Keistuolis, kuriam vis dar rūpi tiesti tiltus

Būtent tuo jis yra panašus į savo tėvą, žurnalistą, kadaise dirbusį Varėnos laikraščio vyr. redaktoriaus pavaduotoju ir likusį vienu šviesiausių mano gyvenimo žmonių. Šiandien, kai Jonui sukrenta pirmas gražus jubiliejus, yra proga paklausti ir apie tai, kaip jo kelyje radosi žurnalistika, ir kiek fotografija priklauso nuo dorybės.

- Kas žino, gal iš tiesų polinkis į žurnalistiką buvo užkoduotas mano genuose, - sako J.Staselis. - Mama pasakojo, kaip kartą, jai aiškinantis su apgauti norėjusiu garažų bendrijos pirmininku, aš, būdamas gal devynerių metų, stovėjau šalia ir kaip jaunasis reporteris užsirašinėjau jo žodžius į bloknotą. Rimtai užsirašinėjau. Bet paskui mane pasigavo fotografija...

- Ir nebepaleido. Tad sakykite, koks yra vidukelės jausmas?

- Toks pat, koks buvo vakar, užvakar ar prieš metus. Tik natūralu, kad su amžiumi žmonės darosi ramesni.

- Ramybės daugiau dėl to, kad liovėtės varžytis dėl vietos olimpe?

- Natūralu, kad dauguma mano profesijos žmonių perserga žvaigždžių liga. Matyt, jos simptomų neišvengiau ir aš. Kiek tai buvo ryšku, galėtų pasakyti nebent kolegos, bet kai pradėjau dirbti Fotomenininkų sąjungoje, nauja veikla buvo tokia įdomi ir prasminga, kad pasiglemžė visą su mano ambicijomis, ir šis jaunatviškas etapas natūraliai baigėsi. Jeigu klaustumėt manęs, ko noriu šiandien, atsakyčiau: noriu kurti jungtis. Tarp individų ir visuomenės, tarp visuomenės grupių, tarp meno ir politikos, tarp Lietuvos ir užsienio... Man labai svarbi galimybė jungti, nes nuo lengva ranka mūsų visuomenės skirstymo į grupes net šiurpuliukai nubėga. Žmonių suskirstymas į juodus ir baltus man atgrasus.

- Kokių pertvarkų būta jūsų gyvenime?

- Niekada neturėjau darbo, kuris būtų kaip darbas, kurį užbaigęs uždarai duris ir išeini. Tiek fotožurnalistinis darbas nuo pat „Moksleivio" žurnalo 1991 metų pavasarį, tiek pareigos Fotomenininkų sąjungoje (2009-2016 metais buvo jos pirmininkas - D.Š.), Spaudos fotografų klube, tiek dabar Meno kūrėjų asociacijoje yra veikla, neapsiribojanti darbo valandomis. Gal ir galėčiau išskirti kelis etapus: fotožurnalistiką, veiklą Spaudos fotografų klube, darbą Fotomenininkų sąjungoje, ketverių metų kūrybinę rezidenciją Kuršių nerijoje, tačiau jiems būdinga organizacinė veikla; pastaruosius galima būtų pavadinti kultūros prodiusavimu. Sužinojęs, kad esu Meno kūrėjų asociacijos prezidentas, vienas bičiulis paklausė, ar tai reiškia kad aš vadovauju menininkams. Ne, sakau. Tada, sako, esi jų lobistas. Galbūt tik pagal įstatymą nevyriausybinio sektoriaus organizacijos, kurios užsiima advokacija, vadinamos ne lobistinėmis, o įtakdariomis. Tik prašom nepainioti su „influenceriais".

- Tad gera proga paklausti apie įtakdarystę LRT taryboje, į kurią patekote kaip visuomeninių organizacijų atstovas.

- Sunkus klausimas. Situacija sudėtinga ir, dažnu atveju, mane stebinanti, bet liūdesys yra dar giliau. Liūdesys yra toks, kad 2021 metais pasikeitus LRT įstatymui, tarybos posėdžiai tapo uždari, nors gali būti ir atviri (pagal ankstesnę formuluotę jie buvo atviri, bet galėjo būti uždari) ir mes, tarybos nariai, visiškai negalime su jumis ar su kuo kitu dalintis tuo, kas kalbama taryboje. Anksčiau visuomenė bent šį tą galėjo sužinoti apie svarstomą klausimą ir apie balsų pasiskirstymą, dabar ji tinklalapyje gali matyti tik svarstytų temų nutarimus, priimta ar ne, pritarta ar ne, ir tiek žinių. Tokia tarybos veiklos izoliacija mane ne tik kaip tarybos narį, bet ir kaip pilietį, kurio mokesčiais išlaikomas nacionalinis transliuotojas, stebina. Esu visiems Seimo Kultūros komiteto nariams elektroniniu laišku išsakęs savo nuomonę dėl uždarų posėdžių, apeliuodamas į jų politinę valią, tačiau reakcijos nebuvo jokios. Toji aplinkybė, kad įstatymas neseniai keistas ir nėra prasmės prie jo grįžti, - nėra rimtas argumentas.

- Ką manote apie reakciją, kurią sukėlė Meno kūrėjų asociacijos kvietimas „uždaryti dangų" Rusijos kultūrai?

- Mūsų kreipimasis išjudino diskusiją ir visai nesvarbu, kad kažkuri visuomenės dalis palaiko mūsų iniciatyvą, o kažkuri nepalaiko. Nesvarbu, kad vieni argumentai daugiau, kiti mažiau svarūs, - svarbu, kad mes nagrinėjam šitą temą, girdime vieni kitus. Mes neskirstome rusų menininkų į gerus ar blogus (tai būtų cenzūra), mes kviečiame priimti sisteminį sprendimą, pademonstruodami Rusijai ir jos intelektualams, kad mes kaip valstybė, suvokdama agresorių ir jį taip įvardindama, teigiame, jog karo metu su agresoriumi nekalbama net ir kultūrine kalba. Daugelis šį raginimą vertina rusų menininko akimis, klausdami, kaip jiems tokiu atveju reikėtų jaustis. Mano nuomone, reikėtų klausti ne rusų, bet ukrainiečių, kurie yra silpnoji agresoriaus naikinama pusė. Kaip jaučiasi jie? Bet koks Dostojevskio ar Puškino paminėjimas yra agresoriaus šalies paminėjimas, suteikiantis žinomumo tam karo demonui. Tikėjomės, kad pakaks politinės valios ir drąsos paskelbti, jog Lietuva „uždaro dangų" rusiškai kultūrai, jei jau išdrįsome atidaryti Taivano atstovybę, tuo darydami politinį spaudimą Vakarams, tačiau vienintelis pasiteiravimo skambutis, kurio sulaukėme iš valdžios viršūnių, buvo skambutis iš prezidentūros. Kažkas pastebėjo, kad turbūt „ne tie" pasiūlė, - jei būtų pasiūlę „tie", kaipmat būtų sureagavę...

- Akivaizdu, kad dėl visuomenininko veiklos nukenčia jūsų, fotomenininko, portfelis. Kuo užmarinate menininko nervą?

- Jeigu Dievas duos ir nebus kažkokių netikėtumų, turėčiau surengti šiemet dvi parodas: vieną Vilniaus rotušėje iš pirmojo atkurtos Nepriklausomybės dešimtmečio fotografijų grožio industrijos temomis; norisi parodyti šią socialinio gyvenimo pusę, atskleisti, kaip ji vystėsi pirmajame laukinio kapitalizmo dešimtmetyje. Paskui, jei nesikeis planai, Šv.Jonų gatvės galerijoje spalį ar lapkritį numatyta dabartinės mano kūrybos fotografijų paroda. Jūs teisi, darbas Meno kūrėjų asociacijoje neišvengiamai susijęs su biurokratiniu susirašinėjimu, sakykim, kai reikia išdėstyti savo nuomonę apie įstatymų pakeitimus, rasti motyvacijų savo siūlymams. Tam labai padeda žurnalistinė patirtis, kuri leidžia pamatyti ne tik savo kiemą, bet ir bendrą lauką, bendrą situaciją. Darbas su dokumentais kartais atima daug laiko, bet po jo labai padeda išėjimas į mišką su fotoaparatu.

- Kadaise tarėtės niekada nefotografuosiąs vaizdo, kuris kertasi su morale.

- Kartais susidaro įspūdis, kad pasaulyje nebeliko vertybių. Pasakysiu pavyzdį. Prasidėjus Rusijos agresijai, vienoje tinklalaidėje, narstančioje internetinius IT dalykus, nugirdau, kaip jauni žmonės, aptarinėdami sankcijas Rusijai, prieštaravo idėjai išjungti internetą. Jų nuomone, tai pasibaisėtinas žingsnis, nes internetas - tai jųjų laisvė. O tai, kad žudomi civiliai, vaikai, jiems atrodo - nebe jų reikalas. Tai su jais nesusiję, matyt, dėl to, kad internete nėra tiesioginės transliacijos iš karo lauko. Mano pastaraisiais metais kuriama fotografijų serija būtent ir byloja apie apverstas vertybes. O vaizdo, kuris kertasi su morale, nefotografuočiau ir šiandien.

- Vertybės jums ir šiandien - šio pasaulio dimensija?

- Mano nuostatos nepasikeitė, aš galiu fotografuoti žiaurumus, galėčiau galbūt ir karą fotografuoti, esu fiksavęs ir avarijų, ir kraujuojančių kūnų, suprasdamas, kad atlieku tam tikrą funkciją, bet visuomet likdamas pagarbus gyvybės atžvilgiu. Matydamas, kaip Lietuvoje peržengiami ne tik moraliniai, bet ir tam tikri vertybiniai postulatai, kaip jie laužyte laužomi visomis prasmėmis tiek buitiniu, tiek valstybiniu lygiu, galvoju, kad mūsų visuomenė yra įsukta į Overtono langus (technologija, kaip žmogui įdiegti nepriimtinus dalykus - D.Š.). Kiekvieną dieną žmogus net nesusivokdamas gali tapti manipuliacijos objektu. Visuomenė yra dekonstruota totaliai, jai tiesiog išsukinėtos rankos. Keisčiausia, kad tam tikra prasme grįžimas į urvinį žmonijos ciklą kartais vadinamas progresu, nors patys jo apaštalai nežino arba nesugeba konkrečiai įvardinti, kas yra tas progresas. Aš keliu klausimą, ar mūsų visuomenė ne per lengvai pasiduoda tendencijoms, ateinančioms iš Vakarų? Neturiu atsakymo, kas gerai ir kas yra blogai, bet svetimų valstybių patirtys tikrai nėra pažadas, kad jos garantuotai tinka ir mums.

Mano supratimu, šiais laikais trūksta ne žiniasklaidos, o žurnalistikos. Kritinio mąstymo žmonėse vis mažiau ir mažiau. Ir kas liūdniausia, kad net politikai apie jį nebeužsimena. Matyt, supranta, kad kritinis mąstymas priverstų kritiškai vertinti ir jų pačių veiklą.