respublika.lt
 

Istorija be vėliavnešių - tik butaforijanuotraukos (42)

2020 sausio mėn. 20 d. 07:00:02
Jaunius POCIUS

Kiekvieną sausio 1-ąją minime Lietuvos vėliavos dieną, o didvyrius, prieš 101 metus ją pirmą kartą iškėlusius Gedimino pilies bokšte, slepiame. Parlamentaras Povilas Urbšys tai vadina paradoksu. Ir visa tai, kas pastaruoju metu vyksta, kai niekinamos istorinės asmenybės, jam primena hibridinio karo frontą, kuriame pasigenda tvirto istorikų žodžio. Politiko manymu, jeigu praeities tyrinėtojai tylės arba kalbės taip, kaip iki šiol, kažin, ar netrukus galėsime pasakyti, kad Lietuvos ateitis - mūsų rankose.

×
nuotr. 5 nuotr.
Stasio Žumbio nuotr.

 

- Nesusipratimų ir susiskaldymo visuomenėje būtų mažiau, jeigu istorikai būtų vieningi. Prisiminkime, kokia buvo jų reakcija, kai Liudas Mažylis aptiko Vasario 16-osios aktą - rado „ne tas“. O dabar „ne tas“ pateikė naujų faktų apie Joną Noreiką-Generolą Vėtrą. Ir Trispalvę virš Vilniaus iškėlęs Kazys Škirpa nebe didvyris. Kodėl tai vyksta ir kur tai veda? - „Respublika“ paklausė Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos nario Povilo URBŠIO.

- Praėjusiais metais, Kūčių išvakarėse, prezidentas Gitanas Nausėda savo feisbuko paskyroje parašė: „Neleisime tiesos pakeisti butaforinėmis iškabomis“. Taip prezidentas reagavo į tai, kaip V.Putinas įvertino Europos Parlamento rezoliuciją, nusikalstamu pripažinusią Molotovo-Ribentropo paktą. Prezidento žodžiai skambūs, bet ar jie neaidi tyruose? Dar vasarą, reaguodamas į sostinės mero Remigijaus Šimašiaus siautėjimus, nukreiptus prieš Kazį Škirpą, Joną Noreiką-Generolą Vėtrą, prezidentas kalbėjo, kad istorinė atmintis negali būti fragmentuota savivaldybių lygiu, nes tai yra nacionalinė problema. Todėl praėjusių metų rugsėjį prezidentas sušaukė kultūros forumą, į kurį pakvietė įvairių sričių atstovus. Tačiau prezidento iniciatyva atsimušė į sieną.


- Iš tiesų tuos klausimus, atrodo, bus užgožusios kitos aktualijos...


- Prieš keletą metų buvo parengtas Tautos istorinės atminties įstatymo projektas, kuriame buvo numatyta įteisinti Tautos istorinės atminties tarybą. Viena jos funkcijų būtų inicijuoti istorinės atminties puoselėjimą, sklaidą, koordinavimą. Bet istorikų bendruomenė šitai iniciatyvai kategoriškai pasipriešino, nes šiame įstatyme įžvelgė norą ideologizuoti istoriją, įtraukti ją į politinių įrankių sąrašą. Kol kas šis projektas yra numarintas. Todėl, susidurdami su šios dienos iššūkiais, turime suvokti, kad istorinės atminties klausimas mums yra ypač aktualus.

Pažiūrėkime į Lenkiją, ką ji daro, saugodama savo istorinę atmintį. Ten veikia Nacionalinio atminimo institutas. Būtent ten yra priimtas nusikalstamų veikų prieš lenkų tautą persekiojimo komisijos įstatymas. Jame aiškiai pasakyta: tam, kas viešai prieštarauja faktams ir priskiria lenkų tautos ir lenkų valstybės atsakomybei padarytus Trečiojo reicho nusikaltimus, taikoma bauda arba laisvės atėmimas iki trejų metų. Šio įstatymo nuostatos nedraudžia viešų debatų, neapriboja mokslinių tyrimų ar meninės kūrybos. Bet pasakoma - holokaustas Lenkijoje nebuvo lenkų tautos tapatybės dalis, tai buvo nacių. Dar daugiau, lenkai pasako, kad kai kalbama, jog koncentracijos stovyklos yra lenkų, tokiu būdu slepiamas pagrindinis holokausto organizatorius. Toks požiūris turi perspektyvą. Jis turi koncentruotis į tą iniciatyvą, kuri susijusi su istorine atmintimi, ir tuo, kaip mes matome savo istoriją.

Jeigu mes to nepadarysime, turėsime tokių absurdiškų situacijų, kaip šių metų sausio 1 -ąją, kada minėjome Vėliavos dieną. Prieš 101 metus, vadovaujant Kaziui Škirpai, lietuviška Trispalvė buvo iškelta Gedimino pilies bokšte, bet K. Škirpos alėja dabar jau pavadinta Trispalve. Jeigu mes einame tuo keliu nuasmenindami istoriją, tai mes ją turėsime su vėliavomis, bet be vėliavnešių. Čia ir bus ta butaforinė mūsų istorinė atmintis, apie kurią kalbėjo prezidentas.

- Dabar visuomenė labiausiai priešinama pasikinkius holokausto temą. Ko nenuveikė ir ką galėtų nuveikti mūsų istorikai?

- Jeigu iš Istorijos instituto eis toks narcizinis dvelksmas, kad mes viską žinome ir mūsų prašome neliesti, tuo, man rodos, ir toliau naudosis aktyvioji priešiška pusė. Ji intensyviai dirba, kurdama savo istorinį pasakojimą, kad pagrįstų galimą agresiją. O kokį istorinį naratyvą kuriame mes? Apie mus norima sudaryti žydšaudžių tautos įvaizdį, bet istorikai tyli. Jie užsiima interpretacijomis.

Įdomūs klausimai: pronaciškai nusiteikusiam K.Škirpai naciai apriboja laisvą judėjimą, įkalina namų arešte, vėliau - internuotų žmonių stovykloje, Joną Noreiką suima ir išsiunčia į konclagerį. Kodėl? Man atrodo, istorikų priedermė atsiversti dokumentus. Nėra? Nuvažiuokite į Vokietiją. Ten turėjo būti bylos ir visų tų 46 lietuvių garbės kalinių, kurie į Štuthofą pateko 1943 metais dėl savo antinacistinės veiklos ir pažiūrų.

Tai buvo nacių kerštas, kad lietuviai atsisakė stoti į SS dalinius, nes būtent tautos žiedas, vadovavęs antinaciniam pogrindžiui, sužlugdė vokiečių mobilizaciją. Todėl tautos žiedui naciai ir smogė. Sovietiniais laikais apie antinacinį pogrindį ir nacių represijas prieš jo dalyvius neišėjo nė viena knyga. Tada naratyvas buvo toks: buržuaziniai nacionalistai lygu fašistai ir kaip čia gali būti, kad jie buvo uždaryti konclagery. Štai Jonas Noreika. Man būtų įdomu išgirsti istoriką, kuris pasakytų: žinote, įprastas dalykas, kad naciai suiminėjo vokiečiams lojalius, jų administracijoje dirbusius apskrities viršininkus ir uždarydavo į konclagerius, čia nieko nuostabaus ir to negalima sieti su žmogaus antinacistinėmis pažiūromis. Nėra tokio istoriko! Mes turime gerbti holokausto aukas. Bet aš negirdėjau, kad istorikai keltų klausimą dėl šitų 46 lietuvių, kurie buvo kankiniai, drįsę pasipriešinti naciams, jų nusikaltimus žmoniškumui, atminimo įamžinimo. Šiuo atveju istorikai yra pasyvūs. Kieno tai problema? Istorikai yra tapę tam tikros nuomonės formuotojais, kurie į istoriją žiūri daugiau ne kaip į mokslą, o kaip į norą pasirodyti per istoriją. Todėl keliamas klausimas, ar istorija yra mokslas, nes joje palikta labai didelė erdvė interpretacijoms.

- Bet istorikai mėgsta kartoti, kad jiems rūpi faktai, o ne jų interpretacija.


- Istorikai kalba ir tai, kad jie negali dirbti pagal ideologines matricas. Jeigu jūs norite likti švarūs ir depolitizuoti, tai pasižiūrėkite į savo kuriamą dabartinę istoriografiją ir pasakykite, kokį pasakojimą kuriate. Ar tame pasakojime yra galimybė žmogui didžiuotis savo istorija, savo valstybe.

Tarybiniais metais buvo suformuotas požiūris: iki keturiasdešimtųjų buvusi valdžia yra lūzerių valdžia, engusi savo liaudį. O ką daro dabartiniai istorikai? Taip, sako, toji valdžia nesugebėjo apginti savo nepriklausomybės. Man keisčiausia, kad vertinant tą laikotarpį Lietuva yra ištraukiama iš bendro konteksto nutylint, kodėl latviai, estai, laikęsi tokio paties neutraliteto, sutiko lygiai su tokiu pačiu ultimatumu. Yra tam tikras istorinis kontekstas ir buvo priimami tam tikri sprendimai. Kad juos suprastume, turime žiūrėti būtent į kontekstą. Bet kol kas formuojama tokia nuomonė - buvo lūzerių valdžia. Kalbama taip, kaip sovietiniais metais. O kolaboravimas? Mes bijome šiai dienai valstybiniu lygiu paminėti 1941-ųjų birželio 23 d. sukilimą. Pripažinkime, juk ne kiekvienoje okupuotoje valstybėje tauta sugebėjo sukilti siekdama išvyti okupantus. Ne, mes bijome. Nes dalis sukilimo dalyvių po to buvo įsitraukę į holokaustą. Bet kažkodėl visi ignoruoja, kad holokaustas prasidėjo ten, kur įžengė nacių kariniai daliniai ir tada prasidėjo žydų naikinimas. Bet vėlgi nežinome, kas buvo pirmosios aukos: ar dėl to, kad buvo žydai, ar dėl to, kad priklausė okupacinės valdžios administraciniam politiniam aktyvui, buvo komunistai ir komjaunuoliai. Šito atsakymo nėra. Bet kadangi sukilimas susietas su holokaustu, mes bijome paminėti. Tyli istorikai ir dėl to, kas atsitiko lietuvių tautai, kad per metus šitaip pasikeitė santykiai su žydais.

- Ar apskritai įmanoma aiškinantis tokią skaudžią praeitį pasiekti kažkokio kompromiso, sutarimo? Ar mes būsime visą gyvenimą priversti muštis į krūtinę, kad esame ne žydšaudžių tauta?

- Su sąlyga, kad susėdame prie stalo, ir žydas lietuviui pasako, jog žydšaudys yra išgama, bet nereiškia, kad žydšaudys yra lietuvio tapatybė. Taip pat ir lietuvis pasako žydui, kad tas, kuris buvo enkavėdistas, kankino, trėmė, nėra žydų tapatybė, žydų tauta negali prisiimti už jį atsakomybės. Tai nėra mūsų tautų tapatybės dalis, bet mes vis vien savotiškai prisiimame atsakomybę ir bandome tuos dalykus nagrinėti labai aiškiai. Tai turi daryti istorikai. Bet kol kas aš matau atvirkštinį dalyką. Iš įvairių fondų buvo finansuojamos monografijos holokausto tema. Nė vienoje aš nepastebėjau tokio objektyvaus nagrinėjimo. Nes bijota, kad, neduok Dieve, objektyviai bus pasižiūrėta ne taip, kaip kažkam reikia. Toks įspūdis, kad buvo nuleista tam tikra matrica.

Žydai - Lietuvos kultūros dalis. Mūsų santykių istorija mūsų tapatybei galėtų būti didelis pliusas, nes primindami ją galime pasauliui parodyti, kad nesame kažkoks užkampis. Bet kai kalbama apie tai, einama ne per bendrumo paieškas, o pirmiausia - kas ką šaudė. Aš bandžiau nustatyti skaičių tų, kurie šaudė. Sakoma, jų galėjo būti nuo 2 iki 4 tūkstančių. Taip, mes turime žinoti jų vardus ir pavardes. Bet jeigu mes kalbame apie žydų gelbėjimą, faktas yra toks, kad procentais turime daugiausia žmonių, kurie gelbėjo žydus rizikuodami savo ir savo šeimos narių gyvybėmis. Tuo mes išsiskiriame pasaulyje. Todėl dar skaudžiau girdėti, kai žmonės, kurie gali būti nukentėję nuo holokausto, nuvertina žygdarbius tų, kurie dirbo, tam, kad gelbėtų žydus nuo mirties.

Mano giminėje nuo tarybinio teroro nukentėjo septyni žmonės, bet aš nėjau ir nežiūrėjau dokumentų, kokios tautybės yra tie enkavėdistai, kurie pasirašinėjo dokumentus. Aš nesakau apie rusų tautą, kad stalinizmas yra jų tapatybės dalis. Tai kodėl tie, kurie nori dialogo, sako, jūs esate tie, kurie šaudėte, jūsų tapatybė yra žydšaudžiai, o dabar sėskime ir bendraukime draugiškai. Tai ne kelias į dialogą.

- Ar atsitiktinai tie atminimo lentų daužymai, nukabinimai, alėjų pervardinimai, holokausto temos aktualizavimas sutampa su mūsų pokario partizanų vadų, 1863-1864 m. sukilimo dalyvių palaikų radimu, perlaidojimu?


- Tai nėra sutapimas. Esu įsitikinęs, kad Rusijos spectarnybos kryptingai dirba šia tema. Holokausto temą galima išnaudoti diskredituojant mūsų herojus, kurie yra mūsų pasipriešinimo sovietams simboliai. Eskaluojant ją, siekiama parodyti tarptautinėje plotmėje, kad mes linkę pateisinti holokaustą. Jie smogė mums į jautriausią vietą. Dievo duota mums galimybė pagerbti sukilimo vadus, pokario pasipriešinimo judėjimo vadus yra tam, kad suvoktume, kas mes esame ir kur mūsų stiprybė. Jeigu diskredituoja asmenis, per kuriuos žmogus suvokia savo santykį su istorija, jeigu istorijoje žmogui nebėra autoritetų, tai istorija yra kaip smėlio smiltys - kur vėjas papūs, ten jos nubyrės. Todėl holokausto tema eskaluojama neatsitiktinai, vienaip ar kitaip siekiant pakirsti tam tikrą mūsų savivertę. O savivertės neturėjimas mus susilpnina.

Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (42)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
BALTŲ GENTYS

Dienos klausimas

Ar signatarams turėtų būti mokamos rentos?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar perkate knygas?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+1 +2 C

+2 +3 C

 

+1 +3 C

+5 +6 C

+4 +5 C

 

+5 C

4-9 m/s

2-8 m/s

 

0-4 m/s

Nuorodos