Kaliningrado tranzito skandalas - politinės trumparegystės viršūnė

Kodėl išsiskyrė mūsų politikų ir Europos Komisijos pozicijos, prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo savo nuomones dėstė buvęs Seimo pirmininkas, laikinai ėjęs šalies prezidento pareigas Artūras PAULAUSKAS, Seimo nariai Artūras SKARDŽIUS ir Remigijus ŽEMAITAITIS bei Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas KARBAUSKIS. Pokalbį vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Kai Lietuvos politikai paskelbė, kad stabdo Rusijos tranzitą per Lietuvą į Kaliningrado sritį, daugelis mūsų tautiečių tai traktavo kaip konservatorių Vyriausybės „karo paskelbimą" Rusijai. Tai vėl sukėlė politinę įtampą, o Lietuva, turinti Suvalkų koridorių, buvo įvardinta kaip pavojingiausia vieta pasaulyje. Kodėl save diplomatais vadinantys mūsų politikai, matydami, kaip barbariškai, nepaisydama jokių tarptautinių normų, Rusija elgiasi Ukrainoje, griebiasi veiksmų, kurie akivaizdžiai didina įtampą?

A.PAULAUSKAS: Šiandien mes kalbamės apie tranzito į Kaliningradą dramą jau atslūgus įtampai, todėl galime pasvarstyti plačiau, kodėl mūsų užsienio politika pastaruosius porą metų skęsta skandaluose, tampa visiškai nesuprantama mūsų partneriams, kelia Lietuvos žmonių pasipiktinimą.

Dalyvaudamas politikoje, visada vadovavausi principu, - užsienio politika yra tęsinys šalies vidaus politikos. Lietuvos žmonių gerovė, verslo interesai, valstybės saugumas - tai maksima, kuria turi vadovautis pareigūnai, atsakingi už užsienio politiką.

Plačiai žinomas V.Čerčilio posakis: Didžioji Britanija neturi amžinų draugų nei amžinų priešų, tik amžinus interesus. Todėl keista girdėti, kai mūsų politikai piktinasi Vokietijos vyriausybės kanclerio veiksmais, kuriais siekiama apsirūpinti dujomis ir neleisti, kad žmonės šaltų žiemą.

Konservatorių politika, net ir keičiantis politikų kartoms, lieka toli nuo žmonių lūkesčių: jie „kovoja" globaliame pasaulyje už vertybes, kurios mažai ką bendro turi su Lietuvos interesais, o neretai, priešingai, - kenkia jiems.

Pavadindamas situaciją dėl tranzito į Kaliningradą, vykdant Europos Sąjungos sankcijas, dramatiška, nė kiek neperdedu. Visi gerai prisimename keletą savaičių visuomenėje tvyrojusį klausimą, ar Rusija puls Lietuvą, kaip ginsimės. Ore realiai galima buvo justi parako kvapą. Europos Komisijai liepos mėnesį išaiškinus, kad sankcionuotus krovinius galima vežti geležinkeliu į Kaliningradą ir iš jo, užsienio reikalų ministras, premjerė, prezidentas nedelsdami tam pritarė ir siūlė šio klausimo daugiau nebeeskaluoti.

Tiesa, mano minėti pareigūnai, atsakingi už užsienio politiką, pradėjo vengti žurnalistų, atsisakė plačiau komentuoti savo veiksmus. Tačiau žiniasklaidoje pasirodę vertinimai neabejotini. Ekspertai pripažino, kad mūsų užsienio politiką vykdę politikai patyrė fiasko, „šaudo sau į kojas", kad Lietuva prarado suverenitetą, kad politikai sąmoningai provokavo agresyvius veiksmus, bandydami testuoti NATO 5 straipsnio veiksmingumą ir t.t.

Todėl būtina atsakyti į klausimą, kodėl buvo sukurta Lietuvai pavojinga situacija, kas privalo už tai atsakyti, kad pagaliau liautųsi neprofesionalūs, grėsmingi Lietuvos nepriklausomybei veiksmai.

Aš netikiu atsitiktinumais, neapsižiūrėjimais, nesusipratimais, skirtingais tekstų interpretavimais. Rusiją mes pažįstame, todėl pasakojimai, kad mes nenumatėme jos reakcijos, nemodeliavome galimų situacijų, neišlaiko jokios kritikos.

Labiau linkęs manyti, kad tai sąmoningas ir tikintis būtent tokios Rusijos reakcijos veiksmas. Kyla natūralus klausimas, ar mūsų NATO partneriai buvo informuoti apie šį mūsų žingsnį. Atrodo, kad ne, nes JAV pirmos pasveikino Europos Komisijos išaiškinimą dėl leidimo vežti sankcionuotus krovinius geležinkeliu į Kaliningradą.

Užsienio reikalų ministras G.Landsbergis įvardijamas kaip konfliktinės situacijos kaltininkas. Jis bando aiškinti, kad Europos Komisija balandžio mėnesio išaiškinime draudė tranzitu vežti sankcionuotas prekes ir Lietuva vykdė šį išaiškinimą. Tai būtų lengva patikrinti paprasčiausiai - parodant ES Komisijos balandžio mėnesio išaiškinimą. Tačiau Užsienio reikalų ministerijos atsakymas, - išaiškinimas turi tarnybinio naudojimo žymą, todėl visuomenei negali būti parodytas. Toks veiksmas sukelia dar didesnį nepasitikėjimą ministru G.Landsbergiu. Opozicija ruošia jam rudenį interpeliaciją, tai, manau, teisingas žingsnis. Pagaliau šis politikas turi atsakyti už savo veiksmus, tai būtų naudinga ir jam pačiam, ir Lietuvos valstybei.

A.SKARDŽIUS: Pastarojo meto Lietuvos diplomatijos vadovo G.Landsbergio išsišokimai užsienio reikaluose panašėja į sąmoningai apgalvotus veiksmus siekiant didinti įtampą, nei į nekaltą atsitiktinumą. Premjerė I.Šimonytė tokį G.Landsbergio elgesį įvardija kaip lyderystę ir drąsą. Kaip sakoma, nieko nebijo tik kvailiai. Deja, dabartinėje Užsienio reikalų ministerijos vadovybėje tokių tikrai netrūksta.

Jei ankstesni Užsienio reikalų ministerijos „driokstelėjimai" su Taivano atstovybės atidarymu, ar „Belaruskalij" trąšų tranzitu nesulaukė didesnės tarptautinės reakcijos, pastarasis išsišokimas dėl Kaliningrado tranzito blokados ne juokais sukėlė nerimą ne tik Briuseliui, bet ir Vašingtonui. Nelaukdami, kol situacija taps nevaldoma, jie dar kartą Lietuvai paaiškino Kaliningrado tranzitui taikomų sankcijų esmę. Lietuvos diplomatijos vadovui G.Landsbergiui pabrukus uodegą, teko atšaukti draudimus ir su nerimu laukti opozicijos inicijuojamos interpeliacijos. Jam rudenį teks Seime aiškintis dėl abejotinų sprendimų kurie, tikėtina, Užsienio reikalų ministerijoje buvo priimami kaip nuosavame „uab-e". Akivaizdu, kad Kaliningrado tranzito istorijoje yra padaryta nemažai klaidų. Pats G.Landsbergis kratosi atsakomybės, toliau tvirtina, kad EK pati nusprendė pakeisti anksčiau buvusį išaiškinimą ir, kaip jam būdinga, kaltę verčia kitiems: „Lietuvos geležinkeliams", Europos Komisijai ir net prezidentui. JAV Valstybės departamentas pasveikino naują EK išaiškinimą, leidžiantį sankcionuotų prekių tranzitą į Kaliningradą ir pasidžiaugė, jog ginčą pavyko deeskaluoti.

Valdantieji liberalai taip pat pabandė užsidirbti politinių dividendų iš Kaliningrado tranzito temos, deja, nesėkmingai. Europarlamentaras Petras Auštrevičius pareiškė, kad išaiškinimu dėl Kaliningrado tranzito Europos Komisija peržengė savo kompetencijos ribas ir kad jai stinga politinės drąsos, bei paskelbė pareiškimą, raginantį atmesti Komisijos siūlymus leisti sankcionuotų prekių tranzitą į Kaliningradą. Jo neišgirdo nei valdantieji, nei prezidentas.

Tokį P.Auštrevičius išsišokimą galima paaiškinti nebent artėjančiais Europos Parlamento rinkimais. Ir čia tas pats Petras, kuris, būdamas vyriausiuoju Lietuvos derybininku, be menkiausios dvejonės sutiko uždaryti apynauję Ignalinos AE, tarsi mūsų nebūtų priėmę į ES su veikiančia atomine elektrine. Žvelgiant į naujus rekordus mušančias elektros kainas, belieka apgailestauti ir dar kartą „padėkoti" įžvalgiajam derybininkui Petrui.

R.KARBAUSKIS: Išties klausimų kyla labai daug, ypač kai ima aiškėti detalės, nesutampančios su ministro G.Landsbergio viešai teiktomis versijomis, kurios skyrėsi viena nuo kitos kone kasdien. Aš manau, kad atsakymų, kodėl taip vyksta, ieškoti toli nereikia. Pažiūrėkime tik į G.Landsbergio aplinką ir jos komunikuojamas žinutes. Jo aplinkoje, kaip skelbta ir žiniasklaidoje, yra asmenys, kurie seniau buvo vadinti pilkaisiais kardinolais.

Tie asmenys yra nuskambėję ne viename skandale kaip darę įtaką aukščiausiems valstybės pareigūnams, įsisukę į tikrą skandalų verpetą; jie pasitraukė iš aktyvios politikos dėl kaltinimų siekiant užvaldyti Lietuvą ir įtarimų veikiant prieš valstybės interesus, bet dabar vėl čia. Vienas iš jų buvo minimas net kritikų kaltinimuose dėl neskaidrių ryšių su verslu ir žvalgyba, to asmens vaidmuo ir įtaka narpliota per parlamentinį VSD tyrimą po žvalgybos pareigūno Vytauto Pociūno mįslingos žūties Baltarusijoje 2006 m. Tuomet buvo daug kalbama, kad aukštas VSD karininkas V.Pociūnas buvo parengęs ne vieną pažymą apie galimus Rusijos įmonių ar grupuočių bandymus įsitvirtinti Lietuvos energetikos ūkyje ir kai kuriems jų sutrukdęs tai padaryti, taip pat surinkęs nemažai informacijos apie aukščiausių šalies pareigūnų korupciją.

Tame kontekste iškilo įmonės „Dujotekana", buvusios Rusijos dujų milžinės „Gazprom" tarpininkės Lietuvoje, pavadinimas ir kas buvo jos „stogai". Vertinant daugybę aplinkybių, sunku patikėti, kad G.Landsbergio veiksmuose atsispindi jo nekompetencija. Nėra jis nepakaltinamas, kad ir kaip norėtų toks būti ir kokiu apsimeta. Man panašiau, kad jis aiškiai žino savo vaidmenį ir puikiai jį atlieka.

Taip pat manau, kad situacija būtų daug aiškesnė ir suprantamesnė visuomenei, jei žiniasklaida atliktų savo vaidmenį ir objektyvius tyrimus, kieno ir kokios sąsajos su Rusija ir kodėl jiems prieinami valstybės valdymo įrankiai. Bet žinant, kad valdžia žiniasklaidą pavertė sistemine, netikiu, kad kažkas aiškiai ir viešai pasakys, kas vyksta valdžios aparate ir kokie jame šiandien esančių asmenų interesai. Jiems paprasčiau meluoti ir purvais užpylinėti šios valdžios kritikus, kurių, beje, liko labai nedaug.

R.ŽEMAITAITIS: Bėda, kad konservatoriai, kaip ir su trąšu istorija, tikėjosi, kad viskas nurims ir šį skandalą greitai pavyks užglaistyti. Tik čia problema pasirodė didesnė, nes informaciją valdo ES institucijos. Bėda kita: apie galimą konfliktą tarp Vakarų ir Rusijos buvo žinoma jau 2021 metų sausio mėnesį. Tačiau tada valstybė nedėjo jokių pastangų, kad 2021-aisiais, pvz., dujų, kurios buvo labai pigios, atsargomis, medienos žaliavomis ir biokuru iš Baltarusijos, taip pat ir trąšomis galėjom pasirūpinti dvejiems metams į priekį, bet to nepadarėme. Man dabar atrodo, kad ne Putinas laksto su granata rankoje, o granata jau mūsų rankose, tik nežinome, kada ji sprogs.

Panašu, ji sprogs rudenį, atnešdama dar didesnį infliacijos šuolį. Kai žmonės neturės pajamų, kurios leistų įpirkti pabrangusias paslaugas ar prekes, tada jau bus per vėlu apie tai kalbėti. Keista klausytis politikų, kad reikia dabar taupyti dujas, pirkti mazutą, nes neturėsime kuo šildyti, o kartu sako, kad rugsėjo mėnesį rusai bus nugalėti ir mes užimsime Rusiją. Tai kam tada kaupti dujas? Nemalonu tai sakyti, bet procesai, kurie dabar vyksta, man panašūs į pasakas, kurias apie dalyvavimą Pirmajame pasauliniame kare ant kelių sėdinčiam anūkui pasakoja senelis, nors pats tada dar nebuvo gimęs.

Tas erzinimas ir parodomieji veiksmai vyksta, siekiant pasirodyti prieš savo rinkėjus. Šiuo metu atėjo Z karta, kurios nemaža dalis nesupranta pasaulio. O pasaulis gyvena ciklais, žiedo principu: kas buvo prieš 50 metų, tas nutiks dabar. Kaip ir mados: jeigu septintą ar aštuntą dešimtmetį buvo madingos plačios kelnės, dabar jos vėl grįžta į madą. Taip ir gyvenime. Mūsų trisdešimtmečiai - keturiasdešimtmečiai daugiau girdėjo iš savo senelių, kaip ir dėl ko vykdavo konfliktai, o Z karta to nematė, negirdėjo, tik skaitė.

Nors tai istorija, bet dėl jos vertinimo sutariama. Moralas paprastas: susidaro vaizdas, kad Gabrielius jau nugalėjo Baltarusiją, Kiniją, Rusiją, bet jis pamiršo vieną dalyką, kad JAV, Rusija ir Kinija žaidžia savo „žaidimus". Ten žmogaus gyvybė niekam nerūpi, ten karaliauja biznis. Ir tai rodo sankcijos - ES sankcijas taiko, o JAV - ne.

G.JAKAVONIS: Sutikit, kad Lietuvai nusprendus riboti tranzitą į Kaliningrado sritį, o Rusijai už tai pagrasinus mūsų šaliai kerštu, daugelis lietuvių gyveno padidėjusioje įtampoje. Apie tai kalbėjo ir karo ekspertai, ir opozicijoje esantys politikai. Tik sisteminės žiniasklaidos atstovai, uzurpavę viešąją erdvę ir aptarnaujantys politinį elitą, vis gyrė konservatorių vadovybės veiksmus ir žavėjosi ES ir pasaulio „pirmūnais" tapusiais Lietuvos politikais. Šių žmonių veikla ne tik sukėlė nepageidautinas tarptautines ir ekonomines pasekmes visai valstybei, bet ir palieka mus vienišus tarptautinėje arenoje. Jau turėjome savo „diplomatų" sukeltas krizes Taivano atstovybės, „Belaruskalij" atveju. Kodėl Lietuvoje toleruojami tokie dalykai?

R.ŽEMAITAITIS: Dėl Kaliningrado tranzito ribojimo skandalo įtampą labiau pajuto tie, kurie turi ką prarasti. Tik žmogus, kuris gal neturi šeimos, vaikų, verslų ar turto, net nepagalvoja, kas gali nutikti. Močiutė išgyvena dėl anūkų ar vaikų, bet ne dėl savęs sakydama: „Bėkite vaikai iš Lietuvos, mes senoliai, kaip nors čia išgyvensime." Todėl tokie išsišokimai man primena, kaip Antanas Smetona pabėgo į JAV. Ir kai matai mūsų Vyriausybės ponus, supranti, kad jie turi, kur pabėgti. Bet bėda yra kita.

Mane šokiravo, kad nei prezidentas, nei ministrė pirmininkė I.Šimonytė, nei Seimo pirmininkė V.Čmilytė-Nielsen, nei G.Landsbergis net nešaukė Saugumo tarybos. Vadinasi, Lietuvai gali kilti reali grėsmė, o jiems „viskas vienodai". Arba gali būti kitas variantas iš sąmokslo teorijų srities: gal jie žinojo daugiau nei aš ar koks Antanas, kad jokio konflikto nebus, o sankcijos bus sušvelnintos. Panašu, kad yra susitarimas su ES institucijomis, jog reikia mus, lietuvius, „padusinti", įbauginti ir pan., kad nekiltų čia vidinių konfliktų. Tada kalba būna nukreipta į savo rinkėjus. Kai išaiškėjo tikra tiesa ir sankcijų dokumentas tapo viešas, liko apkaltinti Europos Komisiją. O Z karta ir rinkėjai lieka patenkinti girdėdami, kad valdantieji viską padarė, bet štai anie blogi.

A.SKARDŽIUS: Iš valdančiųjų nuolat sklindanti karo retorika, natūralu, baugina piliečius, ypač gyvenančius Karaliaučiaus pasienyje. Viešojoje erdvėje susidaro vaizdas, jog su agresore Rusija kariauja ne pergales skinanti Ukraina, o Lietuvos konservatoriai. Liaupsių valdantiesiems negaili ir juos aptarnaujanti žiniasklaida, nepakanti jokiai opozicijos kritikai. Turinčius kitą nuomonę, nei konservatorių, nesibodima iš televizijos ekranų išvadinti priešui naudingais idiotais ar dar „riebesniais" epitetais.

Panašu, grįžta laikai, kai turėjome vieną partiją ir vieną tiesą. Jau kuris laikas G.Landsbergis savo partiečiams kala į galvą, jog būsimi savivaldos ir vėlesni rinkimai bus nuspalvinti karo Ukrainoje spalvomis. Štai jums ir atsakymas, kodėl taip neadekvačiai elgiasi konservatorių lyderis. Lietuvos ir jos žmonių interesai aukojami vien dėl valdžios išsaugojimo bet kokia kaina. Pozityviai nuteikia tik tai, kad visuomenės pasitikėjimas valdančiaisiais su kiekviena diena vis menksta.

R.KARBAUSKIS: Šiandien turime realybę, kada žiniasklaida panaudojama, siekiant iškreipti situaciją taip, kaip naudinga valdžiai. Kasdien dozuojama neobjektyvi, valdžiai pataikaujanti informacija. Greitai viešumoje imami doroti tie, kurie kažką pasako „prieš". Tai daroma nuolat ir sistemiškai, nepaliekant vietos kritikai. Visuomenei bandomas sudaryti įspūdis, kad viskas, ką daro šita valdžia, - labai gerai. O kas kritikuoja, tas mažų mažiausiai yra priešas.

Taip elgiasi Rusija, kontroliuodama žiniasklaidą ir skleisdama tik jai palankią propagandą, taip elgiasi ir G.Landsbergio valdžia, kuri net kultūrą verčia tarnauti tik vienai tiesai, vienai partijai. Bet, nepaisant valdžios pastangų, tai nereiškia, kad žmonės nesipiktina. Lietuvoje žmonės raštingi, moka skaityti ir „tarp eilučių" bei puikiai suvokia situaciją.

A.PAULAUSKAS: Aš norėčiau paklausti, kodėl nesigirdi prezidento balso, jo pozicijos dėl grėsmingos mūsų šaliai situacijos vertinimo. Ar ne prezidento pareiga pareikalauti susikompromitavusio ministro atsistatydinimo, užkertant kelią galimoms jo klaidoms ateityje. Juo labiau kad tai ne pirmas atvejis, kai ministras G.Landsbergis savo veiksmais kelia įtampą šalyje, dėl ko kenčia verslai, piliečių socialinė-ekonominė padėtis.

Tenka konstatuoti, kad reikalavimai politikams kas metai mažėja. Jau nereikia profesionalumo, patirties, užimant ministrų pareigas. Svarbu, kad būtų lojalus partijos vadovybei, tad nuo kritikos bus apsaugotas.

Lietuvoje ministras lengviau praras postą dėl keliuko, suvalgyto kotleto, paskraidymo lėktuvu, negu dėl šiurkščių klaidų, kainavusių milijonus eurų Lietuvos mokesčių mokėtojams.

Ar užteks valdančiajai daugumai proto bei patirties įvertinti ambicijų kainą, kurią už ministro G.Landsbergio neprofesionalumą, egoizmą moka visuomenė ir valstybė? Pamatysim rudenį.

G.JAKAVONIS: Apie mūsų užsienio politiką formuojančių diplomatų ir Vyriausybės narių padarytas klaidas galima kalbėti ir daugiau, bet baisiausia, kad jas padarę politikai už tai neatsako ir linkę savo darbus tęsti toliau. Turint galvoje, kad istorija niekad nesibaigia ir turi savybę kartotis, kyla klausimas, ar nenutiks taip, kad vieną dieną sulauksime viso tunto dabartinių valdančiųjų „bėgimo per upelį"? Ką daryti, kad to išvengtume?

A.SKARDŽIUS: Griauti tiltus daug išminties nereikia, daug sunkiau juos statyti. Valdantieji privalo nustoti žaisti viešųjų ryšių „žaidimus", nepriešinti visuomenės ir pagaliau pradėti elgtis atsakingai. Tai ne rinkiminė kampanija ir ne žaidimas, o realus gyvenimas itin sudėtingomis sąlygomis. Prezidentas ir valdantieji pagaliau turi nustoti konkuruoti užsienio politikos srityje ir pradėti dirbti Lietuvai. Net vienas neatsakingas sprendimas, ypač užsienio politikoje, gali ilgam nulemti mūsų valstybės ateitį.

R.ŽEMAITAITIS: Niekada jie ir neatsakys, nes atsakyti jie ir negali. Negirdėjau ir nemačiau valstybės, kurioje eilinis partijos narys, ministras ar ministras pirmininkas šoktų partijos pirmininkui į akis. Man sunku įsivaizduoti, kad I.Šimonytei atsirastų drąsos imti ir atleisti Gabrielių. Būtų graudžiai juokinga tai matyti, ji net nespėtų tokio dokumento projektą paruošti, kaip pati būtų išspirta iš ministro pirmininko sosto. Pamėgintų jie anūką užkabinti, senelis Vytautas greitai juos „pastatytų į vietą". Be to, reikia nepamiršti, kad pas jį tebėra dauguma KGB bylų ištraukų. Kol Lietuva nenueis Estijos ar Latvijos keliu dėl KGB dokumentų išviešinimo, tol niekas atsakomybės nejaus... O žmones dėl savo neveiklumo ir, sakyčiau, tingėjimo, bus ir toliau mulkinami kalant jiems vieną tiesą ir vieną nuomonę. Putinas tą sėkmingai darė nuo 2004 metų, todėl 87 proc. rusų tiki bet kuo, ką jis pasako.

R.KARBAUSKIS: Aš žinau tik viena, kad Lietuvą nelaimėje gins savo žemę, valstybės simbolius, tradicijas, vertybes, artimuosius ir namus mylintys žmonės. Ar šitie, kurie dabar valdžioje, yra tokie? Manau, atsakymą į šį klausimą turi kiekvienas jūsų skaitytojas.