Dabar pavojingiausi - du kraštutinumai

- Žmonės tik pradėjo atsigauti po pandemijos ir užklupo karas. Kaip mus tai paveikė?

- Bendraujant su kolegomis ir mokslinėse konferencijose visi vieningai sutinka, kad nutiko tai, ką buvo galima sugalvoti blogiausia. Po pandemijos nespėjusią atsistatyti psichiką vėl užgriuvo tie patys neigiami mechanizmai - nesaugumo jausmas, netikrumas dėl ateities ir t.t. Blogiausia, kad jie smogė į kraujuojančias, tik pradėjusias gyti psichinės žmonių sveikatos vietas. Nors tai yra dėsninga, nes dabar veikiantys mechanizmai labai primena tuos, kurie pasireiškė pandemijos pradžioje. Buvo pažeistas asmenų saugumo jausmas, paveiktas socialinis ir ekonominis gyvenimas - įmonės stojo, bankrutavo, padaugėjo bedarbių.

Dabar matome, kad scenarijus kartojasi, ir vėl didesnė visuomenės dalis jaučiasi nesaugi.

Ypač ryškiai tai buvo jaučiama pirmosiomis karo dienomis. Šiandien jis kiek atsitraukė nuo šiaurinių Ukrainos sienų, tai yra ir nuo mūsų, tačiau vis garsiau kalbama, jeigu kris Ukraina, kitu agresorės Rusijos taikiniu bus Baltijos šalys. Šis suvokimas taip pat gniuždo.

Ekonominis šalies ir jos gyventojų stabilumas taip pat svyruoja. Tiems, kas dirba versluose vėl sutriko tiekimo grandinės, nutraukiamos ar įšaldomos sutartys, stringa logistika.

Stagnacija pastebima ir statybos sektoriuje. Absoliučiai visi pajautė degalų, maisto kainų augimą. Ir visa tai susiję su karu.

Nėra taip, kaip pandemijos atveju, tiesioginės baimės, kad aš arba mano artimasis gali susirgti ir numirti. Bet tuo pat metu sąmonę veikia ir visuomenę traumuoja siaubingi karo vaizdai, nuolatinė informacija apie prievartą, vaikų žūtis. Nėra tiesioginės grėsmės mūsų sveikatai ar gyvybei, bet matome žmogaus gyvenimo trapumą ir nuvertinimą. Tas smarkiai veikia psichologiškai ir stimuliuoja nesaugumo jausmą, nes daugeliui sunku patikėti, kad viskas vyksta XXI amžiaus Europoje. Tai rodo, kad net šiandienos civilizuotame pasaulyje nesame nuo to apsaugoti.

Visuomenę veikiant įtampoms, galima nuspėti ir tolesnę įvykių eigą, nes kiekvieno sukrėtimo metu galioja tam tikri dėsniai.

Per pirmąją pandemiją buvo šviesus laikotarpis, kai visi buvo susitelkę, laikėsi taisyklių, padėjo kaimynams, vežė maistą izoliuotiems asmenims. Tai truko kelis mėnesius. Paskui prasidėjo išsekimo fazė, kai buvo nesilaikoma taisyklių ir pasineriama į malonumus. Po išsekimo, laimei - ne visiems, bet prasidėjo pykčio, agresijos fazė. Ją lydėjo protestai prieš kaukes ir suvaržymus, į visas puses pylėsi kaltinimai, viešojoje erdvėje ėmė skambėti grasinimai.

Dabar vėl turime pirmąją fazę, kai visi susitelkė ir dirba kartu - veža labdarą, priiminėja ukrainiečius, juos visokeriopai palaiko. Visgi tenka konstatuoti, kad gražioji fazė po truputį eina į pabaigą ir ryškėja visuomenės išsekimo požymiai. Žmonės atsisako priimti ukrainiečius, vis garsiau reiškiamas nepasitenkinimas dėl jiems skiriamų išmokų ar taikomų nuolaidų. Mažėja labdaros srautai.

Mes kaip visuomenė jaučiame nuovargio ženklus ir tai liūdina. Belieka tikėtis, kad šį kartą pykčio ir agresijos fazė nebus pasiekta, nes karui tęsiantis ji tampa vis realesnė.

- Kaip tokioje nuolatinėje įtampoje išgyventi ir ką daryti, kad ji netaptų papildomų naujų problemų šaltiniu?

- Pirmiausia, nors tai ir labai sunku, reikia apeliuoti į žmonių savimonę. Jie, suprasdami, kad fazės keičiasi ir po išsekimo gali prasidėti agresija bei pyktis, turėtų patys pabandyti su savimi padirbėti.

Esame ne gyvuliai, o sąmoningos būtybės, tad ir reaguoti turėtume atitinkamai.

Taip pat reikia tinkamai įsivertinti savo jėgas, suvokti, kad bet kokioje krizinėje situacijoje psichologinis atsparumas turi savo ribas ir neperdegti per pirmąją fazę. Specialistai pastebi, kad tie, kurie veržiasi į pirmas gretas, greičiausiai pasiekia ir išsekimo fazę. Tą reikėtų įsivertinti ir jėgas paskirstyti taip, kad jų užtektų ilgesniam laikui. Tai galima pasiekti užsiimant tuo, kas yra vieno ar kito žmogaus jėgomis.

Nebūtina visiems veržtis į frontą ar, užleidus savo būstą ukrainiečiams, patiems likti be stogo virš galvos. Kiekvienas sprendimas turi būti pamatuotas ir adekvatus.

Kitas, stiprų neigiamą poveikį turintis, veiksnys yra infodemija (informacijos perteklius). Karo įvykius galima sekti, galima stebėti situaciją, tačiau reikėtų neperžengti protingumo ribos. Puikiai suprantu, kad tai yra sunku, nes pirmosiomis karo dienomis ar Rusijai artėjant prie Kijevo pats nuolat stebėjau, kaip keičiasi situacija. Šiandien padėtis fronte nėra tokia dinamiška, todėl nereikia visą dieną praleisti socialiniuose tinkluose laukiant, gal kas kur išlįs. Visiškai užtenka vieną du kartus per dieną peržiūrėti suvestines. Būtina neperkrauti ir neperdirginti smegenų.

Taip pat reikėtų mažinti klaikių vaizdų, kurių pilnas internetas, peržiūras. Būtina atminti, kad pakeisti mes jau nieko nepakeisime, bet kiek kartų žiūrėsime į žuvusius, tiek kartų tai sukels neigiamas emocijas. Šito galima išvengti apsiribojant pagrindine informacija - kur frontas juda, kas aktyviau ginasi, ar pasaulis pritarė sankcijoms ir pan.

Manau, dauguma sutiks, kad pyktis - dažniausiai yra bejėgiškumo požymis. Vengiant pykčio turime daryti adekvačius dalykus - nesirauti į frontą be atitinkamos patirties, neprisiimti per daug įsipareigojimų ar neatiduoti visų pinigų labdaros organizacijai. Veikti būtina, bet nepervertinant savo galimybių - ne kariauti, o savanoriauti, aukoti pagal išgales ir t.t.

Visada galima pasirinkti optimaliausią veiklą, kurią vykdant emocijos išsilies pozityviai. Ir priešingai, jeigu tokios veiklos nebus, emocijos pasireikš negatyviai. Vienu atveju pyktis yra išspinduliuojamas į išorę, išsiliejant ant aplinkinių, kitu - nukreipiamas į vidų ir veikia žmogaus psichosomatiką. Tai gali pasibaigti padidėjusiu kraujospūdžiu, tachikardija, nemiga, skrandžio opomis ir kitomis ligomis. Dirbant su savimi šito galima išvengti.

- Bet kaip tik tai - dirbti su savimi - ir yra sunku. Kaip tam nusiteikti ir pasiryžti?

- Realiai suvokti situaciją ir veikti šio suvokimo ribose.

Tarkim, šiandien žmogus uždirba 2000 eurų. Tokiu atveju, jis galbūt gali paramai skirti 300 eurų. Jeigu jis tampa bedarbiu ir pajamos tesiekia 500 eurų, ankstesnės sumos paramai jis skirti negalės. Tas pats pasakytina ir apie priėmusius ukrainiečius. Palangos atvejis parodė, kad situacija keičiasi, bet išeitį galima surasti.

Nereikėtų įsivaryti savęs į spąstus, stengiantis duoti daugiau, negu esme pajėgūs. Beje, realus savo galimybių įvertinimas yra tikslingas ne tik dabartinėje, bet ir bet kurioje gyvenimiškoje situacijoje. Juolab kad visuomet yra įvairių būdų, kaip padėti tiems, kuriems konkrečiu atveju pagalba yra reikalinga.

Blogiausia yra šiandien ryškiausiai pasireiškiantys du kraštutinumai. Vienas - tai ne mano reikalas, kitas - aš darysiu daugiau negu pajėgiu. Jeigu jų pavyktų išvengti, tikėtina, lengviau būtų tvarkytis esamose krizinėse situacijose, nesukuriant naujų, visiškai nereikalingų, problemų.