Kodėl Lietuvos žemė niekam kojų nedegina?

- Rugsėjo viduryje Pasvalyje atidengtas fondo iniciatyva sukurtas paminklas poetui Bernardui Brazdžioniui (mecenatas dr. Pranas Kiznis). Ką atsakote tiems, kurie atkakliai tvirtina, jog paminklų laikai jau yra praėję?

- Gal Lietuvos istorijos, Lietuvos kultūros istorijos jau nebereikia, gal jų laikas praėjęs? Gal mūsų valstybės laikas praėjęs? Mus laiko nevykėlių valstybe, kai tvirtina, kad niekas nieko nestato, kad pasaulyje vien tik modernus menas, tik vamzdžiai arba kurmiarausiai viešpatauja. Visoje Europoje apstu istorinės atminties įamžinimo pavyzdžių.

- O kaip jums siūlymas palaukti dešimtmetį ar du, kol susitupėsime...

- Dvidešimt metų mąstysim, paskui sakysim, dar reikia tiek pat laiko nieko nedaryti? O laikas eina, mes nutautėjame, mes išsivažinėjame, kartais neturėdami jokio inkaro Lietuvoje, kuris pririštų lietuvį prie tos žemės, prie kurio trauktų grįžti, ar simbolinės vietos, kurią aplankytum prieš palikdamas Tėvynę. Žinoma, dar yra tėvų namai, dar kas nors, bet kaip baisu, kai neberandi tėvų namo. Pats blogiausias lietuvių kultūrininko bruožas yra nieko neveikimas ir teorijų tam neveiklumui pagrįsti kūrimas. Prie tarybų valdžios poetai rašė tarp eilučių ir vedė mus į priekį, - kur jūs mus dabar vedat? Ar yra tokių, kurie mus dar veda? Juo toliau, tuo labiau matyti, kaip tie gilūs, šviesūs žmonės tilsta tilsta tilsta... Ar jų gretos retėja, ar jiems jau nebeduodama jokių tribūnų...

- Valdžia kultūros atžvilgiu laikosi tokios politikos: jokių naujų muziejų, jokių paminklų. Gal būsiu pražiūrėjusi ką nors?

- Paskutinis Kultūros ministerijos sprendimas buvo statyti bunkerį Lukiškių aikštėje. O paminklas prezidentui Antanui Smetonai Ukmergės rajone, galima sakyti, irgi mūsų pėdsakas; puikus skulptoriaus Antano Žukausko darbas, jis dar septynis Smetonos modelius buvo padaręs, tik niekas nenori to žinoti. Mes iš esmės atlikome darbus, kuriuos iš Šimtmečio paminėjimo programos Vyriausybė buvo išbraukusi: ir Lukiškių aikštei numatytą „Laisvės karį", tik pastatėme jį Kaune, ir paminklą Vasario 16-osios sign atarui Petrui Klimui, kuris irgi buvo išbrauktas, pastatėme Kalvarijoje. Padarėme paminklą B.Brazdžioniui Pasvalyje, padarysime ir poetui Pauliui Širviui Rokiškyje. Lietuva tokia maža ir būtų negerai, jei kultūriniai traukos objektai būtų telkiami vien sostinėje. Juk mūsų menininkai kilę ne vien iš jos, yra išėję iš kokio nors rajono, miesto, ir jų atminimo ženklus, manau, reikėtų palikti ten. Juo labiau kad šiandien Lietuvos sąžinė, garbė, padorumas yra provincijoje, nes sostinėje koncentruojasi ne tik valstybinis gyvenimas, kultūra, bet čia koncentruojasi ir korupcija.

- Jaučiat žmonių palaikymą dėl paminklo P.Širviui?

- Kai per B.Brazdžionio paminklo atidarymą pasakiau, kad ketiname inicijuoti paminklą ir P.Širviui, minioje pasigirdo plojimai. Norime ta proga pastatyti ne tik paminklą - išleisti jo raštus ir padalinti mokykloms, norime surengti jam skirtų nemokamų koncertų seriją. Aukas, kaip ir „Laisvės kario" atveju, ketiname rinkti vien banko pavedimais, - taip suskaičiuot ir atsiskaityt galima iki kiekvieno euro. Nevalia net įtarimu suteršt pačios idėjos. Net keista - pastatėme paminklą ir kol kas niekas neapkaltino...

- Nebent išmetinėja užsiimant paminklų versliuku...

- Tie, kurie taip išmetinėja, niekaip nesupranta, kad gamint paminklus Lenkijoje, Baltarusijoje ar Ukrainoje yra pigiau. Gal valdišką skulptūrą darant ir galima už valdiškus pinigus į kokią Šveicariją pasiųsti 20 ekspertų, o mūsų pasirinkimas buvo labai paprastas: pigiausiu reisu nuskridome į Kijevą, susiradome liejyklą, pasiskaičiavome, kiek kainuoja metalas ir darbas Ukrainoje ir kiek pas mus, ir, taupydami fondui patikėtus žmonių pinigus, sulygome. Kartais mums leidžiama pajusti, kad esame kažkuo svetimi. O svetimi todėl, kad nestatome iš valdiškų lėšų, kurių niekas neskaičiuoja, - tiesiog „įsisavina" lėšas. Žinot, galima pastatyt paminklą už keturis milijonus, galima pastatyt už 400 tūkstančių, - viskas priklauso nuo to, kas statys. Paminklai labiau matomi, tačiau Vyčio paramos fondo veikla neapsiriboja vien tik jais - per Lietuvą esame paleidę gal aštuonias istorinės atminties parodas, dalijame gimnazijoms fondo išleistą Aleksandro Merkelio knygą „A.Smetona. Jo visuomeninė, kultūrinė ir politinė veikla". Gal kam atrodytų, kad išleist ir išdalint dykai yra tas pat, kaip nupirkt dėžę degtinės, išpilt ir butelius priduot...

- Kaip nusakytumėt fondo santykį su Kultūros ministerija?

- Mes labai džiaugėmės kultūros ministro paskyrimu, parašėm sveikinimą, neslėpdami vilčių dėl šio iš kultūros srities į šį postą atėjusio žmogaus. Paskui parašėme antrą laišką nesuprasdami, kodėl jis pasiliko buvusią komandą, pasakysiu atvirai, nekenčiančią Lietuvos istorijos. Nes kitaip nepasakysi, išgirdęs viceministrę sakant, kad Lietuvos herbas yra militaristinis monstras...

Dailininkas Vytautas Kazimieras Jonynas, kuriam 1944 metais teko palikti Lietuvą, ją aplankęs sakė: „Kai aš atvažiuoju į Lietuvą, man žemė degina kojas, aš negaliu čia nurimt, aš turiu kažką dėl jos daryt". Kodėl Lietuvoje ji niekam kojų nedegina?

- Ar ir jo paveikslus jums teko gabenti į Lietuvą?

- Taip, jis buvo vienas mano idėjinių tėvų. Jis buvo ne tik dailininkas, bet ir filosofas, ir puikus pedagogas, nors man nieko ir nedėstė. Prisimenu, 1988-aisiais, šimtatūkstantiniame mitinge Vingio parke, kai kažkas norintis kalbėti buvo užčiauptas plojimų, V.K.Jonynas graibstė žmonėms už rankų: duokit šnekėt, reikia išmokt klausyt, sakė. „Mes galvojam, kad esame pasaulio bamba, - kalbėjo jis, - aš gi Fordheimo universitete dėsčiau perspektyvą ir žinau: kai paimi mažą daiktą, prikiši prie akių, jisai atrodo didelis didelis, bet mes turime žinot savo vietą, turime žinot savo įnašą į pasaulio kultūrą." Manau, kad Lietuvoje dar yra tokių žmonių, kurie turi gilų supratimą apie Lietuvos vietą pasaulyje ir apie jos įnašą į pasaulio kultūrą ir kurie iki šiol didina tą įnašą savo pasiaukojimu; vienas iš jų - dailininkas Rimantas Dichavičius. Juos reikia gerbti, nes jie yra paskutiniai kultūros donkichotai.

- Turbūt ne viename Lietuvos muziejuje galėtum pasakyti, kad prie jo rinkinių ir jūsų prisidėta?

- Visi mes turime prisidėti, jeigu galime. Aš, žinoma, džiaugiuosi, kad gyvenimas ilgas, ir kad jis davė progų tai daryti. Toji veikla prasidėjo nuo Bronės ir Gedimino Jakūbonių, kurie nakvojo pas mus 1984 metais važiuodami pro Niujorką. Tada jis ir pasakė: „Klausyk, tu esi šalia tokių Lietuvos kultūros turtų, - vežk juos į Lietuvą, jeigu gali." Jie buvo mano kaip „vežėjystės" krikštatėviai. Nuo tada kiekvienais metais grįždavau nebe lėktuvu, o laivu, gabendamas kaip savo bagažą po keliasdešimt dėžių muziejams. Tuometinis Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, kuris mane labai palaikė, siųsdavo į Odesą sunkvežimį, į kurį galėdavome sukrauti visas dėžes su vitražais, skulptūromis, paveikslais ir pan.

Vežėm ne tik į jo, bet ir į M.K.Čiurlionio muziejų. Paskutinis buvo Arbit Blatas: bendravom, draugavom su juo, kol dirbau Niujorke, ir jo žmona manimi labai pasitikėjo, išleisdama dailininką su manimi į miestą, nes išėjęs vienas grįždavo įkaušęs. Kai 1999 metais A.Blatas mirė, jau buvau grįžęs į Lietuvą, o 2010 metais Regina Reznik, Blato žmona, man paskambino ir pasiguodė niekaip nesusišnekanti su prancūzais dėl 400 darbų, likusių viename Paryžiaus muziejuje. Aš ir sakau, atiduokite mums. Ir po dviejų savaičių Niujorke su Budriu jau pasirašinėjom sutartis. Paskui tris jūrinius konteinerius atplukdėme iš Niujorko, dukart važiavom sunkvežimiu į Veneciją, ten iškraustėm Blato studiją, netgi paėmėm kai kuriuos baldus, netgi duris iškėlę, nes jos buvo ištapytos, atsivežėme. Aiški avantiūra, bet yra ką prisimint... Dėl Mykolo Žilinsko kolekcijos R.Budrys, Dainius Trinkūnas ir Vytautas Jakelaitis, trys dideli mūsų kultūros žmonės, važinėjo bent 40 kartų į Vakarų Berlyną, aš tik du kartus, vadinasi, nešiau tiktai šapelį. Jeigu ne jie, jeigu tada nebūtume atvežę, gal dabar tie paveikslai kur nors Vatikane kabotų. Nors Vatikanas dabar ranka pasiekiamas, bet vis dėlto geriau, kai jie yra Kaune.

- Kaip jūsų, kolekcininko, savybe „užuosti", rasti, pirkti šiandien naudojasi mūsų muziejai?

- Visiems muziejams mielai padėčiau, bet daugiausia padedu Valdovų rūmams. Pirmas didelis darbas buvo Žygimanto Augusto gobelenas, ko gero, vienintelis eksponatas, kuris yra dar aniems Valdovų rūmams pagamintas, po to išvežtas į Europą, dingęs ir staiga atsiradęs. Jį atgauti pavyko su nuotykiais, nes tokias senienas gaudo ne tik Lietuva, bet ir kitos valstybės, su kuriomis mūsų istorija yra persipynusi... Lenkijos muziejai buvo truputį užsigavę, kad jiems nepasisekė, jie ir pinigų daugiau turėjo. Na, svarbiausia, kad gobelenas, kuriame įaustas Lietuvos herbas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės herbas, dabar kabo Valdovų rūmų Sosto salėje, makronai vaikšto po ją ir mato vieną geriausių muziejaus eksponatų, kurį gavome Prancūzijoje. Na, o paskui buvo monarchų, valdovų portretų, laikrodžių, taurių, knygų, - daug įvairių pirkinių. Man net įdomu: per savo veiklą esu suradęs bent porą šaunių žmonių ir Lietuvoje, ir užsienyje, kurie mielai apmoka tas dovanas Valdovų rūmams. Aš esu transportininkas, technikas - gal moku pasiderėt, nupirkt, moku laiku pirštą pakelt aukcione, bet didžiausias darbas juk sumokėti pinigus; iš savo pensijos vargu ar galėčiau nupirkti gobeleną už 38 tūkstančius.

- Tautos numylėtam poetui B.Brazdžioniui skirto paminklo atidarymo nerodė per Lietuvos televiziją (LRT). Žinote, kodėl?

- Tai dar nieko, bet nerodė ir „Laisvės kario" paminklo atidarymo Kaune. Visuomeninė televizija neparengė reportažo iš paminklo, kurį pastatė visuomenė - 1780 žmonių bankiniais pavedimais sumokėjo už tą paminklą. Klausiate, kodėl visuomeninė televizija nerodė pagrindinio visuomenės paminklo? Todėl, kad uždraudė kažkas.

- Žuvis genda nuo galvos.

- Būtų gerai, jei Lietuvai vadovautų mokytojai, jie labiausiai yra atsakingi už valstybę, jie išugdo vaikus. Bet taip nebūna, - į valdžią ateina žmonės nepasiruošę, niekada nepagalvoję apie atsakomybę už valstybę, ateina atsitiktiniai ir jie visiškai nesupranta, kad turi kažkokį apčiuopiamą pėdsaką išeidami palikt. Apie tai turėtų galvoti ne tik merai, bet ir ministrai, ir premjerai, prezidentai. Man atrodo, kad buvusi prezidentė išvis nieko negalvojo. Atsiprašau jos, bet tokį įspūdį man paliko jos pasakymas apie istoriją, neva ji sukelianti jai ar tai niežulį, ar tai alergiją.

Gerbiu Saulių Skvernelį kaip premjerą, ir kviesdamas jį atidengti Valstybės atkūrimo šimtmečiui skirtą paminklą kalbėjau, kad kadencijai pasibaigus jis galės sakyti: šis paminklas buvo pastatytas jo premjeravimo laikais. Neatvažiavo. Neatidengė. O kodėl?