Po Europoje nuvilnijusio skandalo apie rinkoje pardavinėjamą arklieną, žiurkių nuodų lenkiškuose saldumynuose, toksinų kavoje žmonės išsigando nebežinantys, ką deda į burną, mat tai, kas parašyta ant etiketės, toli gražu nebūtinai yra tiesa. Kol verslininkai įžūliai uždirbinėja pinigus iš žmonių sveikatos, specialistai teigia, esą didžiausia tikimybė apsisaugoti yra rinktis šviežią, savoje šalyje užaugintą produkciją.
Nors apie sveikatai kenksmingus produktus rinkoje girdime kone kas savaitę, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Maisto skyriaus vedėja Aušra Išarienė ramino, kad situacija nėra tokia katastrofiška, kaip gali atrodyti. „2012 metais atrinkus 11 127 mėginius ir atlikus daugiau kaip 200 tūkst. laboratorinių tyrimų paaiškėjo, kad rinkoje buvo tik 1 proc. nesaugių produktų. Jeigu palyginsime su 2011 metais, tokių atvejų sumažėjo“, - tyrimų rezultatus pristatė tarnybos atstovė, pastebėjusi, kad daugiausia nesaugių produktų aptinkama iš trečiųjų šalių, tarp kurių pirmauja Kinija.
Pasak specialistės, pirmiausia tokiais atvejais yra informuojami vartotojai ir Europos Komisija, kad produktai būtų išimti iš rinkos ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos Sąjungos šalyse. Nors yra šalių, kuriose tokie verslininkų veiksmai prilyginami nusikaltimui, už kuriuos netgi sodinama į kalėjimą, Lietuvoje žmonių sveikata žongliruojantys asmenys atsiperka menkomis baudomis.
„Verslininkas gali būti nubaustas nuo 500 litų iki 5 tūkst. litų bauda. Svarbu ir tai, ar tas produktas padarė kažkam konkrečią žalą. Jei žmogus mirė, asmenims skiriama nuo 20 tūkst. iki 80 tūkst. litų bauda. Jeigu tik padarė žalą vartotojų sveikatai, skiriama bauda nuo 5 tūkst. iki 40 tūkst. litų. Taip pat verslininkui reikia atlyginti padarytą žalą ir pačiam vartotojui. Tačiau tai yra ilgas procesas, nes vartotojas turi įrodyti, kad ta žala jam buvo padaryta“, - atkreipė dėmesį A.Išarienė, kad dažnai tai padaryti būna sunku, mat ne visais atvejais žmogui pasireiškia konkretūs simptomai.
Paklausus, ar verslininkai išsigąsta vos kelis tūkstančius litų siekiančių baudų, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos specialistė atskleidė, kad geriausias būdas kovoti su tokiomis įmonėmis yra viešumas, mat neigiamos reklamos verslininkai bijo labiausiai.
Andriejus STANČIKAS, Žemės ūkio rūmų pirmininkas:
Tai yra verslas ir imama, kas yra pigiausia. Juk pas mus yra net tokių produktų, kurių etiketėje parašyta, kad vaikams iki dvejų metų vartoti draudžiama, nes gali sukelti mirtį. O mes tokius produktus valgom, nes esą leistinų normų suaugusiam žmogui jie neperžengia. Todėl nereikia stebėtis, kad priimdami prastos žaliavos svetimą pigų produktą vėliau aptinkame visokių blogybių.
Yra produktų, kurie apskritai turėtų būti utilizuojami, o pas mus jie kažkodėl atsiranda. Į produktą pridedama kvapiklių, dažiklių, atrodo gražiai, yra skanūs, o ir kaina gera. Tačiau, kaip mano vaikai sako, tai jau ne maistas, o maistalas.
Tačiau ne kiekvienas iš mūsų gali sau leisti įsigyti gerų, kokybiškų produktų. Renkamės, kas yra pigiausia. Kokybiško maisto kainas sumažinti įmanoma, tačiau turi augti vartotojų finansinis pajėgumas. Kai kokybiškų, lietuviškų produktų poreikis pradėtų augti, gamyba padidėtų, ūkininkai būtų suinteresuoti tiesiogiai pardavinėti savo produkciją ir kaina atitinkamai galėtų mažėti. Pvz., Prancūzijoje žmonės iš miestų važiuoja pas ūkininkus nusipirkti sūrio, mėsos. Vaikai tuo tarpu bėgioja po ūkį, pasižiūri, kaip karvutė auga. Tai yra tiesioginis bendravimas, ir tokiu atveju niekada ūkininkas neparduos blogo produkto savo klientui.
Jei vartotojų kišenė būtų didesnė, žmonės nebepirktų pigaus šlamšto ir tas prastas produktas savaime iš rinkos dingtų.
Laisvūnė PETKEVIČIENĖ, Gydytoja-dietologė:
Pradėti reikia nuo to, kad rekomenduojama valgyti šviežią, natūralų maistą. O šviežias maistas yra tas, kuris auga aplink mus iki 500 km. Todėl aišku, kad lietuviškas maistas mūsų organizmui būtų pats vertingiausias ir maistingiausias. Lietuviai turėtų valgyti išaugintą maistą pas mus, nes mūsų virškinimo sistema formavosi milijonus metų, kol prisitaikė virškinti tokį maistą, kuris yra auginamas, gaminamas netoliese. Pažiūrėkite į varną, kuri kiekvieną dvėselieną kapoja, o duokit ereliui ir nudvės kitą dieną. Jie elgiasi pagal savo instinktus.
Svarbu viskas: geografinės platumos, maitinimosi įpročiai, valgymo kultūra. Kiekvienas maitinimasis yra filosofija, maitinimosi grandinė, kurią reikia tęsti. Štai čiukčis pjauna sau žalią ruonio šlaunį ir valgo, nes jo organizmui tai tinka.
O mums reikia būtinai kažką kopijuoti, skaityti, klausyti, būti zombiais. Kiekvienam reikia nurodyti, ką valgyti, o ko ne. Mes visiškai užmirštam savo prigimtį, instinktą, neįsiklausome, ko prašo mūsų organizmas. Mums reikia tokių maistinių medžiagų, kokių prašo mūsų organizmas. Tačiau kažkodėl nebepasitikime savimi, nebeįsiklausome į savo ritmą, o pasiduodam už pinigus daromi marionetėmis.
Žinoma, ne ką mažiau svarbu yra finansiniai suvaržymai. Juk žmonės gyvena žemiau skurdo ribos, perka tik nukainotas prekes ir apie jokią kokybę paprasčiausiai negalvoja.
Parengta pagal dienraštį "Vakaro žinios"
