1 nuotr.„Respublikos“ metų žmonės - visi Lietuvos žmonės. Neišsivaikščioję iš savo Tėvynės. Ir čia kuriantys savo ateitį. Nors nei mūsų Tėvynė, nei mes nesame tobuli, vis vien gyvename, mylime, dirbame ir svajojame. Vis vien tikime, jog ateinantys metai mums ir mūsų šeimoms bus draugiškesni.
Statistikos departamento duomenimis, 2016 metais Lietuvoje nuolat gyveno 2 853 500 žmonių. Tas „nuolat“, aišku, sąlygiškas. Jei lietuvis dirbo furgono vairuotoju, jo nuolatinė vieta buvo furgonas. Naktį stovintis Vokietijos ar Švedijos mašinų aikštelėje. Ar koks nors motelis prie kelio. Jei žmogus buvo tinkuotojas, mėnesį Danijoje remontuojantis būstus, jis irgi blaškėsi. Tarp nuolatinės ir nenuolatinės gyvenamosios vietos. Jei žmogus buvo prekeivis, prekiaujantis padėvėtomis mašinomis, jis irgi zujo po Vakarus. Ieškodamas pigių „lauželių“. Tad sudėjus visus mūsų žmones, kurie vežiojo pirmyn ar atgal į Vakarus prekes, siuntinius ir keleivius, kažkur tapetavo, dažė ar mūrijo, lietuviai gyveno net labai nesėsliai. Nervingai ir rizikingai. Daliai šeimų tai jau nebuvo šeima, kuri kas vakarą susėda namuose vakarienei. Tai jau buvo kitokia šeima. Susisiekianti telefonais ir per socialinius tinklus. Tokios šeimos tėvas, motina ar vaikai jau tapo virtualesni.
Laimė, priklausoma nuo telefono
Tai buvo metai, vis labiau priklausomi ne nuo vestuvinio žiedo, bet nuo telefono skambučio. Koks nors arabas bėglys karštligiškai saugo savo telefoną. Kaip patį brangiausią turtą. Nes telefonas yra ryšys su šeima. O kiek be telefono ištvertų šeimos tėvas lietuvis, važinėjantis Vakarų autostradose? Pametęs ne taip nusimintų kaip siras, bet irgi suskaustų širdį. Kad kol įsigis naują, liks su savo šeima be ryšio. Tad kai kurių lietuvių kontaktai vis labiau tampa ne rankos paspaudimu, bet tik balsais. Girdimais iš tolo. Pvz., labas, kaip sekasi? Ar vaikai gripu nesusirgo? O kita pusė atsako - namie viskas gerai. O tu kada grįši? Ar spėsi iki Kalėdų?
Laimė, priklausoma nuo indekso
Jungtinės Tautos kasmet apskaičiuoja pasaulio žmonių laimę. Lietuvos laimės indeksas - 60. Prieš metus buvome kiek laimingesni. Su laimės indeksu - 56. Nors laimės pojūtis vienam žmogui bent tris kartus pakinta per parą. Vienoks būna, kai per daug apsikrovęs darbais ir dar nepietavęs. Ir visai kitoks, kai švenčia savo vestuves. Bet jei tikėsime mums skirtu laimės indeksu, 2016 metais lietuviai buvo laimingesni už estus ir latvius. Matyt, esame didesni optimistai? Laimingiausi buvo danai, o nelaimingiausi - sirai, afganai. Anot senovės stoiko Epikteto, žmogus yra laimingas tada, kai jam to, ką turi, pakanka. Bet mes, jei kas mūsų paklaustų, mieliau gyventume kaip šveicarai ar danai. Negi lygiuosiesi į Siriją ar Afganistaną? Gal ir gerai, kad dairomės ten, kur saugiau ir turtingiau? O dar geriau, jog dairydamiesi liekame čia. Savo krašte. Ir čia bandome kurti bent kiek turtingesnius ar bent kultūriškai prasmingesnius gyvenimus. Jeigu pavyksta.
Laimė, priklausoma nuo jaunimo
Lietuvoje šiais, jau praeinančiais, metais gyveno 682,5 tūkst. senatvės ir neįgalumo pensininkų. Tačiau tuo pat metu bendrojo ugdymo įstaigose mokėsi daugiau nei 328 tūkst. mokinių. Į pirmas klases atėjo 30 tūkst. pirmokėlių. Aukštosiose mokyklose mokėsi 124 tūkst. studentų. Sudėjus visų besimokančiųjų skaičių, jis būtų mažesnis nei pensininkų. Bet visi tie moksleiviai ir studentai mokosi savo Tėvynėje. Savo kalbą, istoriją ir kultūrą prisimena ne tik kokioje nors sekmadieninėje emigrantų lietuviukų mokyklėlėje. Be to, 2016 metais įsigaliojo privalomas šešiamečių vaikučių priešmokyklinis ugdymas. Šie vaikai taip pat lavinami savo Tėvynėje. Taip pat išmoks savo krašto tradicijų. Ir kalbės su savo seneliais be angliško akcento. Vaikai yra viltis. Kiek jų pavyks kuo stipriau įšaknyti į Tėvynės dirvą, tiek jų ateityje čia liks. O šalies bendrasis gimstamumo rodiklis didėja, nors nesmarkiai. Jau siekia apie 10,9 proc. Nors vis dar mirštame dažniau, nei gimdome.
Laimė, kurios nepaaiškinsi nei šveicarui, nei arabui
Kuo skirtumės nuo danų, šveicarų? O tuo, jog statistinis danas ar šveicaras Lietuvoje neišgyventų. Jei gautų lietuvišką statistinę algą ar pensiją. Ir atsidurtų kokiuose nors Pagiriuose, Klausučiuose. Socialiniame būste su krosnimi. Ir šuliniu su svirtimi. Iškart pasijustų paralyžiuotas. Ir net be referendumo teisės. Negalėtų pareikšti savo nuomonės, ką jis galvoja apie kantono, vardu Pagiriai, aprūpinimą. O Lietuvos žmonės - „Respublikos“ metų žmonės - yra universalesni. Nes ne tik Lietuvoje išgyvena, bet ir Šveicarijoje išgyventų. Sirai su savo, anot Jungtinių Tautų, net klaikiu laimės indeksu - ir tie Lietuvoje neužsibūna. O mums kas? Mes vis vien palyginti laimingi. Nors minimali mėnesinė alga - 380 eurų, minimalus valandinis atlygis - 2,32 euro, o vidutinė senatvės pensija - 266,50 euro. Be to, visiškai nepatartina našlauti. Nes našlių pensija - 21 euras. Aišku, Indijoje prieš šimtą metų buvo dar blogiau. Našlės susidegindavo ant laužo. O mūsiškai našlaujantieji bent gali už tuos pinigus prisipirkti vienkartinių nosinių. Be to, nuo 2017 metų sausio 1 d. Vyriausybė pažadėjo padidinti senatvės pensijas vidutiniškai 20 eurų. Vėlgi malonesnė žinia. Nors prieš Seimo rinkimus buvo žadėta pensijas padidinti 40 eurų. Tad optimistai džiaugsis, jog 20 eurų davė. O pesimistai - jog 20 eurų „atėmė“.
Tiesiog tokie esame ir būsime
Bet šiaip Lietuvos žmonės yra kantrūs, darbštūs ir optimistiški. Mokantys džiaugtis ir smulkmenomis. Užderėjo grybų - puiku. Prisiuogavo mėlynių - irgi puiku. Anūkas nusišypsojo, šunelis uodega pavizgino - irgi smagu. Net tada, kai dangus pilkas, lietuvis džiaugiasi, jog diena tuoj ims ilgėti. Vėl ateis pavasaris, sužydės sodai. Lietuvis visada didžiuojasi, jog mūsų kraštas - žalias, čia visada pakanka gėlo vandens. Žemė nedreba. Cunamiai nerieda. Turime visus keturis metų sezonus. Be to, jeigu niekas neturėtų vilties, negi eitume balsuoti? Tarkime, ne visi, bet dalis nenusivylusiųjų vėl išrinko naująjį Seimą. Net ir tie, kurie iki paskutinės minutės save tikino - ne, nerinksiu. Ne, jau pavargau. Jau labai pykstu. Betgi kaip be manęs? Be mano pilietinės pareigos?
Kitais metais vėl patirsime visko. Nes idealių metų nebūna. Tačiau patys atspariausi, nes savo Tėvynėje likę, Lietuvos žmonės toliau kals savo asmeninės laimės indeksus. Užsispirs, susikaups ir gyvens. Ne kažkur, bet čia. Kartais net negalėdami atsakyti į klausimą - kodėl? O todėl, jog Lietuva yra lietuvių likimas. Kiek bėgsi nuo jos - vis vien nepabėgsi.
Parengta pagal savaitraštį „Respublika"
