Į Lietuvą – tėvo pėdomisnuotraukos (2)

2020 kovo mėn. 09 d. 08:54:24 Perskaitė 1169

„Pa­ga­liau aš Šiau­liuo­se!“ – tik su­si­ti­kus, džiaugs­mu spin­di Aud­ro­nė Še­me­tai­tė-Mur­taugh, 1919 me­tų Nep­rik­lau­so­my­bės ko­vų da­ly­vio, Ku­žių par­ti­za­no, išei­vi­jos žur­na­lis­to Alek­so Še­me­tos (1903–1968) jau­niau­sio­ji at­ža­la. Pir­mą kar­tą tė­vo gim­tą­sias vie­tas ap­lan­kiu­si duk­ra svars­to: gal jo dva­sia yra čia, nu­my­lė­to­je Lie­tu­vo­je? Lie­tu­va JAV gi­mu­siai lie­tu­vei – tar­si dar vai­kys­tė­je iš­mok­tas Pra­no Vai­čai­čio ei­lė­raš­tis „Yra ša­lis“.

 

Tė­vo dva­sia

Į Lie­tu­vą iš Kliv­lan­do A. Še­me­tai­tė-Mur­taugh at­vy­ko pri­sta­ty­ti tė­vo A. Še­me­tos kny­gos „Ei­li­nio par­ti­za­no at­si­mi­ni­mai“ (pa­ren­gė­ja dr. Jo­lan­ta Ma­žy­lė). Kny­gos pri­sta­ty­mai vy­ko Ku­žiuo­se (Šiau­lių r.), Šiau­liuo­se, Vil­niu­je.

1919 me­tais į ko­vą bu­vo įsi­trau­kę trys bro­liai Še­me­tos: Fe­lik­sas, Ipo­li­tas ir Alek­sas. Šau­lių są­jun­gos pa­ve­di­mu, F. Še­me­ta su­for­ma­vo Ku­žių par­ti­za­nų bū­rį ir sto­jo į ko­vą su ber­mon­ti­nin­kais.

Po­kal­bis su A. Še­me­tai­te-Mur­taugh – prieš kny­gos pri­sta­ty­mą Šiau­liuo­se.

– Koks jaus­mas pa­ma­ty­ti vie­tas, kur gy­ve­no Jū­sų tė­vas Alek­sas Še­me­ta?

– Pir­mą kar­tą Lie­tu­vo­je bu­vau 2012 me­tais su eks­kur­si­ja. Šiau­lių ta­da ne­sie­kė­me – su­sto­jo­me tik Kry­žių kal­ne.

Da­bar, kai va­žiuo­ja­me, vis įsi­vaiz­duo­ju: gal čia tė­ve­lis su par­ti­za­nais vaikš­čio­jo, čia gy­ve­no jis ir vi­sa šei­ma. Gal­vo­ju, gal jo dva­sia yra čia?

Jis gy­ve­no Vaiš­no­rių, vė­liau Smil­ty­nės kai­muo­se. Man sa­kė, kad ten da­bar tik lau­kai. Tik dva­sia šau­kia – ateik, pa­žiū­rėk!

– Kiek jū­siš­kių li­kę Šiau­lių kraš­te?

– Jau­niau­sio tė­ve­lio bro­lio Vy­tau­to duk­tė Vi­da gy­ve­na Šiau­liuo­se – pir­mą kar­tą pa­si­ma­tė­me. Dar – Ne­da, Vy­tau­to sū­naus duk­tė, su ja ir­gi pa­si­kal­bė­jo­me, pa­si­va­ži­nė­jo­me.

Bro­lis Ipo­li­tas pa­lai­do­tas Šiau­liuo­se, tė­ve­lio se­se­rys ir­gi – So­fi­ja, Ona ir Ane­lė. Vi­si čia gy­ve­no. Čia taip pat pa­lai­do­ti ir ma­no die­du­kas, mo­čiu­tė.

Su Ipo­li­to anū­kais su­si­ti­kau Vil­niu­je. Ipo­li­to sū­naus Al­gir­do žmo­na dar gy­va.

Fe­lik­so anū­kė gy­ve­na Si­bi­re. Fe­lik­sas Lie­tu­vo­je bu­vo ve­dęs mer­gai­tę So­fi­ją, jie neil­gai pa­gy­ve­no. Fe­lik­sas bu­vo iš­siųs­tas su pa­rei­ga, kai kir­to sie­ną, jį pa­ga­vo (F. Še­me­ta bol­še­vi­kų suim­tas kir­tęs Lat­vi­jos-Ru­si­jos sie­ną, 1936 me­tais su­šau­dy­tas Si­bi­re – red.).

Jie dau­giau ne­be­si­ma­tė. So­fi­ja pa­gim­dė vai­ke­lį, jis mi­rė po po­ros sa­vai­čių. Vė­liau ji su­kū­rė nau­ją šei­mą, gy­ve­no Ar­gen­ti­no­je (emig­ra­vo 1929 me­tais – red.). Ji bu­vo ki­lu­si iš di­de­lės šei­mos, iš vi­so de­vy­ni vai­kai. Bro­liai, se­se­rys ne­ži­no­jo, kas jai at­si­ti­ko.

Te­re­sė Ast­raus­kai­tė iš Vil­niaus man pa­dė­jo ras­ti gi­mi­nes, va­di­nu ją "ma­no ma­ži­kė šni­pu­kė".

Vie­na So­fi­jos se­suo tu­ri vai­kų Onuš­ky­je (Tra­kų r.). Gi­mi­nai­čiai Al­ber­tas ir Vy­tau­tas bu­vo du bro­liai, at­va­žia­vę su­si­tik­ti į Vil­nių, jų te­ta – So­fi­ja. Nu­si­ve­žė ma­ne į Onuš­kį, ten lau­kė ir ki­ti gi­mi­nai­čiai. Lan­kė­me ka­pi­nes, ten pa­lai­do­tos So­fi­jos se­se­rys, bro­lis. Sus­to­jo­me baž­ny­čio­je, kur Fe­lik­sas ir So­fi­ja tuo­kė­si. Lan­kė­mės Li­di­jos Kuz­mie­nės (Sta­sio Kuz­mos žmo­nos) na­muo­se, jos ma­ma bu­vo So­fi­jos se­suo.

Aš esu ma­čiu­si So­fi­ją – jos duk­tė gy­ve­no Ka­li­for­ni­jo­je, o ma­no bro­lis Ra­mu­tis, ka­ri­nin­kas, bu­vo pa­skir­tas į Ka­li­for­ni­ją. So­fi­ja at­va­žia­vo su vy­ru ir anū­ku. Aš bu­vau pra­džios mo­kyk­lo­je, neį­si­vaiz­da­vau, kas tie žmo­nės. Da­bar, kai lai­kas praė­jo, pa­ma­čiau nuo­trau­kas: ten bu­vo So­fi­ja, ji bu­vo ir Ra­mu­čio krikš­to ma­ma.

Gi­mi­nės iš­si­bars­tė po vi­są pa­sau­lį. Da­bar su­ži­no­jo­me, kur jie yra, su­si­ra­ši­nė­ja­me.

– Dar vie­nas A. Še­me­tos bro­lis, vy­riau­sias, Jo­nas, 1929 me­tais bu­vo rep­re­suo­tas Ru­si­jo­je?


– Jo­ną paė­mė į ca­ro ar­mi­ją, jis ne­tu­rė­jo pa­si­rin­ki­mo, ei­ti ar ne. Ati­tar­na­vęs va­žia­vo na­mo, bet pra­si­dė­jo Pir­ma­sis pa­sau­li­nis ka­ras ir jį su­grą­ži­no į ar­mi­ją. Jis bu­vo gy­dy­to­jas (Al­ta­ju­je J. Še­me­ta bu­vo pir­ma­sis li­go­ni­nės va­do­vas – red.). Ne­ži­nau, kas ir ko­dėl, bet skai­čiau, kad bu­vo su­šau­dy­tas. Sta­li­nui prie­žas­ties ne­rei­kė­jo.

Lem­tin­gas švar­kas

– Kaip klos­tė­si Alek­so Še­me­tos li­ki­mas po 1919 me­tų?

– Po par­ti­za­na­vi­mo jis su­grį­žo į šei­mą. Tu­rė­jo žmo­ną, ke­tu­ris vai­kus, tar­na­vo avia­ci­jo­je. No­rė­jo bū­ti la­kū­nu – la­bai no­rė­jo skris­ti. Kai pa­tik­ri­no svei­ka­tą, paaiš­kė­jo, kad kaž­kas ne­ge­rai su šir­di­mi. Ta­da nuė­jo į po­li­ci­ją, bu­vo Šiau­lių vir­ši­la, dir­bo ir Kau­ne, Vil­niu­je.

Dir­bo, au­gi­no vai­kus. 1944 me­tais, kai ar­tė­jo bol­še­vi­kai, tė­ve­lis nu­ta­rė, kad tu­ri trauk­tis, nes bus la­bai blo­gai. Jis no­rė­jo įkal­bin­ti ir sa­vo bro­lius, kad vi­si va­žiuo­tų. Ma­no dė­dės sa­kė: gal čia trum­pam lai­kui, nie­ko blo­go gal ne­bus?

Tė­ve­lis iš­va­žia­vo su sa­vo šei­ma – ve­ži­mu ir ark­liu. Ga­lų ga­le at­si­ra­do sto­vyk­lo­je Vo­kie­ti­jo­je, Ze­li­genš­ta­te, ten iš­bu­vo 5 me­tus. Vi­si gy­ve­no ir lau­kė: va­žiuo­ti į Ame­ri­ką ar grįž­ti į Lie­tu­vą? Kol dar bu­vo vil­ties.

Tė­ve­lis sto­vyk­lo­je ga­vo švar­ką: ka­ro pa­bė­gė­liams iš Ame­ri­kos siųs­da­vo siun­ti­nius. Jis už­si­vil­ko švar­ką ir iš ki­še­nės iš­trau­kė po­pie­riu­ką, o ten pa­ra­šy­ta: "Še­me­taus­kie­nė" ir ad­re­sas Ame­ri­ko­je.

Pa­gal­vo­jo: gal rei­kia pa­ra­šy­ti, pa­dė­ko­ti, kad ga­vo švar­ką, ir pa­pra­šy­ti – gal ga­lė­tu­mė­te man pa­dė­ti, o šei­mą vė­liau at­si­vež­čiau? Še­me­taus­kie­nė, naš­lė, pa­kvie­tė vi­są šei­mą.

Toks li­ki­mas. Juk tė­ve­lis ga­lė­jo pa­siim­ti ki­tą dra­bu­žį! No­rint at­vyk­ti į Ame­ri­ką, rei­kė­jo tu­rė­ti spon­so­rių – kas ta­ve priims, kas ga­ran­tuos, kad tu­rė­si, kur ap­si­sto­ti. Ne­ga­lė­jai atei­ti be nie­ko.

Tė­ve­lis pra­dė­jo dirb­ti Mei­no mies­te, pir­mas jo dar­bas bu­vo ke­pė­jas. Po me­tų ar dve­jų į pa­sau­lį atė­jau aš. Pas­kui tė­ve­lis ga­vo dar­bą Kliv­lan­de, su­si­pa­ka­vo­me ir iš­va­žia­vo­me.

Bu­vo žur­na­lis­tas, ra­šė į laik­raš­čius, at­si­mi­ni­mus, bu­vo pra­dė­tos kny­gos, ro­ma­nai. Ak­ty­viai da­ly­va­vo or­ga­ni­za­ci­jo­se, vis­ką da­rė dėl Lie­tu­vos. Gai­la, kad ne­su­lau­kė ne­prik­lau­so­my­bės.

– Ar pri­si­me­na­te, kaip tė­ve­lis ra­šė at­si­mi­ni­mus? Kur jie bu­vo pub­li­kuo­ti?

– Pra­dė­jo ra­šy­ti, kai at­va­žia­vom į Kliv­lan­dą, 1957 me­tais. Ra­šė iš pra­džių ran­ka, pa­skui ma­ši­nė­le. Aš vis gir­dė­jau ma­ši­nė­lę, jis vi­są lai­ką dir­bo. Tru­pu­tį išei­da­vo iš kam­ba­rio pail­sė­ti, pa­kal­bė­ti, pa­žiū­rė­ti te­le­vi­zi­ją. At­ro­do, jam min­tis atė­jo, įkvė­pi­mas pa­šau­kė ir vėl to­liau ra­šė. Ra­šė frag­men­tus, dė­jo į laik­raš­tį. Laik­raš­tis "Nau­jie­nos" spaus­di­no 1960 me­tais.

Man at­ro­do, no­rė­ta kny­gą iš­leis­ti anks­čiau, bet bu­vo la­bai bran­gu tai pa­da­ry­ti. Pa­gal­vo­jau, da­bar yra pro­ga.

– Ori­gi­na­lus jūs sau­go­te?

– Iš­sau­go­jau. Tu­rė­jau su­si­dė­ju­si vi­sas iš­kar­pas, Kliv­lan­do ar­chy­vas no­ri, kad jiems per­duo­čiau. Tė­ve­lis bu­vo pra­dė­jęs ra­šy­ti ro­ma­ną la­bai įdo­miu pa­va­di­ni­mu "Mė­ly­nas vel­nias" – pra­dė­jau skai­ty­ti, su­pra­tau, kad bu­vo avia­ci­jos pi­lo­tas, o paaiš­kė­jo, kad – mo­te­ris! Bet ro­ma­nas ne­pa­baig­tas.

Lie­tu­va – kaip ei­lė­raš­ty­je

– Ko­kią jums A. Še­me­ta bu­vo nu­pie­šęs Lie­tu­vą?

– P. Vai­čai­čio ei­lė­raš­ty­je "Yra ša­lis" pa­sa­ko­ma vis­kas, ką tė­ve­lis my­lė­jo. Ei­lė­raš­tį iš­mo­kau bū­da­ma gal 6–7 me­tų. Tė­ve­lis iš­mo­kė, kad yra ša­lis, kur upės te­ka. Tai bu­vo jo mėgs­ta­miau­sias ei­lė­raš­tis. Kai tik bū­da­vo koks šei­mos su­si­bū­ri­mas, tu­rė­da­vau at­si­sto­ti ir dek­la­muo­ti.

– Mo­kė ir kal­bos, nes jūs ge­rai kal­ba­te lie­tu­viš­kai?

– Vi­są lai­ką kal­bė­jo­me lie­tu­viš­kai na­muo­se, nuo pat ma­žens. Aš ne­mo­kė­jau ang­lų kal­bos! Pen­ke­rių me­tu­kų pra­dė­jau lan­ky­ti mo­kyk­lą, o mo­ky­to­ja ne­ži­no­jo, kad aš ne­kal­bu ang­liš­kai. Sė­džiu prie sta­liu­ko, žiū­riu į kny­gu­tę. Mo­ky­to­ja pa­žiū­ri į ma­ne, kaž­ką pa­sa­ko, aš pa­si­žiū­riu į ją, pa­si­šyp­sau, gal­vo­ju, gra­ži mo­te­ris atė­jo. Vėl žiū­riu į sa­vo kny­gu­tę. Ji pa­sii­ma iš ma­nęs tą kny­gu­tę, pai­ma už ran­kos, nu­ve­da ir į kam­pą pa­sta­to!

Aš juk nie­ko ne­pa­da­riau! Grįž­tu na­mo verk­da­ma: dau­giau nei­siu, man už­ten­ka vie­nos die­nos mo­kyk­lo­je! Tė­ve­lis nuė­jo pa­sa­ky­ti mo­ky­to­jai, kad aš ne­mo­ku ang­liš­kai. Mo­ky­to­ja jau­tė­si ne­sma­giai, kad taip pa­siel­gė, ji man po to bu­vo la­bai ge­ra. Ne jos kal­tė, ji gal­vo­jo, koks čia vai­kas, ne­klau­ža­da, pie­me­nė ne­klau­so!

– Ar pa­ma­ty­ta Lie­tu­va ati­tin­ka tė­ve­lio pa­sa­ko­ji­mus?

– Sa­ko, kad Lie­tu­vos gam­ta pa­va­sa­rį, va­sa­rą gra­žiau­sia, to ne­pa­ma­čiau. Bet kur va­žia­vo­me per miš­kus, ber­žai, ąžuo­lai – vi­sur gra­žu!

Ką aš pa­ju­tau, tai kaip ei­lė­raš­ty­je sa­ko: "bet ta­ve mei­liai pa­vai­ši­na, kaip tik nuei­si į sve­čius, ten ta­ve my­li, val­gy­di­na, kiek da­lei­džia iš­tek­lius". Kiek ma­ne val­gy­di­na, kur tik nuė­jau!

„Esu lie­tu­vai­tė“

– Kaip klos­tė­si jū­sų gy­ve­ni­mas?

– Sa­kiau, kad ne­grį­šiu į mo­kyk­lą, bet su­grį­žau. Ėjau į ka­ta­li­kiš­ką Šv. Jur­gio mo­kyk­lą, ten daug lie­tu­vių bu­vo, tu­rė­jo­me sa­lę, vy­ko šo­kiai, pa­si­ro­dy­mai. Lan­kiau li­tua­nis­ti­nę mo­kyk­lą. Na­muo­se vis­kas bu­vo lie­tu­viš­ka, ap­lin­ka lie­tu­viš­ka.

Mes gy­ve­no­me ša­lia Šv. Jur­gio kle­bo­ni­jos, iš ki­tos pu­sės bu­vo se­se­lių na­mas. Juo­ka­vo­me, kad ne­ga­liu iš­dy­kau­ti, nes iš vie­nos pu­sės se­se­lės, iš ki­tos kle­bo­nas! Tė­ve­liai ap­dai­riai pa­si­rin­ko na­mą. Kai paau­gau, tė­ve­lis nu­pir­ko apar­ta­men­tą Yst Kliv­lan­de, ne­to­li Kliv­lan­do, ten ėjau į gim­na­zi­ją. Per tą lai­ką tė­ve­lis su­si­rgo vė­žiu, jis 1968 me­tais mi­rė.

Ma­ma nu­pir­ko gra­žų na­mu­ką ir­gi lie­tu­viš­ka­me ra­jo­ne, ten vei­kė lie­tu­viš­kas klu­bas.

Bai­gu­si gim­na­zi­ją, mo­kiau­si uni­ver­si­te­te kaip gai­les­tin­go­ji se­suo. Su­ti­kau sa­vo vy­rą, ve­dė­me 1974 me­tais. Aš dir­bau li­go­ni­nė­je, vy­ras – po­li­ci­jo­je. Ma­no spe­cia­ly­bė – psi­cho­lo­gi­nės pro­ble­mos, dir­bau su įvai­riais li­go­niais. Iš­dir­bau 26 me­tus, prieš 4 me­tus išė­jau į pen­si­ją.

Aš – jau­niau­sia šei­mo­je iš pen­kių vai­kų. Dvi se­se­rys, du bro­liai. Bro­liai mi­rę, vy­riau­sias Ra­mu­tis mi­rė per­nai, 90 me­tų. Jis bu­vo avia­ci­jos pul­ki­nin­kas, dir­bo ka­ro tei­sė­ju.

Ki­ti šei­mos na­riai bu­vo at­vy­kę į Lie­tu­vą anks­čiau, iš­sky­rus vie­ną se­se­rį ir ma­ne. Lai­mu­tė, Ra­mu­tis, Ge­di­mi­nas su­si­ti­ko su gi­mi­nė­mis, yra daug fo­tog­ra­fi­jų. Kai jie bu­vo ma­ži, tė­ve­lis nu­pir­ko eg­lu­tes ar pu­še­les ir kiek­vie­nam pa­so­di­no. Da­bar tie me­džiai mil­ži­nai.

– Ar tė­vų na­muo­se bu­vo re­lik­vi­jų iš Lie­tu­vos?

– La­bai ma­žai, kai bė­go, ne­ga­lė­jo pa­siim­ti. Bu­vo jo ar­mo­ni­ka, su ku­ria gro­jo. Dau­giau­sia po­pie­riai, laiš­kai, do­ku­men­tai.

Ame­ri­ko­je jis ge­rai jau­tė­si, nors vi­sa­da no­rė­jo su­grįž­ti na­mo. Lie­tu­va – Tė­vy­nė, čia li­ku­si vi­sa šei­ma, vi­si pri­si­mi­ni­mai.

Sa­kė, Ame­ri­ka lais­va, ga­li dirb­ti, ne­rei­kia bi­jo­ti, kad kas ateis ir suims. Kai tė­ve­lis ra­šė laiš­kus į Lie­tu­vą, tu­rė­jo ko­dą, kad kaž­ką pa­sa­ky­tų, ži­no­jo, kad laiš­kus tik­ri­na. Iš­gy­ve­no, kad jis – Ame­ri­ko­je, o jo vi­sa šei­ma ken­čia.

– Koks A. Še­me­ta bu­vo žmo­gus?

– Tė­ve­lis bu­vo tik­ras pa­trio­tas, iki pat kau­lų sme­ge­nų, tą per­da­vė ir man. Mei­lę Lie­tu­vos įskie­pi­jo: ne­pa­mirš­ki­te, jū­sų kraš­tas.

La­bai mie­las, ge­ras mums vi­siems, ma­mai, la­bai džiau­gė­si vai­kų pa­sie­ki­mais.

„Gra­jin­da­vo“ vi­sa­da lie­tu­viš­kas plokš­te­les, ant al­bu­mo nu­ga­rė­lės pa­ra­šė: „Ma­no Aud­ru­tei, pri­si­mink lie­tu­vių kal­bą, gra­žiau­sią iš vi­sų (..).“

Klau­sė­si ope­ros, la­bai mė­go mu­zi­ką. Jis bu­vo ge­ras dai­ni­nin­kas, te­no­ras. Sa­ko, kad jį kvie­tė į Lie­tu­vos ope­rą, bet bu­vo tik su­si­ti­kęs su ma­no ma­my­te: "Oi, ne­pa­lik­siu, kas nors pa­siims!" Jis pui­kiai dai­na­vo. Kai suei­da­vo su bro­liais, se­se­ri­mis Lie­tu­vo­je, vi­si dai­nuo­da­vo. Ga­lė­jo paim­ti bet ko­kį mu­zi­kos inst­ru­men­tą ir pra­dė­ti gro­ti. Vi­si bu­vo la­bai mu­zi­ka­lūs.

– Jūs la­biau pa­na­ši tė­ve­lį ar ma­mą?


– Kiek gir­dė­jau, dau­giau į ma­mą.

– Ar A. Še­me­ta tu­ri daug anū­kų, proa­nū­kių?

– Ra­mu­tis tu­rė­jo mer­gai­tę ir sū­nų; sū­nus tu­ri dvi mer­gai­tes, mer­gai­tė – vie­ną mer­gai­tę. Lai­mu­tė – sū­nų ir duk­rą, jos sū­nus tu­ri vie­ną sū­nų. Skir­man­tė ne­tu­rė­jo vai­kų, Ge­di­mi­nas ne­tu­rė­jo. Aš tu­riu du sū­nus ir ke­tu­ris anū­kus. Jie lie­tu­viš­kai ne­be­mo­ka.

„Tu „flia­gė“ („flag7 angl. – vė­lia­va – red.), – pa­si­šai­py­da­vo iš ma­nęs vy­res­nės se­se­rys su bro­liais. – Tu ne Lie­tu­vo­je gi­mei.“ Sa­kiau, ne­svar­bu, aš vis tiek esu lie­tu­vai­tė.

Pas mus yra lie­tu­vių klu­bas. Ten gir­di lie­tu­vių kal­bą, jau­tie­si ar­čiau na­mų.

– Šak­nys stip­riau nei gi­mi­mo vie­ta?


– Taip, tik­rai!





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net