Eutanazija: pasaulyje klesti mirties pramonė

Beldžiasi vienatvė

Lietuvoje net 51 proc. žmonių jaučiasi vieniši, o 13 proc. jaučia labai aukštą vienišumo lygį. Tai 2021 m. rudenį nustatė Socialinių mokslų institutas. Ruduo, ypač laikas prieš Vėlines, yra pats sunkiausias vienišiems. Lietuvoje ypač daug vienišų žmonių priklauso 60-74 m. amžiaus grupei. Gal todėl, jog ši grupė skaitlingesnė nei dar vyresnių? Ne visi šie asmenys yra sveiki, ne visi turi vilčių dėl ateities. Kai kas galbūt mano, jog jam telieka lankyti kapus, degioti žvakutes ir savo tuščiuose būstuose stebėti pro langą kitų gyvenimus. Esą sėkmingesnius, laimingesnius. Stebėti pro langą kaip per televizorių. Kol apsiblaus akys.

Statistika teigia, kad vieniši žmonės Lietuvoje sudarė 7,8 proc. visų gyventojų. Kai Europos Sąjungos vidurkis - 7 proc. Tikrai nevisi vienišiai mąsto apie eutanaziją. Dauguma jų bando džiaugtis gyvenimu. Ypač tuo atveju, jei yra praktikuojantys tikintieji, nes krikščioniui savižudybė užtraukia mirtiną nuodėmę.

Tačiau iš apie 200 tūkst. mūsų valstybėje vienatvę kenčiančių asmenų vis vien yra tam tikras procentas žmonių, kurių vienišumo nesumažina nei „Sidabrinė linija", nei maltiečiai ar socialiniai darbuotojai. Pvz, žmogus taip sunkiai serga, kenčia fizinius skausmus, kad jau nenori kam nors tapti našta, prarasti orumą ir apskritai jau nieko nesitiki iš gyvenimo. Ką tokiu atveju daryti? Lietuvoje yra įteisinta paciento teisė atsisakyti gydymo, tačiau apie aktyvesnes eutanazijos formas nėra net kalbos. Tai būtų traktuojama kaip tyčinis nužudymas ir jo vykdytojas sėstų už grotų.

O šit eutanaziją jau įteisinusi JAV Oregono valstija nustatė, jog šios valstijos amerikiečiai, norintys eutanazijos, pritaria jai dėl ir lietuviams suprantamų penkių priežasčių. 1.Bijo tapti kitiems našta. 2. Bijo tapti mažiau pajėgūs ir negalėti užsiimti miela veikla. 3. Bijo prarasti savarankiškumą. 4. Bijo prarasti orumą. 5. Ir net 27,5 proc. - bijo patirti vaistais jau nesumažinamus skausmus. O lietuviai, gaunantys mažas pensijas, gal įrašytų ir šeštą priežastį - nusibodo nuolat skaičiuoti centus ir bijoti, kad neužteks pinigų maistui, vaistams.

„Geroji mirtis" vis labiau reklamuojama

Kita vertus, nuo religijos bent laikinai tolstančiam pasauliui eutanazijos idėja atrodo vis patrauklesnė. Eutanazija taikoma Belgijoje, Liuksemburge, Nyderlanduose, Šveicarijoje, Tailande, jau minėtoje JAV Oregono valstijoje, Ispanijoje, Naujojoje Zelandijoje, Kolumbijoje, Vakarų Australijoje ir Kanadoje.

Šiais metais prie šių „gerai mirčiai" pritariančių valstybių prisijungė ir Portugalija. Tiesa, pastaroji leis taikyti eutanaziją tik savo piliečiams. Ne jaunesniems kaip 18-os metų. Tačiau kai kuriose kitose valstybėse šie apribojimai netaikomi. Pvz., Nyderlanduose galima „gerai" numarinti net 1-2 metų vaikus.

Kaip bebūtų, eutanazijos pritarėjų gretos kasmet didėja. Oponentai pasakytų, kad pasaulis kraustosi iš proto. Savanoriškai pasirinkta mirtis ir jos laikas vis labiau garbinami. Net galima sakyti, jog Vakarų civilizacijoje vis labiau įsigali ne tik individo vienatvė, bet ir mirties kultūra. Tik šiuolaikinis žmogus - estetiškas. Nori, kad mirtis būtų graži. Gyvenai, o paskui iškart tik rožinis paveiksliukas su urna. Be jokių tarpinių vaizdų.

Fiksuojami atvejai, kai kartu panūsta iš šio pasaulio išeiti net dešimtys vienišųjų. Nutaria bent numirti kompanijoje. O tai rodo, kad didėja ir beviltišką vienatvę išgyvenančių žmonių skaičius. Pvz., Nyderlanduose eutanazija buvo įteisinta 2002 m. Per tą laiką šia paslauga pasinaudojo 9 tūkst. asmenų. Gal ne veltui Jungtinės Karalystės Teisės į gyvybę organizacijos atstovė Katerina Robinson (Catherine Robinson) apgailestavo, jog labai liūdna matyti, kaip auga eutanazijos pramonė. Tačiau įteisinus eutanaziją buvo neišvengiama, kad kažkas bandys iš to uždirbti. Tad „geros mirties" paslauga jau tampa verslu.

Prekyba mirtimi

Iš eutanazijos jau užsidirba kanadiečiai verslininkai. Vieni šios šalies laidojimo namai už 700 JAV dolerių teikia eutanazijos bei pagalbos pačiam nusižudyti paslaugą. Mat žmogus, padedamas padėjėjo, gali ir pats neskausmingai nusimarinti. Anot verslininkų, netgi gerdami vyną, klausydamasis muzikos, linksmų anekdotų ar žiūrėdami kino filmą. Svarbiausia - kad mirti susiruošęs klientas numirs ne nejaukioje ligoninėje ar globos namuose. O esą daug jaukesnėje aplinkoje. Taip vadinamuose Eutanazijos namuose. Tiesa, nors Kanada įteisino eutanaziją 2016 m., mirties paslaugą teikiantys „jaukieji namai" vis dar veikia tik vienoje vietoje, Toronte. Jaukesnės eutanazijos paslauga kol kas pasinaudojo tik 125 kanadiečiai.

Komentuoja psichoterapeutas, publicistas Gediminas NAVAITIS:

Pirmas dalykas - nepaisant to, jog yra besižudančių žmonių, tvirtai galima pasakyti, kad niekas nenori numirti. Todėl, kad nė vienas iš mūsų nežino, kas tai yra.

Tačiau dar Zigmundas Froidas (Sigmund Freud), kurdamas psichoanalizę, pasiūlė dvi apibendrintas žmogaus instinktyvių pasąmoninių potraukių grupes. Tai yra libido, kuris susiaurinamas kartais mūsų kalboje ir sutapatinamas vien su seksu. Libido yra gyvenimo pasąmoninis potraukis. O kitas, priešingas šiam potraukiui, yra tanatos, tai yra, mirties instinktyvus potraukis.

Tačiau kas už šio potraukio slypi? Už jo slypi ne tai, kad kažkas nori numirti, o noras grįžti į neskausmingą gimimo būseną. Tai iš šito mes ir turime labai paprastą ir aiškų atsakymą, kad mes nenorime mirti. Žmonės nori tik nekentėti. Bet, mes turime gerų vaistų, kurie tikrai net neišgydomai sergantiems gali skausmą slopinti. Tai ką eutanazijos šalininkai nori su eutanazija sutaupyti? Truputį sutaupyti vaistų?

Kitas dalykas - fizinės problemos persipina su kitokiomis problemomis. Jeigu žmogus yra labai vienišas, nemato jokių perspektyvų, jaučiasi apleistas, kartais jam ir kyla mintis grįžti į tą buvusią neskausmingą gimimo būseną. Vietoje to, kad spręstų vienišo kenčiančio žmogaus psichologines problemas, eutanazijos šalininkai tiesiog siūlo tuos žmones sunaikinti. Tarsi pagal tų žmonių pageidavimus.

Ir galiausiai eutanazijos šalininkai visada pateikia visuomenei absoliučiai išskirtinius atvejus. Pavyzdžiui, kai žmogus papuola į autoavariją, sudega beveik visas kūnas, dingta regėjimas ir t.t. Taip, tokių įvykių yra, bet tai išskirtiniai atvejai. Bet tie išskirtiniai atvejai yra išplėtojami labai smarkiai ir priskiriami daugeliui kitų žmonių, kurių problemas galėtume išspręsti be eutanazijos.

O kai kurios valstybės jau svarsto, kad ir vaikai turi teisę į eutanaziją! Tai čia jau matome beprotišką, kitaip nepavadinsi, kažkokios problemos sprendimą, kuris padarytų daug daugiau žalos, nei atneštų visuomenei naudos.

Ar norėtumėte eiti pas gydytoją, kuris priiminėja sprendimus nužudyti žmones? Tokiu atveju mes smarkiai kompromituotume mediko profesiją. Mes visi nebūtume saugūs, nepasitikėtume visuomene, kuri sako, kad kai kuriais atvejais mes tavęs negelbėsime, nes gal mums per brangiai kainuoji, tačiau mes veidmainiškai stengsimės, kad tu pats pasakytum, kad per brangiai kainuoji. O gal ir artimieji norėdami gauti palikimą, sakys, kad tau, seneli, suorganizuosime gražias laidotuves, tik ryžkis eutanazijai.

O pabaigai anekdotas, nes kartais per humorą mes pamatome problemą. Uošvė sako žentui: „Sakei, kad mane myli, tai padaryk taip, kad būčiau palaidota Rasų kapinėse." Žentas pažada viską sutvarkyti. Ateina kitą dieną ir sako: „Mamyte, viską sutvarkiau, daryk, ką nori, bet tavo laidotuvės šiandien, 13 val."

O šiaip eutanazija nėra kažkoks naujas stebuklas. Pirmykštėje visuomenėje kai kuriose gentyse, kai trukdavo maisto, seni, ligoti žmonės patys žudydavosi. Bet nuo to laiko visuomenė labai smarkiai pažengė. Keista atsisakyti vieno iš esminių principų - pagarbos gyvybei, o tuo pat metu rūpintis, pavyzdžiui, kailiniais žvėreliais. Tai yra vienas iš paradoksų, kuriuos galima visuomenėje pastebėti.