 rugpjūčio 08 17:00:00
Gediminas JAKAVONIS

Lietuvos Konstitucijos I skirsnio, 2 straipsnis skamba taip: „Lietuvos Valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai." 2004 metais mums įstojus į Europos Sąjungą, kurioje galioja jos priimtų įstatymų viršenybė, formaliai mūsų Konstitucija nepasikeitė. Teisiškai susidarė dviprasmiška situacija, kurioje atsidūrusios savarankiškumą norinčios išlaikyti šalys, tokios kaip Lenkija, Vengrija, Čekija, juridiškai stengiasi tai išnaudoti savo tautų naudai. Tačiau Lietuvos valdančiajam politiniam elitui minėtas Konstitucijos skirsnis tėra seniai neegzistuojanti teisinė norma. Kodėl, jei esame viena labiausiai nykstančių tautų, aklai vykdydami didžiųjų Vakarų valstybių norus, tebeeiname visiško susinaikinimo link?

×
nuotr. 1 nuotr.
Siekis išsaugoti Tautą ir valstybę galingai prasiveržė Vingio parke susirinkus „Didžiojo šeimos gynimo maršo 2021“ dalyviams. Stasio Žumbio nuotr.

 

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo filosofas Krescencijus STOŠKUS, politologai Algis KRUPAVIČIUS ir Vytautas SINICA bei buvęs Seimo narys Povilas URBŠYS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Tautos gyvybingumo pagrindas visų pirma yra kultūra, kalba, tradicijos, papročiai. Tačiau mes matome, kad šimtmečius ar net tūkstantmečius Tautoje vyravusios tradicijos ir papročiai jau laikomi pasenusiais, provincialiais ir nepriimtinais dabartinei kartai. Susitaikome, kad lietuviams jų istoriją rašo amerikiečių ir Izraelio istorikai, ne tik Vilniuje, bet ir kituose Lietuvos miestuose įmonių, įstaigų pavadinimuose ėmė dominuoti anglų kalba. Nerimo ženklų dėl Tautos ateities pilna...

K.STOŠKUS: Iš tikrųjų, be galo skaudu pasakyti, kad dar nespėjome iki galo atkurti savarankiškos valstybės, o ji jau ėmė tyčiotis iš savęs, save neigti, niekinti ir naikinti. O apie gėdijimąsi savo Tauta nė nekalbu. Tik man atrodo, kad šiandien tyčiojamasi ne tiek iš kultūros senumo, kiek iš jos tautinio savitumo. Nes kas tik jį mėgina ginti, tuoj pat yra vadinamas niekinamuoju nacionalistų vardu, kuris sovietmečiu iš pradžių reiškė tremtį, kalėjimą, o vėliau atleidimus iš darbo. Ypač glumina tai, kad valstybė stebėtinai lengvai susitaikė su kosmopolitine, arba, kaip dabar sakoma, globalistine ideologija, be galo artima tam kultūrinių skirtumų naikinimui, kuris dar taip neseniai buvo aukštinamas pasaulinio internacionalizmo vardu. Gėdingiausia, kad tą ji darė ir tebedaro, apeidama savo valstybės konstitucines nuostatas, iškėlusias Tautą net virš valstybės. Jos suformuluotos gana aiškiai: „2. Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai. 3. Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių." Net Lisabonos sutarties patvirtinimu buvo parodyta, kad mūsų Konstitucija neprieštarauja bendriems ES principams. Dar iškalbingesnė ES pagrindinių teisių chartija. Ji tiesiai skelbia, kad „Sąjunga prisideda prie <...> bendrų vertybių išsaugojimo ir plėtotės kartu gerbdama Europos tautų kultūrų ir tradicijų įvairovę bei valstybių narių nacionalinį savitumą ir jų nacionalinių, regioninių ir vietos institucijų sandarą". Kodėl Lietuvos politikams šie dokumentai nieko nereiškia? Aiškinimų yra visokių. Vieniems atrodo, kad čia tebeveikia sovietmečiu įdiegti įpročiai. Kiti mano, kad tokią elgseną lemia dabartinių ES lyderių kairuoliškumas. Treti yra įsitikinę, kad šią politiką diktuoja Vakarų milijardieriai, sumanę savanaudiškais tikslais pertvarkyti pasaulį. Dažniausiai čia minimos Dž.Sorošo ir B.Geitso pavardės. Neabejotina tik tai, kad visos mūsų partijos, valdžios ir oficialioji žiniasklaida neturi nuoseklesnių įsitikinimų. Todėl jos vergiškai seka kosmopolitinėmis Europos Sąjungos direktyvomis ir laikosi politinio korektiškumo nuostatų.

Nepabėgsime nuo klausimo, kodėl vyksta laipsniškas valstybės susvetimėjimas savo šalies kultūrai, pasitraukimas, išėjimas iš jos. Juk kadaise nutautėjimą siejome su visuomenės tamsumu, neraštingumu, jos pasidavimu svetimųjų užkariavimams, neatsparumu svetimųjų vykdomai nutautinimo politikai. Dabar turime reikalą su savanorišku mūsų pačių susvetimėjimu sau patiems, su pasitraukimu, pabėgimu iš savo kultūros, kurį principingesni žmonės ne be pagrindo vadina Tautos išdavyste. Kitaip sakant, susiduriame su sąmoningu ir masiškai (masinės komunikacijos priemonėmis) platinamu lyg ir raštingų, net mokytų žmonių tikėjimu, kad tautos ir mažos valstybės jau nebeturi ateities. Šis tikėjimas ypač būdingas tai kosmopolitinei kultūros formai, kuri pasaulyje platinama masinės, populiariosios (popsinės) kultūros vardais. Tą paprastą, visiems prieinamą ir visuotinį tikėjimą išpažįsta net tie, kurie neblogai prisimena žymiausius Lietuvos istorijos įvykius, garbina „Žalgirio" krepšinį, reklamuoja globaliąją Lietuvą, o liepos 6 d. gieda Lietuvos himną. Kai kam atrodo net patriotiška. Bet visos kultūros augimui tai gana pavojinga. Ne dėl to, kad paprasta ir populiaru, bet kad kosmopolitinė kultūros politika šią masinę formą maitina iš visų aruodų. Ir tas gegužiukas suryja beveik visas kultūrai skirtas lėšas, išstumdamas iš lizdo į periferiją ir pogrindį, o kartais net į tikras kapines, visas profesionaliausias aukštosios, akademinės kultūros formas. Dar blogiau, kad mūsų tautiečiai praranda galimybę bendrauti ir augti, susitikdami prie pačių turiningiausių ir aukščiausio profesionalumo tekstų. Tokį reiškinį jau būtų galima vadinti net kontrkultūrine savižudybe. Tai jau tragedija, apie kurią nieko nėra girdėję bene tik kultūros ministrai.

V.SINICA: Tai vyksta, nes šiuos procesus skatina keli dalykai. Galima pasakyti labai paprastai - dalis jaunosios kartos žmonių nekenčia ir gėdijasi to, kokia yra Lietuva, kokios yra visuomenės vertybės. Jiems jos svetimos ir jie nuoširdžiai nori pakeisti šią šalį, normas, pagal kurias gyvename. Atsidūrę politikoje, tokie žmonės tampa labai pavojingi lietuvių Tautos, kalbos, kultūros, istorinės sąmonės išlikimui. Jie nori ne puoselėti ir palikti ateities kartoms, o naikinti. Greta to yra kitas veiksnys - globalią įtaką įgavusi ideologija, pagal kurią tautos turi susimaišyti, valstybės yra atgyvena, sienos - nesvarbios, valdžia turi būti virš valstybių (ES čia tarytum pavyzdys visam pasauliui) ir t.t. Kai abi šios mados susijungia, susidaro, bent mažoms tautoms, pražūtingas mišinys - nors ne fiziškai, o mentaliai, jos naikinamos ir iš išorės, ir iš vidaus.

A.KRUPAVIČIUS: Kaip iki to atėjome? Kuris laikas tautinė valstybė buvo viena svarbiausių bet kurios bendruomenės saviorganizacijos formų. Nėra išimtis čia ir lietuvių tauta. Tik dėl įvairių unijų, padalijimų ar okupacijų mūsiškė tautinė valstybė istoriškai radosi gana vėlai. Bet itin simboliška, kad pirmojo lietuviško laikraščio „Aušra" numerio 1883 metais epigrafu tapo kaip tik Cicerono posakis - „Homines historiarum ignari semper sunt pueri" (Žmonės, nežinantys istorijos, visuomet lieka vaikais - lot.). Visgi Lietuvos valstybė buvo dar kartą prarasta. Galiausiai vėl atkurta. Kai vyksta reikšmingos socialinės ir politinės transformacijos, paprastai atsiranda iliuzijų, kad nauji pokyčiai bus labai neilgam. Antai 1989 metais, Berlyno sienos žlugimo akivaizdoje, garsus amerikiečių politologas ir filosofas Frensis Fukujama tikėjosi, kad atėjo istorijos pabaiga ir liberali demokratija aprėps jei ne visą, tai beveik visą, pasaulį. Prablaivėjimas po tokių iliuzijų atėjo gana greitai. Bet ne iš karto.

Su tautine valstybe vyksta panašūs dalykai. Kai ji buvo atkurta XX amžiaus pabaigoje, matyt, daugelis tikėjosi, kad čia jau bus ta „istorijos pabaiga" ir gyvensime joje ilgai ir laimingai. Mažai, kas įtarė, kad greitai susidursime su daugybe iššūkių ir kliūčių jai.

Bet šiuo atveju velnias ar velniava neslypi detalėse, kaip yra įprasta manyti. Tas velnias yra ydingai sukonstruotas pats valstybės modelis, kuris nepateisino didelės dalies visuomenės vilčių. Net žodis „nepateisino" čia netinka. Ta valstybė tapo didelei visuomenės daliai tiesiog svetima. O tas ydingas ratas veikia (beveik) visur, nes, kur dursi, ten ir į jį pataikysi. Ir jis buvo įsuktas iš karto po 1990-ųjų. Tad trumpai apie ydų genezę.

Ekonomikoje įtvirtintas laukinis kapitalizmas su kilnojamos žemės įstatymais ir iki šiol jis nėra pakankamai civilizuotas. Politikoje sovietinę nomenklatūrą pakeitė nauja gimininė politinė klasė. Toliau sekė inteligentijos, kuri galėjo būti kritiškas balsas, liumpenizacija, o kitos visuomenės grupės savo vietos po saule turėjo ieškoti pagal principą - „skęstančiųjų gelbėjimas - pačių skęstančiųjų reikalas". Vietoj teisinės valstybės, kurioje turi veikti įstatymo viršenybė, sukurta antiteisinė sistema ir neteisinė valstybė. Ir galima tęsti... Čia yra priežastys, o pliažas Lukiškių aikštėje vietoj Vyčio, ar pasikartojantys politikų nesąmonių „fontanai" yra tik viso to iliustracijos.

P.URBŠYS: Tautinė tapatybė siejama su kilme, kalba, kultūra, istorija, gyvenamąja teritorija. Lietuviškumas turi kultūrinę - etninę ir teritorinę - pilietinę tapatybę. Tačiau pastaroji, kuo toliau, tuo labiau, dyla mūsų sąmonėje. 1990 metais su Lietuva save siejo 9 iš 10 apklaustųjų. Dabar šis skaičius sumažėjo daugiau nei trečdaliu. 2008 metų atlikti Europos vertybių tyrimo rezultatai parodė, jog mūsų etniniai ir pilietiniai aspektai buvo pakankamai stipriai susieti. To meto tyrimų duomenimis, beveik visi Lietuvos gyventojai (98 proc.) manė, kad Lietuvos piliečiui labai svarbu mokėti lietuvių kalbą. 80 proc. pasirodė svarbus požymis - protėvių kilmė, 78 proc. - gimimas Lietuvoje.

Prieš 13 metų Lietuvos gyventojai savo kalbos ir kilmės suvokimu išsiskyrė iš 46 Europos šalių, dalyvavusių apklausoje. Nors tuo metu lietuvybė buvo daugiau suvokiama kaip etninė tapatybė, bet nemaža dalis ją sieja su teritorija ir pilietybe. Šiuo metu tie, kurie diktuoja politines madas, teigia, jog lietuvių kalba nėra tokia svarbi mūsų tapatybės dalis, ją būtina pritaikyti prie naujų komunikacinių poreikių, svetimus kalbos ženklus prilyginant lietuvių abėcėlės raidėms. Prisirišimas prie savo vietinės kilmės tampa tik kliuviniu pašėlusiame integracijos procese. Neatsitiktinai dauguma išvykusių iš Lietuvos dirbti ir gyventi svetur trina savo lietuvišką tapatybę. Konstitucinė pilietybės nuostata, siejama su Tautos ir valstybės suverenitetu, nacionaliniu identitetu, asmens laisvių ir teisių klausimu, bandoma pakeisti surogatine daugybine pilietybe.

Tokiu būdu konstruojama nauja tapatybė, kurioje kalba, etninė kilmė, teritorija ir pilietybė vertinama tik tiek, kiek netrukdo išsilydyti visuotiniame globalizacijos virsme. Todėl nieko nuostabaus, jog didesnė dalis apklaustų abiturientų nenori savęs sieti su Tėvyne. Už tai reikėtų paakyti „ačiū" uoliesiems integruotojams, kurie lietuviškąją tapatybę pavertė velniai žino kuo.

G.JAKAVONIS: Neseniai pasauliui skelbėmės, kad esame valstybė, turinti 3,5 mln. gyventojų. Dabar, kai šalyje mūsų sumažėjo milijonu, rėkalojame apie globalią Lietuvą. Užtat pas mus pilna nelegalų, kuriuos prisikvietė valdančiojo politinio elito atstovai. Maža to, mažėjant lietuvių gimstamumui, valdžioje esantys genderizmo propaguotojai skatina vienalytes santuokas. Tauta akivaizdžiai naikinama...

K.STOŠKUS: Skaudžių valstybės ir Tautos išsekimo padarinių nenuslėpsi. Juos visi gerai matome. Ir juos lengviausia kontroliuoti. Gryni skaičiai. Aišku ir kas dėl to kaltas. Bet kas iš to! Tai niekam neįdomu. Po L.Kairiūkščio „Consilia academica" mirties teko organizuoti „sambūrį, kad Lietuva neišsivaikščiotų". Bet beveik niekas jo neparėmė. Net kūrybinės organizacijos neprisidėjo. Kai kurios net priešinosi. O ką jau kalbėti apie valdžias, kurios pirmiausia privalo vykdyti demografinę politiką. Bet aš nežinau nė vienos partijos ir vyriausybės, kuriai ši politika būtų buvusi prioritetinė. Net tokios politikos beveik nebuvo. Visuomeninėms organizacijoms pavyko prispausti, kad būtų parengta ilgalaikė „Demografijos politikos 2018-2030 metų strategija". Bet ši strategija buvo susieta ne su Tautos išlikimui būtina reemigracija, o su globalistiniu „migracijos ir integracijos procesų valdymu". Nors toks įstatymas priimtas, bet jis jau ir užmirštas. „Valstiečiai-žalieji" jį palaidojo Seimo stalčių karstuose. Jie naiviai didžiuojasi, kad pavyko įvesti priemokas daugiavaikėms šeimoms. Politikams tarnystė valstybei - tik paprastas hobis. Todėl be jokių skrupulų jie gali aklai vykdyti vieną ir tą pačią didžiųjų valstybių interesams pritaikytą kosmopolitinę politiką. Rodos akivaizdu, kad britai turi išlikimo interesą, vokiečiai irgi turi, prancūzai, ispanai taip pat turi. Apie lenkus, slovakus, vengrus, rusus nė nešneku. O lietuviams - jau vis vien. Jie jau susitaikė su mažos tautos likimu, kurį taip energingai diegia kosmopolitiniai mirties apaštalai. Atrodo, kad jie tiesiog svaigsta nuo galimybės susilieti, ištirpti kažkokios pasaulinės imperijos didybėje, kurioje LRT jau dabar surado „globaliąją Lietuvą". Su kokiu pasitenkinimu ten tariama mirštančios valstybės likučiais atsiduodanti Lietuva.

P.URBŠYS: Lietuvos pažangos strategijoje „Lietuva 2030" numatytoje vizijoje: Lietuva - moderni, veržli, atvira pasauliui, puoselėjanti savo nacionalinį tapatumą šalis. Tačiau kai iš nacionalinio tapatumo išbraukiami lietuviškosios tapatybės tradiciniai bruožai, tai modernumas ir veržlumas pavirsta parodija, nes netenka natūralaus vertybinio pagrindo.

Mūsų valstybėje nacionalinio tapatumo puoselėjimas daugiau priskiriamas švietimo ir kultūros sričiai, jis nėra tapęs mūsų valstybingumo šerdimi. Dauguma valstybinių institucijų tarnavimą nacionaliniam interesui iškeitė į savo žinybinės arogancijos demonstravimą. Be esminio nacionalinio viešojo gėrio orientyro neįmanoma sukurti modernios ir veržlios valstybės, kuri gebėtų savo piliečiams užtikrinti orų ir saugų gyvenimą, šių dienų iššūkių akivaizdoje. Kai valstybė laikosi ant ištižusio pagrindo, tada joje klesti ne Tauta, o politinis savanaudiškumas ir institucinis parazitavimas, kuris jau pradeda kelti grėsmę Tautos išlikimui. Dirbtinė migrantų invazija pasiekė rekordinius skaičius. Nežiūrint šių grėsmių, mes ir toliau stebime nesibaigiančius „smėlio dėžių" galių karus.

A.KRUPAVIČIUS: Kur mes atėjome? Į gerokai išsivaikščiojusią Lietuvą su minus milijonu žmonių. Į viduje susipriešinusią visuomenę: „runkelius" ir „elitą", „laisvistus" ir „maršistus". Į atomizuotą visuomenę kaip sovietmečiu, kur bendruomenę pakeitė aritmetinė paskirų individų suma. Kur „bendruomeniškumo" esmė - nesiskųsk, nes niekam čia neįdomu. Į valstybę be bendruomenės ir piliečių bei valstybės susvetimėjimą. Į vertybinį bestuburiškumą, kur beveik nelieka vietos elementariam padorumui. Kur net intelektualai nekuria kritinės refleksijos. Belieka tik intelektualinis planktonas. O išimtys jame tik patvirtina taisyklę. Į influencerių ir tuštučių prisitaikėlių kultą. Į nusipelniusius gyventi geriau ir to nenusipelniusius. Į visuomenę be atminties ir mankurtizmą, kur istorija ir kultūra yra pavainikiai. Į masinio socialinio Alcheimerio visuomenę. Į politiką be politikos. Arba - kur politiką vietoj bendrų ir viešų reikalų tvarkymo keičia viešieji ryšiai ir jų kampanijos. Turime jau nebe demokratiją su trūkumais, bet fasadinę parodomąją demokratiją. Be ketvirtosios valdžios ir nepriklausomos žiniasklaidos, kaip sarginio demokratijos šuns. Esame masinio socialinio neteisingumo, o jei norite ir masinio mobingo, visuomenė. Čia vietoj gerovės valstybės sukūrėme pasaulį, kur tikrovė yra absurdas, o absurdas yra tikrovė. Nepaisant, kad ir kaip tautologiškai visa tai skambėtų. Tad jau kuris laikas stovime ant galvos, o ne ant kojų... Perdedu? Sutirštinu spalvas? Nemanau.

V.SINICA: Atviros sienos, kurias bent du mėnesius laikė atidariusi dabartinė konservatorių Vyriausybė, atskleidžia didžiulę problemą. Žmonėms valdžioje daug labiau rūpi ne Lietuvos žmonės, jų saugumas ir interesai, o tarptautiniai įvertinimai ir nelegalų saugumas. Akivaizdu, kad spręsdami nelegalų invaziją, valdantieji pirmiausiai savęs klausė, ne „ką pasakys Tauta?", o „ką pasakys eurokomisarai?". Ir jie važiavo į Lietuvą, ir peikė prastą migrantų padėtį, ir sakė, kad būtina užtikrinti žmogaus teises ir kad ES būtinai skirs lėšų tam padaryti, o štai sienos statybai lėšų skirti negali, nors tai išorinė pačios ES siena. Kokie prioritetai ES, tokius tuoj pat perima bei vykdo ir mūsų valdžia. Be to, tai ir proga prisiplėšti. Dabar nelegalų laikymui per žiemą (kas tą nusprendė ir kas tą leido?) trejiems metams išnuomojama tūkstančiai modulinių namelių! Kodėl 3 metams? Arba numatyta atėjūnus čia laikyti metų metus, arba paprasčiausiai valdžia pamatė progą iš „savų" žmonių išsinuomoti daugiau, nei būtina. Per kiekvieną krizę, ar tai būtų karas, ar pandemija, ar invazija, atsiranda kažkas - ne valdžia, bet šalia jos - kas patyliukais iš to pelnosi. Kodėl šneku apie tokias, atrodytų, smulkmenas, kai jūs klausiate apie Tautos likimą? Nes Tauta negali išlikti, jei nei pati savimi rūpinasi, nei ja rūpinasi valdžia. Net krizinėse situacijose valdžiai Tauta yra paskutinėje vietoje, tai kuo aiškiausiai pademostravo migrantai. Pamoka viena - turime patys gintis, kad išliktume. O lietuviai visai nelinkę to daryti.

G.JAKAVONIS: Visi jaučiame, kad pasaulyje tvyrant įtampai stovime ant kažkokių didelių permainų slenksčio. Šių permainų „pirmosios kregždės" Lietuvoje - nelegalų problema, kurią mūsų politikos „asai", metų metus aklai vykdydami vakariečių norus, padovanojo savo tautiečiams. Ar galime turėti vilties, kad lietuvių tauta atsilaikys, nepaisant to, kad visa renkamoji, vykdomoji, teisinė valdžia ir sisteminė žiniasklaida yra vienose Landsbergių klano rankose?

K.STOŠKUS: Dėl padėties pasaulyje esat visiškai teisus. Grėsmės iškilo ne tik mums. Prasti popieriai su visa civilizacija. Gyvename civilizacijos krizės, demoralizacijos, kontrkultūrinės patologijos (narkotinių priklausomybių, sadizmo, mazochizmo, satanizmo, nekrofilijos, kanibalizmo), gyvenimo prasmės praradimo (absurdo), masinio nusivylimo, nihilizmo, visuotinių patyčių sąlygomis. Amerikiečiai tas dvasinio nuosmukio (dekadanso) bei savinaikos formas pavadino apokaliptine kultūra. Kaip matome, jos jau buvo pradėtos importuoti ir į Lietuvą. Tik kol kas dar užteko sveiko pasišlykštėjimo, kad jos būtų ištrintos iš mūsų atminties.

A.KRUPAVIČIUS: Kokios mūsų perspektyvos, kur turime eiti? Iš esmės - priešinga kryptimi, nei atėjome. Tačiau kartais atsiranda pojūtis, kad viskas beveik be išeities. Viskas. Juodoji skylė. O degradacija daugybėje sričių turi baigtis logiškai... Bet viltis miršta paskutinė. Nors ji ir kvailių motina... Ir dėl perspektyvų - lai telieka daugtaškis.

P.URBŠYS: Tikrai gyvename neeilinių išbandymų metu. Nors stokojame moralinių autoritetų, kurie galėtų mus suvienyti, bet vis vien tikiu mūsų Tautos gyvasties dvasia. Juk ne kartą lietuvių tauta buvo atsidūrusi ant išlikimo prarajos krašto, ne kartą Lietuva buvo praradusi valstybingumą, bet lemiamu momentu mes sugebėdavome susitelkti ir padaryti tai, kas kitiems atrodydavo neįmanoma.

 

Naujausios žinios

Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Skaityti komentarus (79)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • ELEKTRA: Antradienį parlamentarai po svarstymo palaikė skubos tvarka Vyriausybės inicijuotas pataisas, numatančias sušvelninti kylančių elektros ir dujų kainas vartotojams. Po svarstymo taip pat pritarta sprendimui atidėti elektros tiekėjo pasirinkimo terminą iki liepos 1 dienos.
  • KOMENTARAI: Interneto žiniasklaidos asociacijos (IŽA) narės, įvertinusios užsienio šalių patirtį, komentarų turinį po publikacijomis apie skiepus nuo koronaviruso (COVID-19) ir norėdamos prisidėti gerinant Lietuvos vakcinacijos rodiklius, naikina komentarus po straipsniais ir vaizdo siužetais tiek registruotiems, tiek neregistruotiems vartotojams, na o pirmieji su šia iniciatyva startuoja naujienų portalai Delfi, 15min.lt, Lrytas.lt, Madeinvilnius.lt, ve.lt
  • NUTARIMAS: Kauno miesto savivaldybės taryba antradienį nutarė, kad miesto centre esantis sklypas su nebaigtu statyti turgumi būtų paimtas visuomenės poreikiams, siekiant jame pastatyti vaikų darželį.
  • PRAŠYMAS: Baltijos šalių ir Lenkijos elektros perdavimo operatorės prašo Europos Komisijos skirti dar 238 mln. Eur elektros tinklų sinchronizavimo su žemynine Europa antrajam etapui.
  • REAGUOS: Europos Komisija reaguos į Lenkijos Konstitucinio teismo sprendimą, ES įstatymų leidėjams ir Lenkijos ministrui pirmininkui Mateuszui Morawieckiui pareiškė EK pirmininkė Ursula von der Leyen.
  • KARANTINAS: Latvijoje nuo ketvirtadienio keturioms savaitėms, iki lapkričio 15-osios, įvedamas karantinas.
  • ATSAKYMAI: Antradienį Seimo posėdyje generalinė prokurorė Nida Grunskienė atsakys į parlamentarų jai raštu patektus klausimus apie rugpjūtį prie Seimo kilusias riaušes.
  • VIZITAS: Antradienį į Vilnių atvyks Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda: oficialus vizitas skirtas Abiejų Tautų Respublikos Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir Tarpusavio įžado akto 230-osioms metinėms paminėti.
  • APDOVANOJIMAI: Pirmadienį Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete (LTOK) apdovanoti Tokijo olimpinėse žaidynėse prizines vietas užėmę sportininkai, jų treneriai ir medikai.
  • TVORA: 400 kilometrų ilgio tvorą pasienyje su Baltarusija norėtų statyti 12 įmonių.
Daugiau

Dienos klausimas

Ar bijote, kad tarp nelegalių migrantų gali pasitaikyti teroristų?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Planuojama įvesti iš darbuotojų lėšų apmokamą testavimą. Kaip planuojate elgtis?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+5 +13 C

+11 +14 C

 

+5 +9 C

+12 +15 C

+11 +15 C

 

+6 +9 C

0-9 m/s

0-14 m/s

 

0-14 m/s