Būti dvarininku - kultūrinė misija ar nepigus malonumas?

Buivydiškių dvaro rūmų pradinė aukciono kaina - 154,9 tūkst. eurų. Tačiau dvarus pardavinėja ir nekilnojamo turto agentūros. Vien šiais metais pirkėjas už daugiau nei milijoną eurų galima įsigyti dvarą Ignalinos rajone, Kėdainių rajone ar netoli Vilniaus. O kas milijono neturi, bet vis vien nori būti dvarininku, gali dairytis dvaro Rokiškio, Kaišiadorių ir Anykščių rajonuose. Ir atliktų gerą darbą, nes kai kurie mūsų dvarai tiesiog nyksta akyse.

Turėti savo dvarą jau tampa prestižo reikalu? 2016 m. aukcione Kačiūniškės dvarą, esantį Kauno rajone, prie Nevėžio upės, nusipirko ir Kauno meras Visvaldas Matijošaitis. Šiuo metu dvaras jau restauruotas.

Nevadinkite manęs ponia!

Joniškio rajone esantį Jakiškių dvarą XVI a. pabaigoje pasistatė vokiečių kilmės dvarininkas Jonas von Koskull. Prieš 18 metų dvarą nusipirko Meilė Zaleckienė, susitaupiusi pinigų iš 7 metus gamintų koldūnų verslo. Užbaigusi šį verslą, moteris ieškojo, kur galėtų investuoti pinigus ir nusprendė investuoti į nekilnojamąjį turtą - į gerokai apleistą Jakiškių dvarą. Kaip sekasi dvarą išlaikyti?

„Žiemą mes dvare negyvename, - telefonu atsiliepė M.Zaleckienė. - Dvaro lubos labai aukštos, kiek pašildysi - šiluma labai greitai „išgaruoja". Per žiemą gal tik vieną kartą pašildome, o vasarą pašildo saulutė.

Mes dabar atostogaujame. Nieko neveikiame, tik valgom ir gulim. Dvaras dabar skendi tamsoj, net iš lauko neapšviestas. Buvo ant stulpo lemputė, bet dabar nešviečia. Elektra labai pabrango, taupome pinigėlius, kad galėtume aptvarkyti dvarą, todėl žiemą jis skendi tamsoje.

Ar daug pinigų kainavo dvaro rūmų, ledainės ir parko aptvarkymas? Žinokite, dvaras aptvarkytas minimaliai. Įsivedėme vandenį, aptvarkėme teritoriją. Stogą pasikeitėme. Buvo sovietiniais laikais uždengtas šiferiu, bet uždengėme čerpėmis, kaip buvo užfiksuota senose fotografijose. Tos čerpės jau dabar apkerpėjusios, apsamanojusios, nes stogas keistas prieš 18 metų. Dar lubų puošybos rozetes atnaujinome, medines rūmų detales „paprotezavome", nes buvo avarinės būklės. Dabar naujas duris užsakėme. Medžio detalės buvo avarinės būklės, todėl nebuvo iš ko rinktis, nors medžio darbų labai didelės kainos.

Sienų nedažėme, tik senus uždažymus, svetimus dvarui, apsigramdėme, kad būtų autentiškiau. Esame apšiurę, aptrupėję, bet daug kas sako - kaip filme, dar įdomiau, romantiškiau. Galvojame - dažyti ar nedažyti.

Avantiūra buvo tas dvaro pirkimas, nieko nesupratome. Vieni sako - tik nieko nedažykite, kiti sako - dažykite. Bet pinigėlių nėra. O žmonėms pas mus ir taip patinka. Tik viena mergina feisbuke parašė, kad jie specialiai sienų nedažo, kad jei neblaivūs vestuvininkai apibjauros - nesimatys. Jauna mergina, niekada čia nesilankiusi, o taip tėškė! Susijaudinau, bet dukra nuramino - „mamyt, ją dvaro fanai socialiniuose tinkluose sutriuškins!" Taip ir buvo...

Žinokite, aš džiaugiuosi, kad nusipirkome dvarą, nors ir ligų visokių gavome, ir pinigėlių nėra, bet „faina", kai turi prasmingą darbą, ir žmonių susitikau labai įdomių. Mūsų dvare režisierius Algimantas Puipa filmavo. Vasarą čia koncertai vyksta, festivaliai, gal ne pačios aukščiausios muzikinės kokybės, bet žmonėms patinka. Ir piligrimai mus aplanko, atranda. „Faina", kai turi tiek patalpų, lovų.

Jeigu dvare vyksta vestuvės, tai visas dvaras išpuošiamas gėlėmis, o mums visiems džiaugsmas.

Ar turiu bajoriškų šaknų? Ne, tikrai ne. Mes ne iš ubagų, bet iš paprasčiausių bežemių giminės. Neturime nei inteligencijos ypatingos, etiketų išmanymo, bet nesame ir pasipūtę. Esame paprasčiausi dvaro tarniukai. Aš net puoštis nemėgstu.

Teko man dalyvauti ekskursijoje su Lietuvos dvarų ir pilių asociacijos kai kuriais nariais. Pamačiau, kas tai yra tikra ponia! Viskas jai buvo negerai. Supratau, kaip nereikia elgtis.

Ar brangiai mokėjome už dvarą? Dabartinių kainų nežinau, o kai 2005 metais pirkome, mokėjome 80 tūkstančių litų. Nei mažai, nei daug. Tuo metu tai buvo normali kaina... Turėjau Kretingalėje 2 ha žemės, pardaviau ir ją, nusipirkome stalus, kėdes. 2010 m. dvare vyko pirmosios vestuvės, vėliau jų daugėjo, o dabar gal mados keičiasi, gal tik vakariene apsiriboja. Ateinančiai vasarai turiu mažai užsakymų.

Mūsų verslas sezoninis kaip Palangoje. Ką tik suprekiaujame, atiduodame dvarui ir niekada neturime pinigų. Skolų ir dukrai vienai turime, ir broliui, bet skolas vasarą gražiname. Gyvename žiemą Joniškyje, mano mamos name, jį taip pat reikėtų paremontuoti, bet jei atrandame kokį senovinį baldelį, veidrodį - negalime jų nepagriebti. Viskas dvarui! Mes avantiūristai. Dukra bara, kad dvaras internete net puslapio normalaus neturi, o jie perka bufetukus!

Štai kokie mes dvarininkai, ponai. Labai nejaukiai jaučiuosi, kai mane kas nors pavadina ponia. Jokia aš ponia su „humaniniais" rūbiukais."

Kultūros židiniai

XII a. antroje pusėje pilys ir dvarai tapo administraciniais, politiniais ir kultūriniais centrais. Istorikai teigia, jog dabartinėje Lietuvos teritorijoje buvo apie 2000 pilių ir dvarų. Prie dvarų veikė ir mokyklos. Kunigaikščiui Mykolui Oginskiui priklausančiame Plungės dvare muzikos mokėsi Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.

Kunigaikščiui Bogdanui Oginskiui priklausiusiame Rietavo dvare 1892 m. pirmą kartą Lietuvoje sušvito elektros lemputė. Ir dabar naujam gyvenimui prikeltas dvaras gali užsiimti ūkine veikla, tapti traukos centru, pagyvinančiu viso rajono kultūrą ir pritraukiančiu verslus. Platinti dvarų kultūrą, jų kulinarinį paveldą, atgaivinti buvusius parkus, alėjas.

Pvz., Pakruojo dvaras, garsus savo festivaliais, kitais kultūriniais, pažintiniais renginiais turi svečių ištisus metus. Kauno rajone šviečiamąją kultūrinę misiją atlieka restauruotas Raudondvaro dvaras, valdomas viešosios įstaigos ir Babtyno-Žemaitkiemio dvaras, kurio savininkas Mindaugas Šventoraitis.

Kaune išlikęs Aukštosios Fredos dvaras, kartu su Botanikos sodu priklausantis Vytauto Didžiojo Universitetui. Tačiau kai kurie dvarai nunyko Lietuvai jau atgavus nepriklausomybę. Kauno mieste taip nunyko Marvos dvaras, o netoli IX forto esantis Linkuvos dvaras, žinomas nuo XVI a. ir įtrauktas į nekilnojamojo kultūros paveldo registrą, vis vien nyksta akyse.

Komentuoja Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos prezidentas Gintaras KAROSAS:

„Vieni žmonės perka dvarus, nes nori gyventi išskirtinėje vietoje. Kiti perka, kad kultūros paveldą prikeltų ir parduotų.

Dvaras nėra paprastas namas. Jam reikia daug daugiau rūpesčio, paveldosauginio reguliavimo. Iš pradžių turi būti atlikti tyrimai. Tų tyrimų pagrindu sudarytas tvarkybos darbų projektas. Reikia dvaro istorija, jo paveldu domėtis pačiam ir samdytis atitinkamus specialistus.

Daug sudėtingesnis kelias prikelti, restauruoti dvarą nei pasistatyti naują namą. Dvarui prikelti reikia dešimtmečio. Dvarus perka turtingi žmonės arba tie, kurie patys turi daug žinių ir žino, kur ieškoti istorinių šaltinių. Žmonės, kurie žino, jog prikeldami dvarus, atlieka prasmingą darbą. Mūsų asociacijoje iš 70 dvarų ar pilių savininkų tik 3 yra istorinių dvarininkų palikuonys, atgavę nacionalizuotus dvarus pagal nuosavybės teisę. Dauguma dvarų priklauso įstaigoms, pavyzdžiui, muziejams. 25 dvarai yra privatūs.

Ne visi dvarininkai yra mūsų asociacijos nariai. Mes užsiimame švietėjiška misija, siekiame, kad kuo daugiau žmonių suprastų apie kultūros paveldą, rengiame pažintines ekskursijas. O kai kurie dvarininkai gal nori tiesiog ramiai savo dvare gyventi ir išsaugoti privatumą.