Moteriausybė laimėjo mūšį prieš stereotipus

- Praėjusį pirmadienį pasaulis atsisveikino su Didžiosios Britanijos karaliene Elžbieta II. Žvelgdami iš šalies galėtume pasakyti, kad jos įvaizdis pasižymėjo moteriškumu?

- Matote, jinai gyveno tokiam amžiuje, kada moteriškumas nėra suvokiamas tradiciškai. Daugiau kaip šimtas metų, kai emocionalumas, pasyvumas, priklausomybė nuo vyro nebelaikoma moteriškumu, nes daugiau kaip šimtą metų vyksta kova už moters ir vyro lygybę. Tai reiškia, kad netgi kalboje tokios sąvokos, kaip „vyriška" ar „moteriška" yra nevartojamos ir britų salose apie Rytuose tebeegzistuojantį lyčių vaidmenų pasiskirstymą kalbama ironiškai. Ką lietuviai laiko vyriškumo ar moteriškumo požymiais („jis - tikras vyras, ji - tikra moteris") , Vakarų Europos akimis yra atgyvena, kurios atsisakė jau kelios kartos kartu su nebevartojamu archaišku leksikonu. Todėl nemanau, kad pačioje Britanijoje būtų vertinama, ar moteriška karalienė ar nemoteriška, - jie gal daugiau žiūri į politiką. Štai Margaret Tečer iki šiol vadinama „geležine ledi", ir visai ne dėl savo charakterio, o dėl jos vykdomos politikos, nesibaiminant, kad ji gali pasirodyti nepopuliari. Šita prasme karalienė nebuvo tokia kaip Tečer, jos politika buvo gana nematoma, kaip ir dera konstitucinėje monarchijoje, kurios simboline figūra ji yra. Karalienė neveda jokios politikos, todėl jos nevadina labai griežta, o kokia ji buvo šeimoje, artimuose santykiuose, mes nežinome. Paprastas žmogus Lietuvoje sakytų, kad karalienė buvo normali moteris.

- Vadinasi, kovos už lyčių lygybę ir už lygias galimybes fone jos įvaizdis atrodo gan stereotipiškas?

- Šalyje, kur premjerė - moteris, turbūt neverta kalbėti apie kovą už lyčių lygybę; šita kova seniai pasibaigė. Ji gali būti vis dar Turkijoje ar Irane. Ir Lietuva, ir kitos Europos šalys seniai baigė šį istorinį etapą ir netgi radosi tradicionalistinių judėjimų, pvz., „Atgal į praeitį", „Už moterų teisę nebūti aktyviomis" ir taip toliau. Niekas jau neabejoja, kad lytys yra lygios, maža to, lyčių stereotipai netgi pagimdė labai didelę lyčių įvairovę, tad dabar dienos tema yra ne lyčių lygybė, o daugybinė lytis.

- Tad ar galima psichologiškai ar kaip nors kitaip paaiškinti nesibaigiančią kovą su stereotipais Lietuvoje?

- Šitos kovos irgi jau nebėra, šita karta priėmė lyties kaip pasirinkimo idėją. Tai reiškia, kad šešiolikmetė nesidrovėdama gali pasakyti neapsisprendusi, kas ji yra ir kas ją traukia labiau,- kai kada ji jaučiasi esanti mergaitė, kai kada berniukas. Tai jau yra faktas.

- Kitaip tariant, idėja pateikiama kaip faktas...

- Toks pasaulis jau atėjo pas mus, tokiame pasaulyje mes jau gyvename. Ir šiuo atveju galite kalbėti apie individualias simpatijas ar antipatijas. Lietuvoje, Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje vyras gali pasakyti moteriai, kad jam nepatinka, kai už pietus moka ji, bet jis niekada nepasakys taip Belgijoje, Prancūzijoje arba kokioje Vokietijoje. Ir atvirkščiai: baltarusė, rusė greičiausiai pasakys, kad yra nevyriška leisti moteriai sumokėti už vyro pietus restorane. Arba pvz., kokioje Kopenhagoje priimta, kad jeigu merginai patinka vyras, ji pati pirma prieina prie jo susipažinti, Lietuvoje, tai būtų palaikyta įkyrumu. Pasaulis yra po truputį vakarėjantis ir kraštutinės pažiūros egzistuoja kraštutiniuose geografiniuose kraštuose, pvz., kuo toliau į Rytus, tuo ryškesnis tradicionalistinis požiūris apie tai, kas vyriška, kas moteriška. Juo toliau į Vakarus, juo gajesnis uniseksinis požiūris. Ten kalba eina apie žmogaus pasirinkimą, individualų skonį, simpatiją ir stilių.

- Lytiniai individai pasižymi ir lytims būdingais anatominiais bei psichologiniais skirtumais, dėl to kalbėti apie lyčių lygias galimybes galime tik su išlygomis, argi ne?

- Žinoma, agrariniuose kraštuose, kur buvo labai aiškus profesinis pasiskirstymas, vyras buvo patriarchalinės šeimos vadas, o moteris buvo nuo jo priklausoma. Jos vieta buvo namai, ūkis ir vaikai, o vyro - plūgas, karutis, vežimas, o jeigu jis buvo karys, - ginklas, ginkluotė, bet XIX amžiaus pabaigoje, XX amžiaus pradžioje, kada pasaulis iš agrarinio perėjo į kitą lygį ir tapo industriniu, labai daug vyrų ir moterų nuėjo dirbti į tas pačias gamyklas. Moterims vis dar mokėjo mažiau, jos negalėjo nei balsuoti, nei būti išrinktos į vadovaujančias pozicijas, dėl to atsirado feministinis judėjimas. Šiuolaikinis pasaulis yra postindustrinis, t. y., daugiausia matome žmones, kurie dirba aptarnavimo, paslaugų srityje, todėl vyras, kuris turi plačius pečius, šiurkštų balsą ir minimalų emocinį intelektą, sunkiai susiras darbą. Šiandien vyrui nereikia nei plūgo, nei vežimo, jam nereikia raumenų, - šiandien reikia lankstumo bei emocinio intelekto, - kitaip tariant, šitam pasauliui vyrai ir moterys, kurie buvo naudingi prieš du šimtus metų, jau nebereikalingi. Ekonominiu požiūriu sėkmingesni lankstumu pasižymintys žmonės: moteris, kuri gali imtis iniciatyvos bei vadovauti, ir vyras, kuris supranta emocijas; jie abu paklausūs, abu ras darbą, prasimaitins, susiras partnerį, paliks palikuonių ir palikdami palikuonius įduos jiems tam tikrus lyties stereotipus, kas yra vyriška, kas yra moteriška jau iš naujos kartos pozicijų.

- Ar karas Ukrainoje nėra tas lakmuso popierėlis, kuris išryškina tikruosius vyro ir moters vaidmenis tikroje, o ne iliuzijų realybėje?

- Viduramžiais buvo reikalaujama, kad karys būtų stiprus, na, o šiuolaikiniame kare iš tikrųjų kariaujama ne pečiais ir ne raumenimis, o galva. Tai viena. Didelis stambus vyras - mūras yra prastas karys šiuolaikiniame kare jau vien dėl to, kad jis būtų geras taikinys. Šiuolaikinė kariuomenė yra protinga kariuomenė, kuri vadovaujasi lankstumu bei jam būdingomis hibridinėmis operacijomis. Karą laimi tas, kurio geresnė logistika ir kuris yra guvesnio proto. Rusijoje karas suvokiamas archaiškai, jo simbolis - milžinas su didele krūtine, o Ukrainos kariuomenė pasikliauja protu.

Aišku, kad vyrų kūnai ir moterų kūnai vis dar skiriasi. Be abejo, skiriasi ir biologinės vyro ir moters funkcijos. Bet charakteriai, interesai bei zona, kurioje žmogus veikia ir tampa garsus, gali prieštarauti žmogaus išvaizdai, - ne kartą esame tai matę. Todėl, manau, reikia skirti socialinę lytį nuo biologinės lyties, - jos nebūtinai visais atvejais yra tapačios. Kita vertus, Izraelio kariuomenės patirtis rodo, kad moterys vikrumu niekuo nenusileidžia vyrams.

- Ukrainoje vykstančiame kare vyrai puola į mūšį, gindami savo moteris ir vaikus, o moterys su vaikais bėga nuo karo...

- Nieko nuostabaus, bet vyrai, kurie gina moteris ir vaikus, gina ne vyriškų atributų pagalba.

- Tąsyk kodėl to nedaro moterys, jeigu vyriškumas nesvarbu?

- Niekas nesako, kad tai turi daryti būtent moterys, - Ukrainoje nėra praktikos formuoti moterų karinius dalinius. JAV kariuomenė Antrojo pasaulinio karo metais buvo sukūrusi moterų batalionus, per Pirmąjį pasaulinį karą imperatorienė Sankt Peterburge buvo suformavusi moterų batalioną, kuris įrodė didžiulį pranašumą prieš vyrų batalioną. Sakyčiau, tradicija, kad vyrai kariauja, o moterys sėdi namie, pamažėle keičiasi, pamažėle vyrai ir moterys pereina į biarchatinę santvarką, t. y., tokią situaciją, kurioje, kaip mano antropologai, moterys ir vyrai turėjo lygias teises. Aš manau, kad Vakarų pasaulis pajudėjo subalansuoto vyro ir subalansuotos moters link, abiejų pusių integracijos link.

- Pažvelkime į mūsų valdžios moteris. Jos subalansuotos, jūsų akimis, lyties požiūriu? Nei vyriškos, nei moteriškos?

- Tikriausiai. Negaliu būti tikras, nes neturėjau progos nė vienos pažinti iš arti. Esu tikras, kad tie žmonės, kurie jas pažįsta iš arčiau, pasakytų savo subjektyvią nuomonę. Moteris politikė turi be galo daug valdyti save, daugiau negu vyras politikas. Taip yra dėl to, kad moters organizmas ir fiziologija negarantuoja pastovumo dėl mėnesinių ciklo, dėl nuotaikų svyravimo, dėl to, kad moters oda yra jautresnė ir plonesnė... Moteriai, kuri atsiduria vadovybėje, reikia kur kas daugiau vidinių pastangų išlikti ramiai, racionaliai. Vyresnės kartos vyrai vis dar šiek tiek pašaipiai žiūri į moteris valdžioje, nors jos esti ir ryžtingos, ir prisiimančios atsakomybę, Lietuvoje vis dar juntama poliarizacija. Viena grupė žmonių griežtai nusistačiusi prieš išplautą lytį, prieš homoseksualų teises, prieš vyrų ir moterų lygybę, kita grupė, gal net šiek tiek didesnė, pasisako už kiekvieno teisę rinktis.

- Europoje daug kur prie valdžios vairo - moterys. Ar tai reiškia biarchato ar matriarchato įsibėgėjimą?

- Manau, kad biarchato. Vis dėlto, biarchatas reiškia, kad tai nėra moterų valdžia, tai yra moters ir vyro pasidalinimas valdžia. Ir tai yra teigiamas reiškinys. Iš tiesų biarchato epochoje žmonija gyveno daugybę šimtmečių, žymiai daugiau, nei aprėpia civilizacijos istorija. Žmonijos gentys, dalindamosi savo atsakomybėmis, išgyveno net ledynmečius.

- Jūsų akimis vyriškumo ir moteriškumo sąvokos yra beprasmės?

- Jos po truputį atkrenta. Vakarų leksikone jų praktiškai nebeliko, jas keičia kitos sąvokos: „iniciatyva", „lyderystė", „partnerystė". Pasiskirstant pareigomis nebesvarbu, ar žmogus turi varpą ar makštį, nebeįdomu, ar jį traukia vyrai, ar moterys, - daug svarbiau, kaip jis elgiasi, kaip imasi atsakomybės, kaip ta atsakomybe pasidalijama. Dabar kur kas daugiau, nei mūsų močiučių laikais, konkurencinių santykių šeimose. Moterys konkuruoja su vyrais versle, derybose, korporacijose, visur, kur vyksta kova už karjerą. Ir moterys kartkartėmis laimi šią kovą, nes turi mechanizmų, kurių kai kurie vyrai nėra išlavinę, pvz., seksualumą.

- Kaip manote, ar civilizacijai naudinga, kad vyrai ėmė verkšlenti, t. y., sumoteriškėjo, o moterys pradėjo keiktis, t. y., suvyriškėjo?

- Istorijos tėkmėje geriausiai išsilaiko ne tie, kurie kabinasi už kažkokio vaidmens, bet tie, kurie nuolat prisitaiko, kurie greičiausiai prisitaiko. Pavyzdžiui, ropliai, turintys žvynuotą odą. Nuo neatmenamų laikų išlikę krokodilai neserga jokiomis ligomis, gyvena nepaprastai ilgai ir turi neblogą būdą medžioti: visą dieną tyso, kol praalksta, kad staiga ką nors suėstų... Plius jie neblogai rūpinasi savo palikuonimis.

- Plius labai gerai veisiasi, ko nepasakysi apie žmones.

- Žinoma. Todėl ir sakau, kad išsilaiko tie, kurie geriausiai prisitaiko.