1 nuotr.Prieš keliolika dienų Valstybės sienos apsaugos vaizdo kameros pasienyje su Baltarusija užfiksavo retą gyvūną - baltą stirną. Kartu su dviem įprastos spalvos stirnomis ji išėjo iš miško Baltarusijos pusėje, bet sienos neperėjo. Kiek paėjusi keliuku palei sieną baltoji ir jos giminaitės sugrįžo į savo mišką. Šalčininkiečiai neteko gana retos progos savo krašte pamatyti klaidžiojant neįprastą gamtai gyvūną - stirną albinosę. O gal ir ne albinosę? Tai tikrai ne pirma mūsų pastebėta balta stirna. Balta stirna praėjusių metų pavasarį sutikta ir net pakliuvo į fotoaparato objektyvą Tytuvėnų regioniniame parke. Prieš maždaug dešimt metų baltą stirną lankytojai matė Kuršių nerijoje.
Pasak Kauno zoologijos sodo vyriausiojo biologo, veterinarijos gydytojo Beno Noreikio, ar gyvūnas yra albinosas, atsakyti galima tik pamačius jo akis. Galbūt ta Baltarusijos pasienyje matyta stirna buvo ne albinosė, o leukistė. Šie tipai skiriasi tik akių spalva. Gyvūnams leukistams būdingas baltas kailis (plunksnos ar žvynai), tačiau akys ir kiti organai ar audiniai - paprastai normalios spalvos. Albinizmo ir leukizmo skirtumas - akių spalva. Albinosų akys dėl prasišviečiančių eritrocitų atrodo raudonos. Kaip sakė B.Noreikis, yra daug gyvūnų, kurie turi hipopigmentaciją (odos spalvos pokyčiai atsiradę dėl pigmentinių ląstelių melanocitų sumažėjimo - red. past.) plunksnose, kailyje, žvynuose, ir tas margumas laikomas paveldimu bruožu.
Nėra tokios rūšies gyvūnų, tarp kurių nepasitaikytų šią genų mutaciją turinčių individų. Pas mus natūralioje gamtoje negyvena aligatoriai, drambliai, beždžionės, liūtai, bizonai, bet yra didelė tikimybė sutikti baltą voverę, kurmį, šikšnosparnį, kregždę. „Mus gali nustebinti balta varna, kregždė, varnėnas, stirna, gal net briedis, bet, anot gamtininkų, to nereikia priimti kaip lemtingo reiškinio, nereikia tų gyvūnų vengti, pulti jų naikinti. Išskirtinį baltai rausvą kailį jie įgijo dėl pigmentacijos sutrikimo, tačiau ši savybė nepaverčia jų prastesniais. Jie yra tokie pat kaip ir jų giminaičiai, tik dėl savo spalvos ir savybių (neturi melanino, apsaugančio nuo ultravioletinių spindulių) turi mažiau laimės išgyventi. Nors ir labai ypatingi dėl savo spalvos, albinosai susiduria su daugybe kliūčių. Jie prastai mato, vengia saulės šviesos, todėl jiems sunku susirasti maisto ar pastebėti priešą ir jie greičiau tampa gardžiu kąsniu plėšrūnams. Tai dar viena priežastis, dėl ko, ir šiaip reti, jie tampa dar retesni“, - teigia Kauno zoologijos sodo specialistas B.Noreikis. Pasak jo, Kauno zoologijos sode gyvūnų albinosų nėra, tačiau čia galima pamatyti baltų povų. Jie nėra albinosai, nes jų akys nėra raudonos. Natūralioje gamtoje baltų povų nesą, jie sutinkami tik nelaisvėje.
Ventės rago ornitologinėje stotyje kasmet sužieduojama nuo 50 iki 100 tūkst. paukščių, bet, kaip teigia jos direktorius Vytautas Jusys, paukščių albinosų pasitaiko labai retai. Ventės rage įstringa maždaug vienas per dvejus trejus metus. Yra įkliuvęs į tinklus baltas varnėnas, pora baltų kregždžių. Pagal statistiką, iš 200 tūkst. paukščių albinosų pasitaiko vos vienas. Paukščių žinovo manymu, šių paukščių tyko ne tik pavojai gamtoje, jų iš dalies vengia ir saviškiai. Anot gamtininko, gamtoje būna paukščių, turinčių jų rūšiai nebūdingos spalvos plunksnų. Yra tekę matyti žvirblių su įsimaišiusiomis baltomis plunksnomis. „Tik mokslininkai galėtų atsakyti, kad tai genų anomalija ar gimstantis naujas porūšis, prasidėjęs prieš daugelį metų“, - nesistebi ornitologas.
Kaip teigia mokslininkai, gamtoje yra gana daug išskirtinumų, bet jų nereikia sieti su paslaptimis ar magija. Įvairių tautų mitologijoje ir tradicijose baltos spalvos gyvūnai užima ypatingą vietą. Dauguma tautų balto gyvūno gimimą laiko šventu, sėkmę pranašaujančiu ženklu.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
