Domeikava: teisingumas pagal teisingumo ministrę

„Vakaro žinios" jau skelbė, kad ketvirtadienį vakare, gyventojų nė neįspėjus, į Domeikavą, esančią Kauno rajone, buvo atvežti ir apgyvendinti nuteistieji. Taip čia pradėjo veikti pusiaukelės namai, kuriems kategoriškai nepritaria vietinė bendruomenė.

Tą pačią dieną akis į akį su teisingumo ministre bendravusi D.Grakulskytė klausė Evelinos Dobrovolskos (Ewelina Dobrowolska), kaip gali būti atidaromi pusiaukelės namai, kai tą pačią dieną buvo parašytas prokuroro sprendimas to nedaryti, nes pirmiausia tam reikia keisti sklypo paskirtį. Taigi, tokia veikla minėtame sklype šiuo metu būtų neteisėta. „Kaip jūs taip galite elgtis? Jūs kuriate įstatymus, kurių pati nesilaikote?" - ministrės klausė D.Grakulskytė, tačiau ministrė į klausimą neatsakė ir į pokalbininkę diskusijos metu stengėsi net nepažvelgti.

Vietoj to, E.Dobrovolska tikino, kad nuteistieji dienomis nebus Domeikavoje, mat visą dieną dirbs, o taisyklės pusiaukelės namuose - labai griežtos. Pavyzdžiui, kaliniai negali grįžti išgėrę. Tačiau D.Grakulskytė sako, kad vietiniai jau dalinasi informacija, kad alkoholiu kaliniai linkę mėgautis ryte, kad vakare galėtų grįžti blaivūs.

- Kaip bendruomenė jaučiasi tokioje kaimynystėje? - „Vakaro žinios" paklausė Domeikavos bendruomenės atstovės D.Grakulskytės.

- Žmonės labai išsigandę, ypač mamos. Daugiausiai dėl nežinomybės ir dėl to, kaip visa tai vyksta. Vis dar neužtikrintas reikalingas saugumas, ten vis dar nėra kamerų, aplinka tokiai įstaigai nėra pritaikyta. Nuolat girdime, kad kitose įkalinimo įstaigose tai vienas, tai kitas kalinys negrįžo ir tai žmones gąsdina.

Ten galėjo būti meno mokykla. Man atrodo, kad mūsų jaunesnioji karta užaugtų kitais žmonėmis, jeigu gyventų prie meno mokyklos, o ne prie įkalinimo įstaigos.

Viskas įvyko staiga. Iniciatyvinės grupės nariai ketvirtadienį apie 16 val. pastebėjo sujudimą pusiaukelės namų adresu, o apie 18 val. žiniasklaidai buvo paskelbta, kad pusiaukelės namų projektas jau pradėtas. Bet dar iki tol jie turėjo gauti prokuratūros sprendimą, kuriame įspėta nepradėti veiklos nepakeistus sklypo paskirties. Pasirodo, nieko nereiškia net prokuroro sprendimas.

- Kokie tolimesni bendruomenės žingsniai?

- Kitas žingsnis bus prašyti pagalbos Kauno rajono savivaldybės. Pirmadienį turėjome susitikimą su savivaldybe ir atrodo, kad ji nori padėti. Rankų nuleisti tikrai neketiname, nes tai dar ne finišas, o tik pusiaukelė. Esame įsitikinę, kad privalu vykdyti prokuroro nurodymą. Mano akimis, tai, kas vyksta, yra pasibaisėtina. Teisingumo ministerija ir Kalėjimų tarnyba leidžia sau nesilaikyti įstatymų.

Taip pat jau yra pateiktas teisinis ieškinys su prašymu ginti viešąjį interesą. Planuojame ir kitus teisinius žingsnius, priklausomai nuo to, koks dabar bus Teisingumo ministerijos ir Lietuvos kalėjimų tarnybos atsakas.

- Prieš kelias dienas dalyvavote pokalbyje su ministre E.Dobrovolska. Buvo paminėtas faktas, jog artimiausias policijos komisariatas yra už 20 km. nuo Domeikavos. Bet ministrė į klausimą apie tai nieko konkretaus neatsakė. Vietoj to, ji pasakojo atvejį Norvegijoje, kai viename pastate įsteigti ir pusiaukelės namai, ir vaikų darželis. Koks įspūdis po tokio pokalbio?

- Jokių konkrečių atsakymų neišgirdome, išskyrus jos išplėstinių pasisakymų, kurie buvo visiškai nesusiję su užduodamais klausimais. Į klausimą, ar turėtų miestelyje būti policijos nuovada, tiksliai ji net neatsakė. Tokie atsakymai „tiesiai per aplinkui" yra labai įtartini.

Nors jeigu jau tai yra Norvegijos projektas, verta žinoti, kad Norvegijoje tokiu atveju šalia visuomet veikia ir policija. Norvegijoje tokie projektai įgyvendinami pradedant kalinių sąmonės keitimu. Ten su kiekvienu kaliniu dirba atskiri darbuotojai. Ar taip bus čia? Greičiausiai bus keli darbuotojai visiems čia gyvenantiems kaliniams.

Lietuvoje pusiaukelės namai veikia nuo 2016 m. ir vis dar nėra sutvarkyti visi reikalingi reglamentai ir teisės aktai. Pavyzdžiui, mums sakoma, kad ten griežta tvarka, bet kaliniai gali grįžti vėliau, sakyti, kad užtruko darbe. Griežtos kontrolės nėra. Lietuvoje šis projektas įgyvendinamas ne „nuo to galo".

Mes nuolat girdime, kad reikia klausyti bendruomenių balso, kad bendruomeniškumas yra labai svarbus. Bet tai turbūt yra tik reklama. Mūsų pavyzdys rodo, kad bendruomenė iš tiesų nerūpi ir jos balsas nėra girdimas. Taip sukurta konfliktinė situacija, kurioje nukentės visi. Mes šiame projekte turėsime dirbti socialinio darbuotojo darbą, o mūsų kaimynystėje gyvenantys kaliniai tapo sistemos įrankiais.

Jeigu apie visa tai būtume buvę informuoti laiku, su mumis būtų bendraujama, komunikuojama, manau, situacija būtų kitokia. Taip, tai būtų buvęs ilgesnis kelias, bet teisingesnis ir tada būtų galima kalbėti apie resocializaciją. Dabar mus laiko blogiečiais, nors mes suprantame projekto gerąją pusę ir ją palaikome. Bet mes kalbame, kad su tais žmonėmis reikia dirbti, keisti jų sąmonę. Nepakanka tik įdarbinti. Ne nuo to priklauso, ar jie grįš į įkalinimo įstaigą, ar ne.