Lapkritis ne tik lapus purto

Lapkričio pirmąją dekadą paprastai ženklindavo ypatingi išbandymai. Štai 1979-jų lapkričio 2 dieną, per Vėlines, Žuvinte rytą buvo minus keturiolika laipsnių, o didysis paukščių ežeras pasidengė žmogų išlaikančiu ledu. Šlapdribų, sniego ir kitokių priešžiemio ženklų buvę vos ne kasmet.

Šiandien galime drąsiai teigti: šiemet viso to neregėsime. Ne, gamtoje niekas nepanaikino audrų ir žvarbių vėjų, neatšaukė šlapdribos. Kada nors sulauksime ir jų. O dabar į gamtą galime keliauti regėdami dar visai nenuožmų rudenį. Ko galima tikėtis iš lapkričio pradžios?

Atrodo, dar vieni metai akivaizdžiai liudija apie žmogaus veiklos pagreitintą klimato kaitą - regime gana švelnius orus ir šiam metui nebūdingą gyvūnų aktyvumą. Tiesa, dalis „vasaros" paukščių išskrido, žiemos miegui susiruošė varliagyviai ir ropliai, miegapelės ir ežiai. Tačiau daugelio jų apsisprendimas ramybei dar nėra labai griežtas - žiūrėk, pievose dar straksi varlės, prie savo urvelių išnyra angys ar žalčiai, bėgioja driežai. Vabzdžių ir kitų bestuburių, jų maisto, yra iki valios, todėl šis aktyvumas labai pateisinamas.

Paukščių ir žvėrių pasaulyje į švelnius orus reaguojama kitaip - net ir esant labai jaukioms sąlygoms jie pakeitė vasarinius apdarus, dabar turi šiltus pūkinius kailio sluoksnius. Visi jie paruošti žiemoti, ir tam neprireikė kiekvieno asmeninių pastangų. Tačiau nežiūrint tokio paruošimo, daugelio pas mus likusių gyvūnų veikloje gausu neįprastų elementų. Vieni jų gyvena ne šalčio baimės ir priešžiemio režimu, kiti čiulba. O pranešimas ape didžiąją zylę, renkančią medžiagą lizdui, privertė naujai interpretuoti tokį neįprastą paukščio elgesį: gali būti, kad tai yra jauno, šių metų paukščiuko fiziologinės brandos proveržis, paskatintas šiltų orų. Arba - suaugusios zylės atsakas į švelnesnes nei turėtų būti sąlygas. Panašiai elgiasi šiuo metu besiporuojantys didieji dančiasnapiai, gulbės ar didžiosios antys.

Dažną skaidrų, saulės nurausvintą rytą išgirstame švilpaujančius varnėnus. Jie - ne čiabuviai, o svečiai iš rytų. Taigi, rudeninės giesmės tikrai nėra tai, kas pavasarinis sugrįžusių varnėnų šnekučiavimas. Dabar toks švilpavimas rodo tik gerą varnėnų nuotaiką. Panašiai kaip melodingas kovų, nuo ryto varčiusių lapus, plėšiusių velėnas ir ieškojusių lesalo, karksėjimas, kaip bukučio švilpavimas ir kliuksėjimas.

Ore juda kruta vabzdžiai. Retai kada tokiu metu jų būna tiek daug. Net ir apniukusiu oru ant miško augalų lapų galima surasti daug dvisparnių, smulkių mikrodrugių. Dar aktyvios skruzdėlės, daugelis vabalų. Švystelėjus saulei, ore skraidančių vabzdžių sparnelių mirgėjimas sukuria lapkričio pradžiai visai nebūdingą vaizdą. Žinoma, jie ne tik skraido, jie maitinasi, o juos medžioja, gaudo daugelis paukščių. Tai, ko ankstesniais metais nykštukai, zylės ar dar užsilikusios liepsnelės negalėdavo rasti, dabar yra labai įprastas lesalas.

Ar tai, ką matome gamtoje, ką nors reiškia galvojant apie būsimą rudens metą ir jau visai netolimą žiemą? Gali būti, kad ruduo bus šių dienų tąsa. O žiema... Gamta visai nežino, ko norime mes - ji darys taip, kaip lemia klimatas, planetos ir visą pasaulį valdanti Saulė. Vadinasi, žiema taip pat nebus nuožmi, galbūt permaininga, šokčiojanti, tačiau nė iš tolo neprimenanti snieguotos žiemužės. Nedaug laiko liko, palauksime ir viską patys pamatysime.

Dabar kol kas - dar tik švelniojo lapkričio pradžia.