Kam tarnavo sostinės vyr. architektas, apdovanotas solidžia suma ir iš jūsų kišenės

Atrodo, kad būtent toks kontingentas ir buvo (yra) sostinės tvarkdarių akiratyje, nes statoma greitai, pigiai (nors kainuoja brangiai), labai daug ir nepaisoma tikrų vilniečių nuomonės nei dėl paveldo saugojimo, nei dėl medžių kirtimo, nei dėl paminklų statymo. Galbūt todėl vienam pagrindinių miesto tvarkytojų vyr. architektui pasitraukus iš pareigų, prasidėjo virkavimai, kas bus su Vilniumi, netekus neva paties geriausio iš iki šiol buvusių sostinės vyr. architektų. Apie tai, kam tarnavo sostinės šeimininkai, kam tarnaus, pagaliau kas ir kaip keisis sostinėje, pasikeitus vyr. architektui, kalbamės su architektu, docentu, Eksparlamentarų klubo prezidentu Henriku ŽUKAUSKU.

- Mano naiviu supratimu, miesto meras ir vyr. architektas turėtų žiūrėti, kad pirmiausia tame mieste būtų gera, patogu ir saugu gyventi senbuviams miestiečiams lietuviams, lenkams, žydams ir t.t. Tačiau meras Valdas Benkunskas pabrėžtinai žada dar plačiau atverti vartus visiems tiems, kas nori jį vadinti namais...

- Meras, žinoma, atsakingas už visą miestą, jo ūkinę veiklą, jis jį reprezentuoja (karpo juosteles arba kapsules montuoja), o miesto vyr.architektas atsako už miestą kaip tapytojas atsako už savo kūrinį; jis yra vyriausias paveikslo dailininkas.

- Na, tada sakykite, koks gi buvusio Vilniaus vyr. architekto Mindaugo Pakalnio nutapytas paveikslas?

- Buvęs miesto vyr. architektas visuomet pabrėždavo, kad jis yra urbanistas. Urbanizmo sąvoka apima praktiškai viską: transportą, socialinius, švietimo, miesto planavimo klausimus ir pan. Plačiąja prasme geras urbanistas kaip geras dirigentas turėtų siekti ir pasiekti, kad tarp minimų sričių nebūtų disonanso. Galvodamas apie naujų rajonų statymą, naujų namų statymą ar kvartalų plėtrą, jis turi galvoti ir apie socialinę infrastruktūrą - mokyklas, darželius, parduotuves, susisiekimą, parkavimą, nes palikdamas savieigai šituos reikalus, praktiškai ima griauti pačią planavimo sistemą.

Vilniuje labai daug projektuojama ir statoma, tačiau sakyčiau, kad vyr. architekto kaltė arba neapsižiūrėjimas yra tas, kad leisdamas naujas statybas, jis nesistengia suvaldyti socialinės struktūros, t. y. jam leidus turime daug kvartalų, kur nesutvarkyti privažiavimai, gatvės, kur nėra parkavimo ir neišspręsti ikimokyklinių įstaigų klausimai. Štai buvusių gamyklų teritorijoje atsirado didžiulis, sąlyginai naujas, kai kam gražus Paupio gyvenamųjų namų kvartalas ir statytojai labai džiaugiasi, nors ten veikia tik vienas mažiukas privatus vaikų darželis.

Prisimenu, nuo tarybinių laikų turėjome neprilygstamą mūsų visų architektų mokytoją profesorių Kazimierą Šešelgį. Visi pas jį mokėmės, gaudavom nuo jo ir pagyrų, ir velnių, - jis buvo išmintingas planuotojas, sukūręs Lietuvoje miesto planavimo sistemą. Jo knyga „Rajoninio planavimo urbanistikos pagrindai" iki šiol yra kaip vadovėlis, aiškinantis, kaip turi būti statomi ir plėtojami miestai.

Jame susisteminta pasaulinė miestų statymo, sudarančio patogaus gyvenimo sąlygas, praktika nuo gatvių pločių iki tam tikram gyventojų kiekiui būtinų socialinių bei švietimo įstaigų skaičiaus. Vadovaujantis profesoriaus principais, Vilniuje ir ne tik jame buvo statomi Lazdynai, Karoliniškės, Viršuliškės ir t.t. Šiuose rajonuose pagal galiojančius normatyvus rado vietą ir vaikų darželiai, ir mokyklos, ir parduotuvės, ir šiandien jau atgyvenę buitinio aptarnavimo kombinatai, - buvo viskas, kas reikalinga žmogaus buičiai.

Dabartiniu metu tai visiškai ignoruojama ir jeigu buvęs vyr. architektas Pakalnis labai džiaugiasi, kad jis yra urbanistas, tai galiu pasakyti, kad jis yra blogas urbanistas. Ne be jo žinios atsirado ir Perkūnkiemio gyvenamųjų namų kompleksas, paliktas, galima sakyti, be miestiečiui būtinos infrastruktūros.

- Užtat čia visu gražumu pasireiškia garsioji architekto M. Pakalnio miesto užstatytų teritorijų tankinimo metodika...

- Bet kokį žodį gali suprasti teigiamai ir neigiamai. Kartais mėgstama Vilnių lyginti su Paryžiumi, esą ten gera gyvent, nes vienam žmogui net būtini kvadratiniai metrai suskaičiuoti ir panašiai, bet turėtume atsiminti, kad Napoleonas 1840- aisiais iššlavė visas lūšnas ir pagal griežtus kanonus atstatė Paryžių. Su nustatytais gatvių pločiais, namų aukščiais (viršutiniai aukštai yra nusklembti, kad saulė apšviestų tiek gatvę, tiek kito namo patalpas), užtat tas Paryžius ir yra gražus.

Pas mus žodis „tankinti" suprantamas blogąja prasme: jei yra tuščias plotas, turime į jį kažką įgrūsti, sakysim, atgautame žemės sklype tarp dviejų blokinių daugiaaukščių pasistatyti namą. Turbūt daug kam pasirodys keista, kad net tarybiniais laikais, turint neribotas galimybes statyti labai tankiai, buvo laikomasi nustatytų normų - tarp pastatų turėjo būti tam tikras atstumas griovimo ar gaisro atveju ir pan.

Dabar vis dažniau pasiduodama pagundai šituos atstumus sumažinti naujais statiniais. Suprantu, kaip pelninga į tokią vietą įsprausti daugiabutį, kur atvestos visos komunikacijos, tačiau vyr. architektas turėtų pasirinkti, kam tarnauti: ar Vilniui, jo gyventojams, ar verslininkams.

Naujos statybos nėra blogis, greičiau tai ekonomikos, naujos gyvenimo kokybės rodiklis, tačiau jos neturėtų kėsintis į tai, kas mieste yra savita, brangu ir unikalu. Bet koks neapgalvotas naujadaras ar moderno sprendinys išdarko mūsų pamėgtą paveikslą.

Štai čia, būtent čia, lemiamą žodį turėtų tarti miesto vyriausiasis architektas. Tik jis turėtų pasakyti „ne", jei pastatas ar pastatai neįsipaišo į bendrą miesto kontekstą (pavyzdžiui, „daržinės" Misionierių soduose, stiklinės dėžės senamiestyje ar gremėzdiški stikliniai ofisai Žvėryne), jei naikinami želdiniai dėl kelių kv. metrų parkavimo, jei medžiagiškumas prieštarauja esamam kontekstui, jei aukštingumas gadina gatvės išklotinę.

- Kam, jūsų akimis, tarnavo buvęs vyr. architektas M. Pakalnis, apdovanotas dar ir solidžia išeitine pašalpa iš mokesčių mokėtojų kišenės?

- Turbūt pirmiausia buvusiam miesto merui, o taip pat vadinamiesiems vystytojams ir verslininkams. Nes kitaip negali suvokti, kodėl taip ignoruojami viešieji interesai.

Keista skaityti straipsnius, kuriuose verkaujama, kas bus su Vilniumi išėjus Pakalniui, nes akivaizdu, kad tie straipsniai greičiausiai užsakyti. O kas užsakovai? Tie patys vystytojai, kuriems jis jau tapo savas, kurie į jį investavo, tie patys vystytojams dirbantys architektai, kurie jau žino, kaip kalbėti su Pakalniu ir kaip suderinti projektus.

Kai meru buvo A.Zuokas, gerai jautėsi vieni vystytojai, neturintiems prieigos prie jo, veikti buvo gana sudėtinga. Kai atėjo Šimašius, jų reikalai susitvarkė, - tai puikiai matome, nes pagrindiniai vystytojai yra visiems žinomi.

- Ar buvo kitaip, kai jūs Vilniaus savivaldybėje dirbote ranka rankon su vyr. architektu Aleksandru Lukšu?

- Su juo dirbau būdamas Vilniaus savivaldybės Miesto plėtros departamento direktoriaus pavaduotoju gal nuo nuo 1997 metų iki 2000- ųjų, kol išėjau į Seimą. Nors Lukšas gimęs Kaune, kaip ir aš, bet mylėjo ir puoselėjo Vilnių ir prieš nuspręsdamas šimtą kartų patikrindavo, ar jo sprendimas nepadarys žalos miestui. Man jis buvo ir liko tikrojo miesto architekto, kaip sakiau, tapytojo etalonu.

Aišku, tais laikais statybų kapitalizmas žengė dar tik pirmuosius žingsnius. Žemė tada dar neturėjo tokios vertės kaip šiandien, tačiau jau tada vienu iš pagrindinių klausimų buvo unikalaus Vilniaus senamiesčio klausimai, jo vaizdai iš apžvalgos taškų, mastelis bei naujų pastatų planavimas.

Kai laukinis kapitalizmas atėjo į Vilnių, viso proceso valdymas pateko į vystytojų, NT magnatų rankas.

Įdomiausia, kad šiandien faktiškai sostinėje vyr. architekto ...nėra. G.Valiuškis, G. Baravykas, D.Ruseckas, A.S.Lukšas buvo įvardinti kaip vyr. architektai, o M. Pakalnio, visų vadinamo vyr. architektu, pareigybės savivaldybės struktūroje nėra. Yra statybos reglamentavimo skyrius, miesto planavimo ir architektūros skyrius, yra teritorijų planavimo ir projektų plėtros skyriai, yra jų vedėjai, tačiau vyr. architekto tarp jų nėra. Visoje Lietuvoje, jei paimtume visas 60 savivaldybių, rastume daug miestų, kur jų taip pat nėra.

Klausite, kas yra? Yra miesto administracijos direktoriui pavaldus skyriaus viršininkėlis. Štai kas yra. Kas jo veiksmus savivaldybėje reguliuoja ir kontroliuoja? Direktorius.

- Tai kokioms pareigoms tada Vilniuje bus skelbiamas konkursas?

- Mistiškajam miesto vyr. architektui. Arba kažkurio skyriaus vadovui. Kai dabartinis miesto meras sako ieškosiąs paties geriausio specialisto, man kyla klausimas, ar meras ieškos specialisto, kuris dirbtų Vilniaus miestui, ar meras ieškos specialisto, kuris dirbs verslui.

Mano nuomone, miesto vyr. architektas turėtų būti mero patarėju ir jam jokio konkurso nereikėtų, nes jis turėtų būti politinio pasitikėjimo pareigūnu. Pavaldus jis būtų tik miesto merui ir niekam kitam. Na, o šiandien konkursas turėtų vykti pagal įprastą scenarijų.

Kandidatūras į skyriaus vedėjo, čia mano subjektyvi nuomonė, turėtų stumti arba atrinkti statytojai verslininkai, nes jiems reikalingas toks specialistas, kuris priimtų jiems reikalingus sprendimus. Tiesą sakant, neįsivaizduoju, koks architektas nepaskatintas galėtų ryžtis dalyvauti šiame konkurse, nes paprastai nebūna, kad konkursą laimėtų žmogus vien pagal kompetenciją.

- O kaip būna?

- Būna taip, kaip visada... (Juokiasi.) Šiandien rusiškų rulečių niekas nežaidžia. Visada būna taip, kad parenkamas vienas kandidatas, kuris turi laimėti. Kitaip gali išrinkti ne tą, gal net su kieta apatine dalimi, kietu stuburu ir turinčiu savo nuomonę. Jis ims ir pasakys: palaukit, aš nesutinku, jūs čia ir tiek nestatysite. Ir kas tada? Tada sustoja visi planai, pakimba ore planuotas pelnas.

Ne, jie nerizikuoja, jie ieško intensyviai, ir ne meras ieško ir ne jis parinks, nes ir konkursą ne savivaldybė organizuos, o valstybės įmonė. Žodžiu, viskas bus suderinta ir jokių problemų nekils. Tik esminis klausimas vis tiek liks: kam tarnaus būsimasis vyr. architektas, turės sąžinę, ar neturės.

- Galima sakyti, jau aišku, koks žmogus taps sostinės vyr. architektu.

- Tik pavardė dar nežinoma. Kitas įdomus aspektas. Sakysim, Europoje jau nebesiorientuojama vien į kvadratinio metro kainą ir nežmoniškus pelnus, kaip yra Lietuvoje, ten jau siekiama išskirtinumo. Užtat architektai ten pasirenkami pagal jų kūrybą, stilių ir žinovų rekomendacijas. Pas mus Lietuvoje architektai pasirenkami pagal tai, kaip greitai jie gaus statybos leidimą. Anksčiau gauti jį buvo paprasčiau, dabar sulig kiekvienais metais vis daugiau pristatoma kliūčių ruožų, kuriuos tenka įveikti. Maža to, visą laiką tobulinami ir statybos techniniai reglamentai.

Architektūra šiandien užsakovų nedomina, jie pasako, ką reikia daryt architektui, ir jeigu jis sutinka, gauna užsakymą, jei nesutinka, jie sako be problemų rasią kitą, nes pas mus architektų perteklius. Taip nekalbėčiau, jeigu man pačiam nebūtų nutikęs panašus atvejis, kai išėjęs iš Seimo grįžau prie savo profesijos.

Kai vienam verslininkui pasiūliau pasižvalgyt į mano darbus, jis pareiškė: mes patys suprojektuosim, jūs tik leidimą gaukit - juk jums neturėtų būti sunku, buvot Seimo narys, dirbote savivaldybėje, Aplinkos ministerijoje... Dėl tokio požiūrio į profesiją netrukus ir išėjau iš architektų cecho, nes nepakenčiu, kai mane vertina ne kaip specialistą. Kas tada esi? Derintojas?

- Plintančios mieste stiklo džiunglės liudija, kad iš tiesų architektūros menas šiandien mažai paklausus...

- Deja, dabartiniu metu pas mus nėra nei architektūros, nei jos mokyklos, nei stiliaus, - yra užsakovų vystytojų stilius, kurio pagrindas - betono perdangos ir stiklo fasadai, kitaip tariant, įvairių konfigūracijų įvairiai padailinta dėžė. Stiklas klesti tiek senamiesty, tiek naujamiesty, architektai dingo kaip kūrėjai. Šiandien Lietuvoje jie yra vykdytojai, braižytojai užsakovo vystytojų parankiniai.

Jeigu jie parodys noro kažką kitaip daryt, užsakovas atkirs, kad tai jam brangina statybą ir jam to visiškai nereikia. Architektūros kokybė, apie kurią šnekama Architektūros įstatyme, yra iliuzija. Viską lemia kvadratinio metro kaina.

- Gal viskas logiška: perėjūnui nesvarbu, kad namai stovėtų per amžius, šiandien jis čia, ryt - jau kitur?

- Galbūt. Galbūt praeis 15-20 metų, ir jei Lietuva taps turtinga valstybe, nuvers tas stiklo dėžes. Jas išrinkti labai paprasta, čia ne smetoniniai Kauno tarpukario pastatai...

- O gal imsis renovuoti kaip ir blokinį tarybmečio palikimą?

- Mes renovuojame senus blokinius namus, kurių garantija buvo 50 metų ir jau kokie du dešimtmečiai, kai ji yra pasibaigusi. Girdėjot, kad kas būtų tikrinęs suvirinimo siūles? Bent aš nieko panašaus negirdėjau. Daugiabutį aprengia putoplastais, gražiai nudažo, pakeičia langus ir pateikia gražią skardinę išpuvusiu vidumi (išpuvusiais inžineriniais tinklais) ir naujai sugalvota rekuperacija, kai suardžius iki tol veikusią vėdinimo sistemą, pastato ventiliatorių ant stogo. Jis ištrauktą orą paduoda atgal ir jei viename aukšte kas nors suserga, tas oras keliauja per visus butus, ir serga tada visi.

Ar pagalvota, kas bus, kai šitie renovuoti namai vienas po kito pradės griūti? Nemanau. Na, bet yra ir geroji šito reikalo pusė: su trenksmu būsime užbaigę desovietizaciją. (Juokiasi.)