Kai iki Kalėdų lieka mėnuo

Iš tikrųjų tamsa gilės, diena vis trumpės, bet mažiau kaip mėnesį, o per Kalėdas, po mėnesio, gamtos metų ratas mus vėl pradės nešti šviesos pusėn. Lyg ir nieko nepaprasto, tačiau šį stebuklo vertą reiškinį sutikdami kasmet mes nepaliaujame juo žavėtis ir stebėtis. Apskritai gamtoje gimimas visada yra nuostabus, ir visai nesvarbu, kas randasi, gimsta - žmogus, voriukas, diena, drėgmė...

Lapkričiui lieka viena dekada. Ji nebus kuo nors nepaprasta, tačiau jau dabar galime sakyti, kad ji bus šiltesnė, švelnesnė, nei turėtų būti. Vartydami senus užrašus, juose galime rasti visko - juk buvę, kad lapkritis pradėdavo tikrą, iki kovo trunkančią, žiemą. O būdavo ir kitokių lapkričio paskutinių akordų - tikro grybavimo, augalų žydėjimo.

Lapkričio gale jau nereikia žvalgytis lapų, nors... kai kurie medžiai jų dar visų nenubarstė. Ilgiausiai užsilieka žilvičio, juodalksnio, kai kurių tuopų lapai. Dar ilgiau - aviečių, gervuogių. Stirnos juos dažnai nuraško po pirmojo sniego. Žinoma, nei medžiams, nei krūmams lapų jau nereikia, jie gali tapti net savotiška problema - jeigu iškrinta šlapias sniegas ir į jį dar krinta lėto lietaus lašai, apsnigtoms lapuotoms medžių šakoms gresia pražūtis. Beje, toks sniegas pavojingas ne tik lapuočiams - svorio neišlaikiusios lūžinėja ir gana trapios, lūžios pušų šakos. Štai kodėl po ankstyvo gausaus šlapio sniego pušynuose tokių šakų ant žemės daugybė, o pušų likusios tik viršūnės, nes pati gamta jas apgenėjo. Sudėtinga teigti, tačiau tikėtina, kad taip medžiai stiprinami, suteikiama galimybė jiems augti aukštyn, o kamienams - storyn ir tvirtyn; kuo labiau šakotas medis, tuo jam sunkiau.

Tačiau pats įdomiausias šio meto reiškinys - skraidantys drugiai žiemsprindžiai. Vakarais jie plazda net tada, kai temperatūra svyruoja apie nulį. Dar keisčiau atrodo jie, skrendantys per ankstyvąjį snygį ar šlapdribą - važiuojant automobiliu per miškus, šviesos dažnai „išplėšia" juos iš tamsos. Palyginti su kitais, ypač dieniniais, drugiais jie yra labai gležni, lengvai pažeidžiami. Tačiau, pasirodo, kad pirmasis įspūdis nebūtinai yra teisingas. Tiesa, taip skraido žiemsprindžių (žieminių sprindžių) patinėliai, o patelės yra besparnės, labiau primenančios visai „nedrugišką" vabzdelį. Patinėliai skrenda jų ieškoti, o patelių skleidžiami feromonai jiems yra jaučiami labai iš toli.

Kad gamta keičiasi (ir nebūtinai mums norima linkme), liudija paprastas faktas: dabar sutiktas kurapkų pulkelis kelia didelį džiaugsmą ar nuostabą, vis daugiau randasi žmonių, jau nepažįstančių tokio paukščio. Prieš keletą dešimtmečių buvusi pačia įprasčiausia rūšimi, pilkoji kurapka pamažu nyksta. Kas atsitiko? Atsakymas yra kaip ant delno: ją išnaikinome patys, nes tai nekeliaujanti, nemigruojanti rūšis ir jos pragaišimo negalima „nurašyti" kitaip, kad ir apkaltinus Pietų Europos medžiotojus. Beje, jos gausos mažėjimo nelėmė medžiojimas - paukščius išnaikino ūkininkai, purkšdami pesticidus, šienaudami greitaeige technika ir taip uoliai naikindami perinčias pateles ir lizdus. Gali būti, kad už šiuos „darbus" jie netgi gavo visokias išmokas - už kraštovaizdžio priežiūrą, už ekologiją, už... Iš tikro, tos išmokos turėjo būti panaudotos kurapkų ir kitų paukščių apsaugai.

Su rudeniu dar neatsisveikiname - rudeniški orai truks ilgai, gali būti, kad net iki pačių Kalėdų. Liko nedaug laiko tuo įsitikinti...