respublika.lt

Neišnykusi gentis: gyvena ne tik čia ir ne tik dabar

2022 rugsėjo 21 11:28:32
Danutė ŠEPETYTĖ

Šiandien margiausia publika, nuo scenos pažibos iki politiko, kaip užkeikimą vis kartoja maldą „gyvenu čia ir dabar", todėl pasijunti tiesiog palaimintas sutikęs mąstantį kitaip.

×
nuotr. 3 nuotr.
Pilipavičiai siūlo atkurti sunaikintas freskos Sapiegų rūmuose dalis. Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

 

Tėvas ir sūnus Pilipavičiai - aukščiausios klasės sienų tapybos restauratoriai. Profesorius Juozas Algirdas PILIPAVIČIUS - dar ir ekspertas - daugiau kaip keturis dešimtmečius darbavosi Restauratorių taryboje, ilgus metus dėstė Vilniaus dailės akademijoje. Praėjusį mėnesį suėjo pusė amžiaus jo, restauratoriaus, praktikai, ir 30 metų jo individualiai restauravimo įmonei. Restauratoriaus Daumanto PILIPAVIČIAUS stažas kiek kuklesnis - 20 metų, sudėtas vien nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje. Nors abiejų amžius ir patirtys skirtingos, abu jie - puikūs tapytojai ir dėl paveldo turintys vieną nuomonę: ne tik restauratoriui, bet ir kiekvienam tautiečiui būtinas emocinis ryšys su praeitimi.

Sūnus. Šiandien viskas visuomenėje tampa ūkiniu-finansiniu objektu. Vienas seniausių žmogaus protinės veiklos užsiėmimų - suskaičiuoti, surūšiuoti, įvertinti, kiek kas kainuoja, kas kiek kokių daiktelių vienus į kitus gali iškeisti, kiek kas turi kvadratų, finansų, turtų, kiek įmonė turi pajėgumų, kiek apyvartos ir panašiai, žmogų skatina manyti, kad viskas yra tiktai čia ir dabar. Toks absoliutus šiandienos kultas. Bet jau taip yra, kad ne visi plaukia pasroviui, kad ne visiems užtenka čia ir dabar, - yra žmonių, kurie nori pasižiūrėt ir į praeitį. Na, o jeigu esi restauratorius, tiesiog negali dirbti nejausdamas emocinio ryšio su praeitimi.

Tėvas. Šiandien norisi prisiminti, kad mano profesinės biografijos pradžia susijusi būtent su Ukraina: iškart po studijų išvažiavau stažuotis į Kijevą. Mano mokytojas buvo ukrainietis restauratorius Aleksandras Babiukas. Iki šiol turiu išsaugojęs Kijeve ir Černigove darytus cerkvių piešinius. Lyg ir buvome veikiami bendros Tarybų Sąjungos tvarkos, tačiau tuomet, kai daugelis Lietuvoje bažnyčių buvo kaip laužynas, Ukrainoje, nors ir neveikiančios, cerkvės buvo sutvarkytos ir į jas galėjai užeiti, kaip į praėjusius laikus menantį muziejų. Ukrainiečiai sugebėjo šiuo atveju pareikšti savo valią okupantui: per daug nediriguosi, per daug nekomanduosi. Šalis be galo turtinga pasaulio kultūrai reikšmingu palikimu, kurio reikšmę galime matyti ir šiandien. Ukrainiečiai puikiai žinojo, kas mes tokie, jie žinojo mūsų bendrą istoriją. Matyt, nematomai, negirdimai ji veikia ir jos gyventojus, iš kartos į kartą ateinančius su tam tikru dvasiniu turtu; tai juos daro kitokius.

Sūnus. Su restauracija susidūriau dar vaikystėje. Buvau gal dešimties, kai buvo restauruojama seniausia XIV amžiaus Lietuvos freska „Nukryžiavimas" Vilniaus arkikatedros požemiuose, bet visas istorijas, kaip reikėjo kariauti su stichijomis, su užpylimais ir su kai kurių žmonių aplaidumu, žinau, viską iš arti mačiau. Mano mokytojas buvo ne vien tėtis, jų buvo kur kas daugiau. Kai įstojau į Dailės akademiją, freskos specialybę, monumentaliosios dailės katedrai vadovavo Romas Dalinkevičius, tapybą dėstė Živilė Jasutytė, buvo daug gerų dėstytojų, visus malonu prisimint, kiekvienas savo skirtingą indėlį įdėjo. Po to, kai trečiame kurse pasirinkau tapybos restauravimą, Valentinas Antanavičius padėjo apsispręsti neapleisti ir tapybos.

Tėvas. Kai restauravom freską Katedros požemyje su kolega Povilu Kuodžiu, dvejus metus sėdėjom rūsy: kadangi ta freska negalėjo greitai džiūti, reikėjo kone po centimetrą ją džiovint (jos plotas - gal du kv. metrai). Neįsivaizduoju, kaip galima būtų tą daryti šiandien, laisvos rinkos sąlygomis, kai nekilnojamojo turto struktūros yra privačios. Atėjus naujiesiems laikams ir man iškilo didelis galvosūkis, kaip gyventi toliau: kurti uždarą akcinę bendrovę ar individualią įmonę. Buvau kategoriškai prieš „uabą", kaip verslo struktūrą, kurioje moralu tiktai pelnas, - restauratoriaus etiniai moraliniai principai yra nuolatinėje konfrontacijoje su laisvos rinkos filosofija. Dauguma restauratorių tuomet pasirinko individualios įmonės statusą. Žinoma, kokia ten įmonė, dirbi vienas, dviese arba trise, bet valstybės buvo gudriai sugalvota, kaip paimt dvigubus mokesčius: ir kaip nuo individualios įmonės savininko (fizinio asmens), ir kaip nuo įmonės (juridinio asmens). Restauratorių ideologija, filosofija, pasaulėžiūra skiriasi ir nuo meno srityje įsigalėjusių šiuolaikinio meno nuostatų. Kadangi man teko dėstyti sienų tapybą ir restauravimą, galiu pasakyti, kad sienų tapyba geriausiai atspindinti žmonijos raidą meno šaka. Ji kildinama iš urvinių piešinių (30-40 tūkst. metų p.m. e.) Kaip gydytojas turi pažint žmogų, taip restauratorius - tapybą.

Sūnus. Tapyba - labai įtaigus menas; jis gali paveikti daug ką. Jeigu pasigilintume į garsiųjų kino operatorių darbus, suvoktume, kad vaizdų konstrukcijos jie bus mokęsi iš žymių tapytojų kūrinių. Iš stiprios lietuviškos tapybos tradicijos galėjo išplaukt ir gretutinės meno šakos, tarp jų ir restauravimas, galintis pasiremti ne tik techninėmis, bet ir meninėmis priemonėmis.

Tėvas. Daumantas paminėjo tapybos reikšmę kultūroje, jam antrindamas pridurčiau ir Antano Gudaičio pasakymą, kad tapyba yra aukščiausia žmogaus dvasios galimybių raiška. Ne veltui šiuolaikinio meno atstovai ypač puolė tapybą: panaikint, išbraukt, numarint. Man teko prisidėti prie lietuviškos restauravimo mokyklos principų formavimo, ieškant, kas mums būdinga, teko sudaryt mokymo programą Dailės institute. Lietuvos paveldo specifika yra ta, kad pas mus didesni jo sugriovimai, didesni sunaikinimai, vadinasi, turime daugiau orientuotis į atkūrimą, o ne apsiriboti konservavimu, išsaugojimu, kaip daroma Europoje, kur paveldo netekčių kur kas mažiau. Ir dabar su Daumantu esame sudarę restauravimo darbų programą sunaikintoms Sapiegų rūmų tapybos dalims atkurti, siūlydami uždėti tinką tonuojant jį originalo spalva. Mūsų paraiška jau buvo svarstyta Restauravimo taryboje, bet nepatvirtinta, prašant daugiau medžiagos, iliustracijos, kaip tai bus daroma. Bet restauravimas - ne projektavimas, čia žingsnis po žingsnio sprendi vieną po kitos atsirandančias mįsles; europinė praktika apibūdina restauravimą kaip intensyvaus tyrinėjimo procesą.

Sūnus. Pasidairius po mažiau griovimų patyrusią Europą, galvoji, kaip jos restauratoriams pavyktų susitvarkyti su XIV-XVI a. freskomis, jei jos būtų tokios apverktinos būklės, kokios paprastai esti pas mus. Krisdavo į akis mechaniškas štrichavimas, bylojantis laiką, per kurį restauratorius turėjo užpildyti tam tikrą plotelį dažais. Mes, žiūrintys į freską kaip į meno kūrinį, siekiame pamatyti jo visumą, kad galėtume jį atskleisti, kad jis suskambėtų kaip orkestruotė, kurią autorius buvo sugalvojęs. Mane visą laiką stebina kokio nors kūrinio restauravimas, apsiribojant keliomis dekoratyviomis detalėmis, keliais plėmais, kai jau beveik galima suprasti visą jo struktūrą. Tai man prilygsta bandymui sugroti seniai žinomą muzikinį kūrinį pašalinus iš orkestro styginius, mušamuosius ir pan. instrumentus... Lietuva nepasižymi pasaulietiniais sienų tapybos pavyzdžiais interjeruose, sienų tapybos daugiausiai aptinkama bažnyčiose, vienuolynuose, koplyčiose, kur ji įprasmina tam tikras dorybes, padedančias žmogui išgyventi. Ką galim aprašyt, aprašom proza ir poezija, ko negalim apsakyti, apsako muzika,- visos meno šakos veikia savo principais, tačiau dailė, kaip jokia kita, geba paveikti žmogaus sąmonę per mikrosekundę. Visavertiškai restauruotos freskos gali suteikti žmogui tuos pačius išgyvenimus, kurie buvo sumanyti paties autoriaus. Čia ne juokas, čia ryšys su šimtais ir tūkstančiais metų, su žmonijos patirtimi, ryšys per emocinį stiprų išgyvenimą, kuris trenkia kaip žaibas ir visam laikui pasilieka tavyje. Toks ir turėtų būti sienų tapybos restauravimo tikslas - žiūrėti į visumą ir grąžinti tą išgyvenimą, kurį buvo sumanę autoriai.

Tėvas. Išsaugoti restauruojamo kūrinio meninę vertę - toks ateities uždavinys. Jį, manau, gali įvykdyti tiktai tas, kuris kuria. Vadinasi, reikia, kad restauratorius būtų dailininkas. Geras dailininkas. Restauravimas plačiąja prasme yra paveldo apsauga.
M.Heidegeris yra pasakęs, kad kūrinio išsaugojimas prilygsta jo sukūrimui. Tokia restauratoriaus darbo prasmė.

Iš kūrybinės biografijos

Juozas Algirdas Pilipavičius restauravo apie 70 freskų: Vilniuje - freską „Nukryžiavimas" (XIV a.)Vilniaus katedros požemyje, Kazimiero ir Valavičių koplyčių freskas (XVII a.) Vilniaus katedroje, Šv. apaštalų Petro ir Povilo, Šv. Jonų, Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo, Šv. Kryžiaus Atradimo (Kalvarijų) bažnyčių (XVIII a.) freskas, Bernardinų bažnyčios ir vienuolyno freskas (XVI a.), Videniškių (Molėtų rajono savivaldybė) vienuolyno freskas (XVII a).

Daumantas Pilipavičius restauravo freskas Bernardinų bažnyčioje bei vienuolyne (XVI, XVII, XVIII, XX a.), Trakų Šv. Mergelės Marijos bažnyčioje (XV a.), Panemunės Pilyje (XVIII a.), Šiluvos bazilikoje (XIX a.), Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje (XVII a.), Sapiegų rūmuose Vilniuje (XVII a.), Neringos kavinėje (XX a.), privačiuose interjeruose ir kt.

 

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
40
F
  • PASLAUGA: Kėdainių rajono taryba pritarė siūlymui nuo kitų metų sausio 1 dienos pensijos sulaukusius asmenis ir neįgalius keleivius vežioti nemokamai.
  • MOKYKLA: Patvirtintos atnaujintos bendrosios programos, kurios mokyklose bus pradėtos diegti nuo 2023 mokslo metų, pranešė Nacionalinė švietimo agentūra.
  • APSKUNDĖ: Už piktnaudžiavimą nuteistas Seimo narys Petras Gražulis ir jo advokatas Rolandas Tilindis Lietuvos Aukščiausiajam Teismui apskundė nuosprendį.
  • DUOMENIS: Registrų centras, gavęs informacijos apie galimai neteisėtą duomenų disponavimą, penktadienį kreipėsi į teisėsaugą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo - centrą pasiekė informacija apie galimai neteisėtą disponavimą kelerių metų senumo žemės sklypų kadastro duomenimis, tam tikra informacija apie nuosavybės teises.
  • PAJAMOS: Energetikos ministras Dainius Kreivys sako, kad Europos Sąjungos energetikos ministrų tarybos posėdis Lietuvai buvo sėkmingas, kadangi jame buvo pritarta išlygai, pagal kurią pigiai elektrą gaminančios šalys turės pasidalinti viršplaninėmis pajamomis su ją perkančiomis valstybėmis.
  • BAUDA: Kauno apygardos teismas dėl neteisėto žmonių gabenimo per valstybės sieną nuteisė Latvijos pilietį ir skyrė jam 7 tūkst. eurų baudą, pranešė prokuratūra.
  • PILIETYBĖ: Seime svarstomas siūlymas, kad siekiant įteisinti dvigubą pilietybę iš Konstitucijos būtų išbraukti jos ribojimai ir perkelti į atskirą konstitucinį įstatymą.
  • ELEKTRA: Seimas atmetė parlamentaro Petro Gražulio pateiktas Elektros energetikos įstatymo pataisas, siūlančias numatyti kompensacijas įmonėms dėl padidėjusių elektros kainų.
  • LAISVĖ: Seimo Laisvės premijų komisija kviečia visuomenines organizacijas ir asociacijas, kūrybines sąjungas, bendruomenes, akademinę bendruomenę, valstybės ir savivaldybių institucijas, visus piliečius iki 2022m. spalio 31d. teikti prašymus su siūlomais pretendentais 2022 metų Laisvės premijai gauti.
  • PIENAS: Lietuvoje energijos kainoms pasiekus vienas didžiausių Europoje, pieno pramonei konkuruoti eksporto rinkose tampa labai sudėtinga, teigia sektoriaus atstovai: šių metų pirmąjį pusmetį lietuviškų pieno produktų į ne Europos Sąjungos šalis eksportuota jau 27,7 proc. mažiau nei pernai tuo pačiu metu – 34 tūkst. tonų.
Daugiau

Dienos klausimas

Ar Lietuvai reikalinga Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kiek per paskutinį mėnesį padidėjo jūsų elektros sąskaitos?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+3 +9 C

+7 +13 C

 

+5 +12 C

+8 +14 C

+4 +12 C

 

+8 +13 C

0-6 m/s

0-10 m/s

 

0-8 m/s