Kaip mes krematoriumą statėm

„Gudriausias mūsų kieme aišku buvo Jokūbas. Mes jį vadinom Jobu. Turintis Išrinktosios Tautos šaknų, atlaikęs kiemo bernų „holokaustą" vaikystėje, mokyklą baigęs „auksu", Jobas buvo tarp mūsų neabejotinu „proto bokštu". Gyvenimas jam viską patiekdavo ant lėkštutės, nupirko diplomą, pastatė pilaitę, net žmoną tėvai parvežė iš užjūrių. Ji buvo vardu Meira ir spinduliavo mergaitiška nekaltybe, bet kažkodėl visų buvo vadinama Mare. Mano draugas Lietutis ne kartą bandė pelnyti Marės palankumą, bet paskui kelias savaites vaikščiodavo taip sudarkyta „fulfa", kad negalėdavo net švilpauti. Bėgo metai, atėjo sunkmetis.

Jobas pasikvietė kelis geriausius vaikystės draugus į savo ofisą ir iškėlė bendradarbiavimo idėją.

- Brangūs kolegos, siūlau biznį - imkim ir pastatykim krematoriumą.

Iš netikėtumo keli apalpo ir vos netapo pirmaisiais klientais.

- Prašom išdėstyti biznio planą aiškiau, - Lietutis laiko veltui negaišdavo, nes buvo susidėjęs su tais elementais (ne „mentais"), kuriems laikas atstojo pinigus.

- Pirma: klientūros niekada nepritrūks, nes tai - natūralus procesas.

Lietutis nekantravo:

- Jeigu pritrūks, aš su savo ryšiais pasirūpinsiu...

- Gerai, būsi apsaugos-paslaugos viršininkas. Antra: tėvo pinigai nekvepia, bet juos reikia skubiai naudoti, ir trečia: kas daugiau, negu vaikystės draugai, gali sudaryti patikimą kompaniją.

Įsikišau:

- Kompanijos pavadinimą siūlau „Tebūnie lengva Tau...". Čia atbaidytų ir konkurentus. Su potekste.

Visi ėmė linksėti galvomis.

- Prie tokių kuro kainų?,- suabejojo amžina skeptikė klofelininė Teresė iš Pagirių, kuriai buvo numatytas firmos marketingas, nes turėjo platų interesantų ir vartotojų ratą. Buvo pripažinta intymios nuomonės formuotoja.

- Sudarytos ilgalaikės sutartys su tiekėjais valstybės kompensuojamomis kainomis, rastas sankcijas apeinantis vamzdis per kalnus, kartu remsime porą partijų. Tuo pačiu į konglomeratą priimsime seniūno Ričardo Liūtaširdžio kuruojamą urnų gamybos dirbtuvėlę.

- O gal kartu statom kolumbariumą?

- O kam? Sudaryta sutartis su „Ignočiu" (valstybinė „juodosios" energetikos Igno įmonė) - urnos bus talpinamos po dvidešimt ant kiekvieno vėjo elektros bokšto, kad klientų vėlės būtų arčiau Dausų, tuo pačiu būsime bokštų aktyviais naudotojais, nuotolinių elektrinių savininkais. Naktimis urnos skleis dangišką šviesą, gros vargonų muzika - taip jėgainių parkai taps ne visuomenės susipriešinimo, bet kultūrinės traukos centrais. O pageidaujantiems - pelenus vėjo malūnai galės mikliai paskleisti po laukus ir klonius.

Atsirado užduotis ir man - organizuoti giesmių chorą, parašyti palydų į krosnį scenarijų, sudaryti sutartį su vyskupija ir įkurti našlių guodimo atviro kodo namus (ES fondų pagrindu).

- O perspektyvos? O jei nesiseks?

Jobas buvo nepalaužiamas:

- Reikia veikti. Perspektyvoje ieškoti ryšių su Vatikanu, kaip giminingos veiklos centru. Taip pat privalome įsijungti į energijos gamybos sistemą - naudosim ne tik atgyvenusios „organikos" degimo energiją, bet pastatysime sielų gaudykles, o ten, broli, energijos srautai oho-oho... galų gale, jei ims trūkti produkcijos, kremuosim šiukšles. (Ovacijos).

Po pusės metų kaminas ėmė rūkti..."