respublika.lt

Į Lietuvą – tėvo pėdomis

(0)
Publikuota: 2020 kovo 09 08:54:24, Živilė KAVALIAUSKAITĖ, „Šiaulių kraštas“
×
nuotr. 2 nuotr.
„Man tik­rai ma­lo­nu čia bū­ti – taip šir­din­gai ir mie­lai prii­ma!“ – sa­ko Aud­ro­nė Še­me­tai­tė-Mur­taugh. Giedriaus Baranausko nuotr.

„Pa­ga­liau aš Šiau­liuo­se!“ – tik su­si­ti­kus, džiaugs­mu spin­di Aud­ro­nė Še­me­tai­tė-Mur­taugh, 1919 me­tų Nep­rik­lau­so­my­bės ko­vų da­ly­vio, Ku­žių par­ti­za­no, išei­vi­jos žur­na­lis­to Alek­so Še­me­tos (1903–1968) jau­niau­sio­ji at­ža­la. Pir­mą kar­tą tė­vo gim­tą­sias vie­tas ap­lan­kiu­si duk­ra svars­to: gal jo dva­sia yra čia, nu­my­lė­to­je Lie­tu­vo­je? Lie­tu­va JAV gi­mu­siai lie­tu­vei – tar­si dar vai­kys­tė­je iš­mok­tas Pra­no Vai­čai­čio ei­lė­raš­tis „Yra ša­lis“.

 

Tė­vo dva­sia

Į Lie­tu­vą iš Kliv­lan­do A. Še­me­tai­tė-Mur­taugh at­vy­ko pri­sta­ty­ti tė­vo A. Še­me­tos kny­gos „Ei­li­nio par­ti­za­no at­si­mi­ni­mai“ (pa­ren­gė­ja dr. Jo­lan­ta Ma­žy­lė). Kny­gos pri­sta­ty­mai vy­ko Ku­žiuo­se (Šiau­lių r.), Šiau­liuo­se, Vil­niu­je.

1919 me­tais į ko­vą bu­vo įsi­trau­kę trys bro­liai Še­me­tos: Fe­lik­sas, Ipo­li­tas ir Alek­sas. Šau­lių są­jun­gos pa­ve­di­mu, F. Še­me­ta su­for­ma­vo Ku­žių par­ti­za­nų bū­rį ir sto­jo į ko­vą su ber­mon­ti­nin­kais.

Po­kal­bis su A. Še­me­tai­te-Mur­taugh – prieš kny­gos pri­sta­ty­mą Šiau­liuo­se.

– Koks jaus­mas pa­ma­ty­ti vie­tas, kur gy­ve­no Jū­sų tė­vas Alek­sas Še­me­ta?

– Pir­mą kar­tą Lie­tu­vo­je bu­vau 2012 me­tais su eks­kur­si­ja. Šiau­lių ta­da ne­sie­kė­me – su­sto­jo­me tik Kry­žių kal­ne.

Da­bar, kai va­žiuo­ja­me, vis įsi­vaiz­duo­ju: gal čia tė­ve­lis su par­ti­za­nais vaikš­čio­jo, čia gy­ve­no jis ir vi­sa šei­ma. Gal­vo­ju, gal jo dva­sia yra čia?

Jis gy­ve­no Vaiš­no­rių, vė­liau Smil­ty­nės kai­muo­se. Man sa­kė, kad ten da­bar tik lau­kai. Tik dva­sia šau­kia – ateik, pa­žiū­rėk!

– Kiek jū­siš­kių li­kę Šiau­lių kraš­te?

– Jau­niau­sio tė­ve­lio bro­lio Vy­tau­to duk­tė Vi­da gy­ve­na Šiau­liuo­se – pir­mą kar­tą pa­si­ma­tė­me. Dar – Ne­da, Vy­tau­to sū­naus duk­tė, su ja ir­gi pa­si­kal­bė­jo­me, pa­si­va­ži­nė­jo­me.

Bro­lis Ipo­li­tas pa­lai­do­tas Šiau­liuo­se, tė­ve­lio se­se­rys ir­gi – So­fi­ja, Ona ir Ane­lė. Vi­si čia gy­ve­no. Čia taip pat pa­lai­do­ti ir ma­no die­du­kas, mo­čiu­tė.

Su Ipo­li­to anū­kais su­si­ti­kau Vil­niu­je. Ipo­li­to sū­naus Al­gir­do žmo­na dar gy­va.

Fe­lik­so anū­kė gy­ve­na Si­bi­re. Fe­lik­sas Lie­tu­vo­je bu­vo ve­dęs mer­gai­tę So­fi­ją, jie neil­gai pa­gy­ve­no. Fe­lik­sas bu­vo iš­siųs­tas su pa­rei­ga, kai kir­to sie­ną, jį pa­ga­vo (F. Še­me­ta bol­še­vi­kų suim­tas kir­tęs Lat­vi­jos-Ru­si­jos sie­ną, 1936 me­tais su­šau­dy­tas Si­bi­re – red.).

Jie dau­giau ne­be­si­ma­tė. So­fi­ja pa­gim­dė vai­ke­lį, jis mi­rė po po­ros sa­vai­čių. Vė­liau ji su­kū­rė nau­ją šei­mą, gy­ve­no Ar­gen­ti­no­je (emig­ra­vo 1929 me­tais – red.). Ji bu­vo ki­lu­si iš di­de­lės šei­mos, iš vi­so de­vy­ni vai­kai. Bro­liai, se­se­rys ne­ži­no­jo, kas jai at­si­ti­ko.

Te­re­sė Ast­raus­kai­tė iš Vil­niaus man pa­dė­jo ras­ti gi­mi­nes, va­di­nu ją "ma­no ma­ži­kė šni­pu­kė".

Vie­na So­fi­jos se­suo tu­ri vai­kų Onuš­ky­je (Tra­kų r.). Gi­mi­nai­čiai Al­ber­tas ir Vy­tau­tas bu­vo du bro­liai, at­va­žia­vę su­si­tik­ti į Vil­nių, jų te­ta – So­fi­ja. Nu­si­ve­žė ma­ne į Onuš­kį, ten lau­kė ir ki­ti gi­mi­nai­čiai. Lan­kė­me ka­pi­nes, ten pa­lai­do­tos So­fi­jos se­se­rys, bro­lis. Sus­to­jo­me baž­ny­čio­je, kur Fe­lik­sas ir So­fi­ja tuo­kė­si. Lan­kė­mės Li­di­jos Kuz­mie­nės (Sta­sio Kuz­mos žmo­nos) na­muo­se, jos ma­ma bu­vo So­fi­jos se­suo.

Aš esu ma­čiu­si So­fi­ją – jos duk­tė gy­ve­no Ka­li­for­ni­jo­je, o ma­no bro­lis Ra­mu­tis, ka­ri­nin­kas, bu­vo pa­skir­tas į Ka­li­for­ni­ją. So­fi­ja at­va­žia­vo su vy­ru ir anū­ku. Aš bu­vau pra­džios mo­kyk­lo­je, neį­si­vaiz­da­vau, kas tie žmo­nės. Da­bar, kai lai­kas praė­jo, pa­ma­čiau nuo­trau­kas: ten bu­vo So­fi­ja, ji bu­vo ir Ra­mu­čio krikš­to ma­ma.

Gi­mi­nės iš­si­bars­tė po vi­są pa­sau­lį. Da­bar su­ži­no­jo­me, kur jie yra, su­si­ra­ši­nė­ja­me.

– Dar vie­nas A. Še­me­tos bro­lis, vy­riau­sias, Jo­nas, 1929 me­tais bu­vo rep­re­suo­tas Ru­si­jo­je?


– Jo­ną paė­mė į ca­ro ar­mi­ją, jis ne­tu­rė­jo pa­si­rin­ki­mo, ei­ti ar ne. Ati­tar­na­vęs va­žia­vo na­mo, bet pra­si­dė­jo Pir­ma­sis pa­sau­li­nis ka­ras ir jį su­grą­ži­no į ar­mi­ją. Jis bu­vo gy­dy­to­jas (Al­ta­ju­je J. Še­me­ta bu­vo pir­ma­sis li­go­ni­nės va­do­vas – red.). Ne­ži­nau, kas ir ko­dėl, bet skai­čiau, kad bu­vo su­šau­dy­tas. Sta­li­nui prie­žas­ties ne­rei­kė­jo.

Lem­tin­gas švar­kas

– Kaip klos­tė­si Alek­so Še­me­tos li­ki­mas po 1919 me­tų?

– Po par­ti­za­na­vi­mo jis su­grį­žo į šei­mą. Tu­rė­jo žmo­ną, ke­tu­ris vai­kus, tar­na­vo avia­ci­jo­je. No­rė­jo bū­ti la­kū­nu – la­bai no­rė­jo skris­ti. Kai pa­tik­ri­no svei­ka­tą, paaiš­kė­jo, kad kaž­kas ne­ge­rai su šir­di­mi. Ta­da nuė­jo į po­li­ci­ją, bu­vo Šiau­lių vir­ši­la, dir­bo ir Kau­ne, Vil­niu­je.

Dir­bo, au­gi­no vai­kus. 1944 me­tais, kai ar­tė­jo bol­še­vi­kai, tė­ve­lis nu­ta­rė, kad tu­ri trauk­tis, nes bus la­bai blo­gai. Jis no­rė­jo įkal­bin­ti ir sa­vo bro­lius, kad vi­si va­žiuo­tų. Ma­no dė­dės sa­kė: gal čia trum­pam lai­kui, nie­ko blo­go gal ne­bus?

Tė­ve­lis iš­va­žia­vo su sa­vo šei­ma – ve­ži­mu ir ark­liu. Ga­lų ga­le at­si­ra­do sto­vyk­lo­je Vo­kie­ti­jo­je, Ze­li­genš­ta­te, ten iš­bu­vo 5 me­tus. Vi­si gy­ve­no ir lau­kė: va­žiuo­ti į Ame­ri­ką ar grįž­ti į Lie­tu­vą? Kol dar bu­vo vil­ties.

Tė­ve­lis sto­vyk­lo­je ga­vo švar­ką: ka­ro pa­bė­gė­liams iš Ame­ri­kos siųs­da­vo siun­ti­nius. Jis už­si­vil­ko švar­ką ir iš ki­še­nės iš­trau­kė po­pie­riu­ką, o ten pa­ra­šy­ta: "Še­me­taus­kie­nė" ir ad­re­sas Ame­ri­ko­je.

Pa­gal­vo­jo: gal rei­kia pa­ra­šy­ti, pa­dė­ko­ti, kad ga­vo švar­ką, ir pa­pra­šy­ti – gal ga­lė­tu­mė­te man pa­dė­ti, o šei­mą vė­liau at­si­vež­čiau? Še­me­taus­kie­nė, naš­lė, pa­kvie­tė vi­są šei­mą.

Toks li­ki­mas. Juk tė­ve­lis ga­lė­jo pa­siim­ti ki­tą dra­bu­žį! No­rint at­vyk­ti į Ame­ri­ką, rei­kė­jo tu­rė­ti spon­so­rių – kas ta­ve priims, kas ga­ran­tuos, kad tu­rė­si, kur ap­si­sto­ti. Ne­ga­lė­jai atei­ti be nie­ko.

Tė­ve­lis pra­dė­jo dirb­ti Mei­no mies­te, pir­mas jo dar­bas bu­vo ke­pė­jas. Po me­tų ar dve­jų į pa­sau­lį atė­jau aš. Pas­kui tė­ve­lis ga­vo dar­bą Kliv­lan­de, su­si­pa­ka­vo­me ir iš­va­žia­vo­me.

Bu­vo žur­na­lis­tas, ra­šė į laik­raš­čius, at­si­mi­ni­mus, bu­vo pra­dė­tos kny­gos, ro­ma­nai. Ak­ty­viai da­ly­va­vo or­ga­ni­za­ci­jo­se, vis­ką da­rė dėl Lie­tu­vos. Gai­la, kad ne­su­lau­kė ne­prik­lau­so­my­bės.

– Ar pri­si­me­na­te, kaip tė­ve­lis ra­šė at­si­mi­ni­mus? Kur jie bu­vo pub­li­kuo­ti?

– Pra­dė­jo ra­šy­ti, kai at­va­žia­vom į Kliv­lan­dą, 1957 me­tais. Ra­šė iš pra­džių ran­ka, pa­skui ma­ši­nė­le. Aš vis gir­dė­jau ma­ši­nė­lę, jis vi­są lai­ką dir­bo. Tru­pu­tį išei­da­vo iš kam­ba­rio pail­sė­ti, pa­kal­bė­ti, pa­žiū­rė­ti te­le­vi­zi­ją. At­ro­do, jam min­tis atė­jo, įkvė­pi­mas pa­šau­kė ir vėl to­liau ra­šė. Ra­šė frag­men­tus, dė­jo į laik­raš­tį. Laik­raš­tis "Nau­jie­nos" spaus­di­no 1960 me­tais.

Man at­ro­do, no­rė­ta kny­gą iš­leis­ti anks­čiau, bet bu­vo la­bai bran­gu tai pa­da­ry­ti. Pa­gal­vo­jau, da­bar yra pro­ga.

– Ori­gi­na­lus jūs sau­go­te?

– Iš­sau­go­jau. Tu­rė­jau su­si­dė­ju­si vi­sas iš­kar­pas, Kliv­lan­do ar­chy­vas no­ri, kad jiems per­duo­čiau. Tė­ve­lis bu­vo pra­dė­jęs ra­šy­ti ro­ma­ną la­bai įdo­miu pa­va­di­ni­mu "Mė­ly­nas vel­nias" – pra­dė­jau skai­ty­ti, su­pra­tau, kad bu­vo avia­ci­jos pi­lo­tas, o paaiš­kė­jo, kad – mo­te­ris! Bet ro­ma­nas ne­pa­baig­tas.

Lie­tu­va – kaip ei­lė­raš­ty­je

– Ko­kią jums A. Še­me­ta bu­vo nu­pie­šęs Lie­tu­vą?

– P. Vai­čai­čio ei­lė­raš­ty­je "Yra ša­lis" pa­sa­ko­ma vis­kas, ką tė­ve­lis my­lė­jo. Ei­lė­raš­tį iš­mo­kau bū­da­ma gal 6–7 me­tų. Tė­ve­lis iš­mo­kė, kad yra ša­lis, kur upės te­ka. Tai bu­vo jo mėgs­ta­miau­sias ei­lė­raš­tis. Kai tik bū­da­vo koks šei­mos su­si­bū­ri­mas, tu­rė­da­vau at­si­sto­ti ir dek­la­muo­ti.

– Mo­kė ir kal­bos, nes jūs ge­rai kal­ba­te lie­tu­viš­kai?

– Vi­są lai­ką kal­bė­jo­me lie­tu­viš­kai na­muo­se, nuo pat ma­žens. Aš ne­mo­kė­jau ang­lų kal­bos! Pen­ke­rių me­tu­kų pra­dė­jau lan­ky­ti mo­kyk­lą, o mo­ky­to­ja ne­ži­no­jo, kad aš ne­kal­bu ang­liš­kai. Sė­džiu prie sta­liu­ko, žiū­riu į kny­gu­tę. Mo­ky­to­ja pa­žiū­ri į ma­ne, kaž­ką pa­sa­ko, aš pa­si­žiū­riu į ją, pa­si­šyp­sau, gal­vo­ju, gra­ži mo­te­ris atė­jo. Vėl žiū­riu į sa­vo kny­gu­tę. Ji pa­sii­ma iš ma­nęs tą kny­gu­tę, pai­ma už ran­kos, nu­ve­da ir į kam­pą pa­sta­to!

Aš juk nie­ko ne­pa­da­riau! Grįž­tu na­mo verk­da­ma: dau­giau nei­siu, man už­ten­ka vie­nos die­nos mo­kyk­lo­je! Tė­ve­lis nuė­jo pa­sa­ky­ti mo­ky­to­jai, kad aš ne­mo­ku ang­liš­kai. Mo­ky­to­ja jau­tė­si ne­sma­giai, kad taip pa­siel­gė, ji man po to bu­vo la­bai ge­ra. Ne jos kal­tė, ji gal­vo­jo, koks čia vai­kas, ne­klau­ža­da, pie­me­nė ne­klau­so!

– Ar pa­ma­ty­ta Lie­tu­va ati­tin­ka tė­ve­lio pa­sa­ko­ji­mus?

– Sa­ko, kad Lie­tu­vos gam­ta pa­va­sa­rį, va­sa­rą gra­žiau­sia, to ne­pa­ma­čiau. Bet kur va­žia­vo­me per miš­kus, ber­žai, ąžuo­lai – vi­sur gra­žu!

Ką aš pa­ju­tau, tai kaip ei­lė­raš­ty­je sa­ko: "bet ta­ve mei­liai pa­vai­ši­na, kaip tik nuei­si į sve­čius, ten ta­ve my­li, val­gy­di­na, kiek da­lei­džia iš­tek­lius". Kiek ma­ne val­gy­di­na, kur tik nuė­jau!

„Esu lie­tu­vai­tė“

– Kaip klos­tė­si jū­sų gy­ve­ni­mas?

– Sa­kiau, kad ne­grį­šiu į mo­kyk­lą, bet su­grį­žau. Ėjau į ka­ta­li­kiš­ką Šv. Jur­gio mo­kyk­lą, ten daug lie­tu­vių bu­vo, tu­rė­jo­me sa­lę, vy­ko šo­kiai, pa­si­ro­dy­mai. Lan­kiau li­tua­nis­ti­nę mo­kyk­lą. Na­muo­se vis­kas bu­vo lie­tu­viš­ka, ap­lin­ka lie­tu­viš­ka.

Mes gy­ve­no­me ša­lia Šv. Jur­gio kle­bo­ni­jos, iš ki­tos pu­sės bu­vo se­se­lių na­mas. Juo­ka­vo­me, kad ne­ga­liu iš­dy­kau­ti, nes iš vie­nos pu­sės se­se­lės, iš ki­tos kle­bo­nas! Tė­ve­liai ap­dai­riai pa­si­rin­ko na­mą. Kai paau­gau, tė­ve­lis nu­pir­ko apar­ta­men­tą Yst Kliv­lan­de, ne­to­li Kliv­lan­do, ten ėjau į gim­na­zi­ją. Per tą lai­ką tė­ve­lis su­si­rgo vė­žiu, jis 1968 me­tais mi­rė.

Ma­ma nu­pir­ko gra­žų na­mu­ką ir­gi lie­tu­viš­ka­me ra­jo­ne, ten vei­kė lie­tu­viš­kas klu­bas.

Bai­gu­si gim­na­zi­ją, mo­kiau­si uni­ver­si­te­te kaip gai­les­tin­go­ji se­suo. Su­ti­kau sa­vo vy­rą, ve­dė­me 1974 me­tais. Aš dir­bau li­go­ni­nė­je, vy­ras – po­li­ci­jo­je. Ma­no spe­cia­ly­bė – psi­cho­lo­gi­nės pro­ble­mos, dir­bau su įvai­riais li­go­niais. Iš­dir­bau 26 me­tus, prieš 4 me­tus išė­jau į pen­si­ją.

Aš – jau­niau­sia šei­mo­je iš pen­kių vai­kų. Dvi se­se­rys, du bro­liai. Bro­liai mi­rę, vy­riau­sias Ra­mu­tis mi­rė per­nai, 90 me­tų. Jis bu­vo avia­ci­jos pul­ki­nin­kas, dir­bo ka­ro tei­sė­ju.

Ki­ti šei­mos na­riai bu­vo at­vy­kę į Lie­tu­vą anks­čiau, iš­sky­rus vie­ną se­se­rį ir ma­ne. Lai­mu­tė, Ra­mu­tis, Ge­di­mi­nas su­si­ti­ko su gi­mi­nė­mis, yra daug fo­tog­ra­fi­jų. Kai jie bu­vo ma­ži, tė­ve­lis nu­pir­ko eg­lu­tes ar pu­še­les ir kiek­vie­nam pa­so­di­no. Da­bar tie me­džiai mil­ži­nai.

– Ar tė­vų na­muo­se bu­vo re­lik­vi­jų iš Lie­tu­vos?

– La­bai ma­žai, kai bė­go, ne­ga­lė­jo pa­siim­ti. Bu­vo jo ar­mo­ni­ka, su ku­ria gro­jo. Dau­giau­sia po­pie­riai, laiš­kai, do­ku­men­tai.

Ame­ri­ko­je jis ge­rai jau­tė­si, nors vi­sa­da no­rė­jo su­grįž­ti na­mo. Lie­tu­va – Tė­vy­nė, čia li­ku­si vi­sa šei­ma, vi­si pri­si­mi­ni­mai.

Sa­kė, Ame­ri­ka lais­va, ga­li dirb­ti, ne­rei­kia bi­jo­ti, kad kas ateis ir suims. Kai tė­ve­lis ra­šė laiš­kus į Lie­tu­vą, tu­rė­jo ko­dą, kad kaž­ką pa­sa­ky­tų, ži­no­jo, kad laiš­kus tik­ri­na. Iš­gy­ve­no, kad jis – Ame­ri­ko­je, o jo vi­sa šei­ma ken­čia.

– Koks A. Še­me­ta bu­vo žmo­gus?

– Tė­ve­lis bu­vo tik­ras pa­trio­tas, iki pat kau­lų sme­ge­nų, tą per­da­vė ir man. Mei­lę Lie­tu­vos įskie­pi­jo: ne­pa­mirš­ki­te, jū­sų kraš­tas.

La­bai mie­las, ge­ras mums vi­siems, ma­mai, la­bai džiau­gė­si vai­kų pa­sie­ki­mais.

„Gra­jin­da­vo“ vi­sa­da lie­tu­viš­kas plokš­te­les, ant al­bu­mo nu­ga­rė­lės pa­ra­šė: „Ma­no Aud­ru­tei, pri­si­mink lie­tu­vių kal­bą, gra­žiau­sią iš vi­sų (..).“

Klau­sė­si ope­ros, la­bai mė­go mu­zi­ką. Jis bu­vo ge­ras dai­ni­nin­kas, te­no­ras. Sa­ko, kad jį kvie­tė į Lie­tu­vos ope­rą, bet bu­vo tik su­si­ti­kęs su ma­no ma­my­te: "Oi, ne­pa­lik­siu, kas nors pa­siims!" Jis pui­kiai dai­na­vo. Kai suei­da­vo su bro­liais, se­se­ri­mis Lie­tu­vo­je, vi­si dai­nuo­da­vo. Ga­lė­jo paim­ti bet ko­kį mu­zi­kos inst­ru­men­tą ir pra­dė­ti gro­ti. Vi­si bu­vo la­bai mu­zi­ka­lūs.

– Jūs la­biau pa­na­ši tė­ve­lį ar ma­mą?


– Kiek gir­dė­jau, dau­giau į ma­mą.

– Ar A. Še­me­ta tu­ri daug anū­kų, proa­nū­kių?

– Ra­mu­tis tu­rė­jo mer­gai­tę ir sū­nų; sū­nus tu­ri dvi mer­gai­tes, mer­gai­tė – vie­ną mer­gai­tę. Lai­mu­tė – sū­nų ir duk­rą, jos sū­nus tu­ri vie­ną sū­nų. Skir­man­tė ne­tu­rė­jo vai­kų, Ge­di­mi­nas ne­tu­rė­jo. Aš tu­riu du sū­nus ir ke­tu­ris anū­kus. Jie lie­tu­viš­kai ne­be­mo­ka.

„Tu „flia­gė“ („flag7 angl. – vė­lia­va – red.), – pa­si­šai­py­da­vo iš ma­nęs vy­res­nės se­se­rys su bro­liais. – Tu ne Lie­tu­vo­je gi­mei.“ Sa­kiau, ne­svar­bu, aš vis tiek esu lie­tu­vai­tė.

Pas mus yra lie­tu­vių klu­bas. Ten gir­di lie­tu­vių kal­bą, jau­tie­si ar­čiau na­mų.

– Šak­nys stip­riau nei gi­mi­mo vie­ta?


– Taip, tik­rai!

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar paspirtukininkams šalmai turėtų būti privalomi?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s