Jos irgi rizikuoja kaip medikai

Didžiosios savaitės žmonės - prekybos centrų kasininkės, salių darbininkai, vaistininkės, paštininkai, kurjeriai, autobusų bei troleibusų vairuotojai, socialiniai darbuotojai, policijos pareigūnai. Visi, kurie kaip ir pirmose pandemijos linijose kovojantys medikai, labiausiai rizikuoja užsikrėsti koronavirusu. Bet be kasininkių mūsų Velykų stalas būtų likęs tuščias.



Oificialioje rizikos grupėje esantys senjorai gali likti namie. Prašyti, kad jiems maisto parūpintų vaikai ar kaimynai. Arba maltiečiai. Arba savanoriai. Neišeiti net į daugiabučio laiptinę. Pasaulį stebėti per langą, balkoną, televizorių. O šit anksčiau išvardintų profesijų atstovai dabar kasdien rizikuoti privalo. Nors prekybos centro kasininkės ar farmacininkės pareigybė šiaip nepriklauso padidintos rizikos grupei ar kamikadzėms. Skirtingai nei statutiniai policininkai, nemoka fiziškai apsiginti. Jei koks pirkėjas prie kasos pasiautėdavo, sutramdydavo prekybos centro apsaugininkas. O va dabar kasininkės ir vaistininkės, nes šias pareigas dažniausiai eina moterys, susidūrė su koronavirusu. Kurio nenuvaikys joks drūtas apsaugininkas.

Darbdaviai pasirūpino šias savo darbuotojas maksimaliai apsaugoti. Apsauginiai skydai prie kasų atskiria kasininkes nuo pirkėjų. Ant veidukų - kaukės. Ant rankų - apsauginės pirštinės. Prie kasos - dezinfekatoriaus butelis. Kad dezinfekuotų pirštinėtas rankas kas dvi valandas. Pirkėjai prašomi laikytis 2 metrų atstumo. Farmacijos mokslus baigusios vaistininkės apsidangsčiusios nuo koronaviruso dar labiau. Kepurės dengia ir plaukus, o veidų pro kaukes beveik nematyti. Matyt, tokios apsaugos priemonės būtinos. Nes vaistinė aptarnauja arba pačius ligonius, arba ligonių šeimos narius. Infekciniu požiūriu čia rizikingesnis pirkėjų kontingentas nei prekybos centre.

Grožį paslėpė kaukė

Nors Lietuvoje daugėja koronavirusu užsikrėtusių ar karantinuotų medikų, kitos padidintos rizikos grupės laikosi visai neblogai. Net Italijoje iki šiol nuo koronaviruso numirė tik viena kasininkė. Tai įvyko kovo 28 d. Lombardijoje. Matyt, apsaugos priemonių pakanka? Tačiau žmogų baimė užsikrėsti vis vien veikia. Kaip ir kitokios baimės. Pavyzdžiui, Kaune, viename prekybos centre kasininke dirba 22-ejų Rūta. Labai greitai aptarnaujanti pirkėjus. Anksčiau kaskart jiems kartodavusi mantrą „laba diena, ar turite nuolaidų kortelę, geros dienos“. Rūta visada šypsodavosi ir visiems pirkėjams kartodavo tą mantrą visiškai natūraliai. Jaunesni vyriokai su kasininke paflirtuodavo. Vyresni gyrė, kokia maloni, graži mergaitė. O dabar Rūta baugiai sėdi prisidengusi kauke ir net bijo ištarti savo mantrą. Kad prasižiojus virusas neįskristų. Kaukėti, šalikais, skepetomis ir niekuo neprisidengę pirkėjai taip pat tyli ar pro sukąstus dantis kažką sumurma. Baidosi ir pačios Rūtos, ir pirkėjui už nugaros stūksančios kitos pirkėjos. Prisidengusios burną ir nosį visai išakytu šaliku. Niekas nemato, kad Rūta - graži mergina, nes grožis - už kaukės. Ir dėl per ilgo kaukės dėvėjimo į blogąją pusę paveiktas. Į darbo dienos pabaigą visų vaistininkų, kasininkų veido oda būna paraudusi, šerpetojanti. Nes žmogus nėra sutvertas dangstytis kaukėmis. Jei dangsto savo tikrąją prigimtį, tai su kitokiomis kaukėmis. Pvz., veido grimasomis, per plačiomis šypsenomis. Per daug išversdami akis. Ir per intensyviomis mimikomis. Neva reiškiančiomis „nuoširdų susidomėjimą pašnekovu“.

O Rūtos ir kitų jaunų kasininkių, vaistininkių atveju - kaukė ne abstrakti, o reali. Moterų grožis, kosmetika eina perniek. Nes niekas to grožio nemato. Šį keistą, jau gyvą, bet koronavirusu pritvinkusį, pavasarį. Tampame savotiškais arabais. Ir mūsų moterų grožis jau atsiskleidžia tik namie. Už užrakintų durų. Atėjo laikas, kai viešumoje būti be kaukės - jau nepadoru. Tarsi būtum per daug nuogas. Koronavirusas jau keičia psichologiją. Kita vertus, atsiranda smalsumas. Pvz., koks veidas slepiasi už tos bordo spalvos medžiaginės kaukės? O kodėl šis prekybos salės darbuotojas, stumiantis vežimą su bulvių traškučiais, dėvi languotą kaukę? Gal ją pasiuvo žmona ar draugė? Tačiau bendras prekybos centrų, vaistinių vaizdas - darbuotojai kaip statutiniai kareiviai. Vienodos kaukės. Vienodos pirštinės. Vienodas susirūpinimas akyse. Kaip ir keleivinio transporto vairuotojų. Niekada nežinai, kada virusas įsiropš į tavo vairuojamą troleibusą. Kurioje stotelėje išsiropš. Antakalnio ar Suvorovo? O gal pasiliks?

Baimės po kauke nepaslėpsi

Prie kasų dabar susodinti jaunesni darbuotojai. Vyresni, labiau priklausantys rizikos grupei, darbuojasi uždarose patalpose, fasuoja prekes ir t.t. Tačiau niekur tiek nepajusi šiuo metu Lietuvoje tvyrančios įtampos, baimės kaip prekybos centruose. Viskas tapo įtartina. Prekių vežimėlio rankenos, krepšys prekėms susidėti, per arti prie kulinarijos prekių užsibuvęs kitas pirkėjas ir t.t. Prie lentynų, kur guli atpigintos maisto prekės, jau neliko ankstesnių grūsčių. Žmonės stengiasi būti mandagūs, bet iš tiesų vieni kitų prisibijo. Žiūri į žmogų, o mato jame virusą. Mes - ne lietuviai, ne lenkai, ne kitokių tautybių Lietuvos piliečiai. Mes visi „in corpore“ pro kasas, duris praslenkantys virusai. Tik dabar, kol atsiskaitinėji kortele, nesučiaudėk. Prašau, nekosėk. Ir per daug neprikišk prie manęs savo veido. Mulki, laikykis distancijos. Taip dabar į mus žiūri visos šalies prekybos centrų kasininkės, vairuotojai, vaistininkės ir t.t. Jie sugeria į save ir mūsų kolektyvines baimes. Kai prekybos centruose įtariai žvalgomės, baidomės kito žmogaus. Ką tik nepirštinėta ranka palietusio pomidorą. Mes pareisime namo ir nusiraminsime. O prekybos centrų kasininkės prie kasų dar liks. Iki darbo dienos pabaigos. Visi šie darbuotojai, ir labiau bijantys viruso, ir mažiau, niekur negali pradingti. Nes, kas norės per jau prasidėjusią ekonominę krizę likti bedarbiais.

Pasiteiravau kaunietės vaistininkės Ingos, kurią vos pažinau iš po kaukės, ar gauna dabar už padidėjusios rizikos darbą kokį nors algos priedą? „Ką jūs, - atsakė, - gerai būtų gauti, bet niekas neduoda.“

Matyt, darbdaviai dabar leidžia pinigus kuo geresnei savo darbuotojų apsaugai - įvairioms dezinfekcijos priemonėms?