„Pagrobtų“ vaikų istorija suskaldė visuomenę

Nuo praėjusio antradienio trijų mažamečių vaikų ieškanti policija neslepia, kad vykdomi plačios apimtis ikiteisminio tyrimo dėl galimo vaikų pagrobimo veiksmai. „Dirbame ne tik Lietuvos teritorijoje, bet ir deriname savo veiksmus su kai kurių užsienio šalių partneriais. Dirba ne tik Kauno policija, yra ir kitų apskričių policijos pasijungusios, lygiai taip pat ir kriminalinės policijos biuras.

Tyrimo metu dirbame su įdomia visuomenės grupe, kuri pasivadinusi „suverenais". Matome jų gyvenimo filosofiją, tikslus, tai savotiškai policijai yra tam tikras naujas iššūkis", - sako policijos generalinis komisaras Renatas Požėla.

Jis vakar sulaukė žurnalistų klausimo, ar Lietuvoje gali pasikartoti Garliavos istorija. Paklaustas, ar policija tam ruošiasi, komisaras atsakė, jog policija ruošiasi viskam: „Šiuo metu pagrindinis mūsų tikslas yra ikiteisminį tyrimą privesti iki logiškos baigties, tai yra surasti vaikus ir užtikrinti, kad kalti asmenys pasiektų teismą, o dėl visų kitų scenarijų glaudžiai bendradarbiaujame su atitinkamomis tarnybomis. Policija bus pasirengusi įvairiems galimiems scenarijams."

Situaciją komentavusi vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė prieš porą dienų sakė, kad rezonansą sukėlęs mažamečių iš globos įstaigos pagrobimas - pirmasis toks atvejis Lietuvoje. „Esame turėję tik atvejus, kai Lietuvos piliečiai gyvena užsienyje ir vienas iš tėvų su vaikais grįžta į Lietuvą. Arba, kai vienas iš tėvų negali su savo vaikais išvykti iš kitos šalies. Bet čia tos istorijos tokios pavienės, ir iš to mes išmokome terminą „vaiko pagrobimas", kuris ateina iš tarptautinės teisės."

E.Žiobienės teigimu, laikinosios globos specialistai, tiesiogiai dirbantys su tėvais, turėtų būti pasiruošę viskam, tuo pačiu ir bandymui vaikus pagrobti. Tačiau E.Žiobienė pabrėžė, kad nenori, jog po šio įvykio visuomenė ir specialistai imtų įtarinėti kiekvieną tėvą, aplankantį vaikus laikinojoje globoje: „Kiekvienas žmogus, kuris dirba tiesiogiai, turi jausti ir suprasti, kas toje šeimoje vyksta ir kodėl, ir būti viskam pasiruošęs."

Ar tėvai, neteisėtai pasiėmę mažamečius iš vaikų gerovės centro, su jais buvo susitikę vieni, kontrolierė atsakyti negalėjo. Anot jos, tėvai susitikti su vaikais, esančiais laikinoje globoje, gali susitikti arba vieni, arba prižiūrint vaiko teisių specialistui ar globėjų atstovui. Tai, pažymėjo E.Žiobienė, priklauso nuo teismo sprendimo.

Interviu su vaikų psichologe-psichiatre Viktorija GRIGALIŪNIENE:

- Šios šeimos iš Kauno istorija plačiai aptarinėjama viešojoje erdvėje ir tarsi suskaldė visuomenę į dvi stovyklas. Vieni sako, kad nevykdantys teismo sprendimų tėvai yra neadekvatūs, o kiti gina juos, esą jie ne pagrobė, o susigrąžino vaikus. Kokia yra tiesa?

- Kaip specialistė, manau, kad tai yra vaikų pagrobimas. Gyvename šalyje, kurioje privalome vadovautis Lietuvos Respublikos įstatymais. Jeigu vaikai išvežami iš globos įstaigos be teisės taip elgtis, tai ir yra pagrobimas. Jeigu kažkas sako, kad tai ne pagrobimas, žmonės arba nesuvokia įstatymų, arba nenori jų suprasti.

Dėl teisės tėvams auklėti savo vaikus pagal savo įsitikinimus - kaip suprantu, tėvai neleido savo vaikų į mokyklą. Tėvai, būdami suaugę žmonės, gali elgtis pagal savo nuostatas: išpažinti jiems patinkančią religiją, apsispręsti, ar nori dirbti ir pan., kiek tai nepažeidžia įstatymų. Bet reikia suprasti, kad vaikas nėra tėvų nuosavybė. Jis nėra kažkieno nuosavybė, jis yra atskiras pilietis. Vaiko neleisti į mokyklą yra tolygu smurtavimui prieš jį, nes pažeidžiami jo interesai.

Apibendrinant galima pasakyti, kad tėvai pažeidinėja įstatymus ir tai yra netoleruotina. Negalime gyventi taip, kad kas ką sugalvoja, tas tą daro.

- Tėvai skelbia, kad yra atsisakę pilietybės, mano, kad jiems negalioja įstatymai. Vaikų paėmimas iš šeimos neturėtų būti signalas, jog gal verta peržengti savo įsitikinimus, kad vaikai grįžtų namo?

- Įprastai, kai tėvai kalbasi, jie gali gauti pagalbos. Neįtiko mokykla, nesusitvarko, gal tarnybos gali padėti. Manau, kad ties tuo dirba institucijos, specialistai. Norint, tikrai buvo galima rasti kompromisą. Jeigu nori mokyti vaiką namuose, pirmiausia kyla klausimų dėl išsilavinimo tam. Bet lygiai taip pat buvo galima kreiptis į institucijas su tokiu noru ir ieškoti sprendimų. Viskas yra įmanoma.

- Viešojoje erdvėje diskutuojama, neva vaikų pagrobimas, būtent blogai neveikiančios sistemos rezultatas...

- Tikrai nesutinku. Tai yra emocinis, trumparegiškas žvilgsnis. Čia reikėtų žinoti, kiek tėvai kreipėsi pagalbos, kiek jie bendravo, kas buvo daroma iki to, kol buvo paimti vaikai. Labai lengva suversti kaltę ant kažko kito, sakant, kad kalta valdžia ar valstybė. Dažniausiai kaltę kitiems suverčia tie, kas patys nenori nieko spręsti ir daryti. Tuomet lengviausia nuo savęs perkelti kaltę ant kažko.

Aš suprantu, jog galėjo nepatikti mokyklos sistema, nes ji sukurta taip, kad negali atitikti kiekvieno žmogaus poreikio. Mes turime prisiderinti. Gal man irgi nepatinka vienokie ar kitokie dalykai valstybėje, bet turime adaptuotis. Kas būtų, jeigu visi pradėtume gyventi, kaip norime? Štai policija, gavusi iškvietimą dėl vagystės, atvyktų į įvykio vietą ir nustatytų, kad kadangi savininkas ir taip pakankamai turtingas, nieko tokio, kad kažkas kažką iš jo pavogė.

- Vaikų paėmimas iš šeimos yra traumuojanti patirtis, kaip ir, ko gero, tėvų neteisėtas jų pasiėmimas. Kaip tai paveiks vaikus ir kokia bus jų ateitis?

- Vaikų paėmimas iš šeimos vienareikšmiškai kelia stresą. Lygiai taip pat ir šis vaikų pasiėmimas ir išvežimas. Bet šiuo atveju niekas apie vaikų gerbūvį negalvoja. Šiuo atveju tėvai galvojo tik apie save. Todėl kyla klausimas, kiek tie vaikai rūpi tėvams.

Tenka matyti įvairių atvejų skyrybų istorijose. Kai vaikas mažai kam rūpi, nes skirtingoms pusėms labiausiai rūpi savi principai ir savos ambicijos. Ir taip būna gana dažnai. Jeigu tėvai tikrai rūpintųsi ir būtų empatiški savo vaiko atžvilgiu, pavyktų susitarti gražiuoju ir dėl skyrybų, ir dėl vaiko lankymo. Bet dabar dažniausiai tėvai tamposi metų metus, kol vaikas užauga ir galiausiai nusisuka nuo abiejų tėvų.

Panašiai ir šiuo atveju. Manau, kad šie tėvai mažai galvojo apie savo vaikus, labiau tenkino savo interesus. Jeigu galvotų apie vaikus, būtų ieškoję kitokių galimybių.

- Policija prisipažino, kad iššūkis yra bendravimas su naujai besikuriančia bendruomene - suverenais. Šie tėvai taip pat tikino, kad jie neturi asmens dokumentų, nenori būti Lietuvos ar ES piliečiais. Iš kur kyla tokios iniciatyvos?

- Vieno atsakymo nėra. Kartais reikštis prieš priimtus elgesio standartus žmonės ima todėl, kad taip gauna dėmesio. O šiais laikais atkreipti dėmesį į save yra gana sudėtinga. Kitos dalies žmonių iškreiptas požiūris į gyvenimo filosofiją gali būti todėl, kad jie patys turi problemų ir čia jau kalbama apie tam tikrus psichikos sutrikimus. Trečia priežastis gali būti tokia, kad kažkam tai yra naudinga ir kažkas gal net kraunasi tam tikrą kapitalą. Todėl skatina pažeidžiamesnius ir silpnesnius žmones įsitraukti. Kokios konkrečiai šios šeimos apsisprendimo priežastys, niekas neatsakys. Akivaizdu, kad paėmę savo vaikus, šie tėvai, ko gero, jautėsi teisūs ir įsivaizdavo, kad elgiasi teisingai.

- Tuomet ar dar įmanoma, kad ši istorija baigtųsi laimingai?

- Jeigu tėvams tikrai rūpi jų vaikai, radus juos, su jais turėtų nemokamai dirbti specialistai ir galbūt tėvai pakeistų savo požiūrį. Tėvai būtų stebimi, būtų leidžiama bendrauti su vaikais ir galiausiai jie atgautų savo vaikus. Bet šiuo atveju, manau, kad didesnė tikimybė, jog tėvai bus linkę laikytis savo įsitikinimų. Situacija yra sudėtinga.