respublika.lt

Betonuotojo su fraku istorija

Interviu su Kęstučiu Tamašausku

(0)
2022 rugsėjo 28 10:20:05
Danutė ŠEPETYTĖ

Negi tam, kad vadovautumeis savo, o ne kitų galva, susidarytum savo, atskirąją, nuomonę, turėtum pereiti per meilę ir nemeilę, atsiskyrimą, namų ilgesį, išdavystę ir nevilties juodumą, galvoji pasikalbėjusi su knygiumi Kęstučiu TAMAŠAUSKU; jo gyvenime visa tai buvo.

×
nuotr. 1 nuotr.
Kęstutis Tamašauskas prie sostinėje buvusių vaikų namų D.Poškos gatvėje. Kęstučio Tamašausko asmeninio albumo nuotr.

 

Šia prasme jis man kaip atradimas. Ne, ne vien dėlto, kad pasižymi reta išmintimi. Ir ne dėl to, kad, tarkim, gali paliudyti matęs Vytauto Landsbergio altorėlį. Ir ne tik tuo, kad šiandien, kai nė vienas iš meno žmonių nebedrįsta prisipažinti gavęs tarybmečio valstybinį apdovanojimą, jis kaip niekur nieko brūkšteli esąs ne tik Lietuvos, bet ir TSRS Garbės donoras. Nekalbant apie tai, kad net nežinau, kaip jį pristatyti. Lituanistas? Istorikas (studijavo, bet nebaigė)? Psichologas? Vyrų choro „Sakalas" ar vyrų choro „Aidas" dainininkas? Statybininkas? Kiekvieną iš šių pažyminių pridėjęs prie jo pavardės nenusikalstum tiesai. Ko gero, šiuo atveju labiausiai stebina tai, kad turėdamas progą pasigirti gerais darbais, kurių jo patirty nors vežimu vežk, pasuka pašnekesį priešinga linkme. Jis turi atskirąją nuomonę: nori kalbėti apie pamokas, kurias gavo iš kitų.

Tad tebūnie ir jo paties prisistatymas: betonuotojas su fraku.

- Visą gyvenimą mokausi, - sako K.Tamašauskas, sugavęs mano žvilgsnį, slystantį lotynų, lenkų, latvių, italų, senosios slavų kalbos ir V. Dalio žodynų bei vadovėlių nugarėlėmis lentynoje, - net ir iš priešo, jame pamatęs gražų bruožą, mokausi. Man ne gėda imt iš priešo pavyzdį, jeigu jis geras pavyzdys.

- O imti pavyzdį iš nuomonės formuotojų?

- Dažniausiai gyventi moko mus banda, išdidžiai visuomene save vadinanti. Kai kas man priekaištaudavo, kad taip sakydamas, aukštesniu laikau save, nosį riečiu, bet nieko panašaus, tiesiog daiktus vadinu savais vardais. Yra juoda statistika: mąstančių savo galva bet kurioje tautoje yra du-trys nuošimčiai, dešimt-dvylika nuošimčių yra arti to, bet visą laiką svyruojantys, laukiantys, iš kur papūs vėjas ir besišlapinantys pavėjui, o likę 85-88 nuošimčiai yra pasidavę vergo instinktui. Ir tam neturi įtakos nei kišenės pilnis, nei diplomų skaičius, nei mokslo daktarų regalijos, nei pavyzdinis koncertų ir parodų lankymas.

- Kaip jums bemaž su dviem aukštaisiais pavyko tapti statybininku?

- Taip, dabar dirbu betonuotoju. Vienas iš svarbesnių motyvų buvo noras baigti dienos darbą, išeiti ir jį pamiršti.

- Juk pagal išsimokslinimą esat humanitaras.

- Daugelis galvojo, kad po vidurinės stosiu į žurnalistiką, o aš svajojau apie karo mediciną. Besimokydamas Gelvonų vidurinėje mokykloje (Širvintų r.), lankiau medicinos būrelį; jį buvo sukūręs vietinis gydytojas, už antitarybinį liežuvį iš sostinės klinikų nutremtas į mūsų miestelį. Dvejus metus naktimis praktikavausi ligoninėje vien dėl to, kad kažką išmokčiau daryti, ką paprastai daro sanitarai ir slaugytojai. Būdavo, parbėgęs namo padarau rašto darbus, o pamokų žodžiu mokytis beveik nereikėdavo: labai gerą atmintį turėjau - ką išgirsdavau per pamoką, viskas likdavo galvoje. Taigi stojamuosius egzaminus į Leningrado karo medicinos akademiją išlaikiau penketais, bet nepriėmė dėl regėjimo problemos; akys nukentėjo dar vaikystėje, po vaikų namų.

- Kaip atsidūrėt vaikų namuose?

- Kuo ilgiau gyvenu, tuo vis labiau įsitikinu, kad kartoju mamos, Lietuvos savanorio dukters, kelią. Ji savo mamos neteko būdama trejų, tėtis vedė kitą moterį, lenkę, su kaupu pateisinusią pasakų pamotės vaidmenį. Ji su broliu buvo atiduoti močiutės globai ir praktiškai užaugo be tėvų meilės. Ir tos vaikystės netektys įtakojo visą gyvenimą, sprendimus, būdą. Man buvo dveji, kai smarkiai pasiligojus mamai, plaučių uždegimu susirgo brolis Rytas, šiandien vienas geriausių Lietuvos kraštotyrininkų, ir nieko kita neliko kaip tik atiduoti mus į vaikų namus. Tuo metu tėtis, kaip tarybų valdžiai keliantis pavojų „elementas", atlikinėjo bausmę Permės lageriuos (apie tai mama prasitarė žymiai vėliau, jau po tarybinės kariuomenės išvedimo, o lig tol saugojo mus nuo bet kokių valdžios ir laikmečių vertinimų). Po kiek laiko mama pasiėmė brolį iš vaikų namų, kur kas vėliau - ir mane. Jis nieko iš vaiknamystės neprisimena, o aš grįžau, galima sakyti, jau suaugęs - vaiko charakteris susiformuoja iki penkerių metų, paskui laužk nelaužęs, nieko nebus, ką gavo, tą gavo.

Man pasisekė, kad vaikų namų D. Poškos gatvėje Vilniuje, kur buvau įkurdintas, direktorė buvo Viktorija Kaupelienė - viena šviesiausių moterų Lietuvos istorijoje. „Kęstuti, tu esi kitoks",- sakydavo ji, matyt, kartodama tai visiems likimo nuskriaustiems vaikams, juos visus mylėjo ir globojo. Tą patį ji sakė ir po vidurinės, kai atvažiavau Vilniun ir kone kas mėnesį lankydavausi vaikų namuose Žolyno gatvėje. Kai po daugelio metų panorau susirasti grupės vaikus, iš visų dvidešimties pasirodė, kad aš vienintelis buvau laisvėje, nes visi kiti sėdėjo ar sėdi, arba tarp gyvųjų jų jau nebėra.

Yra nesvietiškai puikus Viktoro Starošo filmas „Aš myliu direktorę", sukurtas 1978 metais. Kai pasižiūriu, visi jausmai sukyla. Turiu surinkęs medžiagos apie Direktorytę, jos pagrindu parengtą knygą pažadėjo išleisti „Versmės" leidyklos savininkas Petras Jonušas, „Lietuvos miestelių", „Lietuvos valsčių" serijų leidėjas. Buvau apstulbęs sužinojęs, kad Direktorytė - jo močiutė: kaip stebuklingai genetika per žmogaus darbus pasireiškia... Bet kad ir kokia nuostabi buvo direktorė, kad ir kokios nuostabios auklėtojos, vis tiek vaikų namai yra prieangis kalėjimo. Aš pastebiu jo pėdsakų ir savyje: einu su kompleksais per visą gyvenimą.

- Kaip ši aplinkybė paveikė jūsų likimą?

- Kaip mama nemokėjo gyvent šeimoje, taip ir aš gal nemokėjau. Jei būčiau susivokęs anksčiau, gal būčiau kitaip elgęsis, kitaip daug ką būčiau daręs, gal nebūčiau buvęs toks kampuotas, koks esu. Žiūrėkite, visi mano rankiniai laikrodžiai kampuoti, keturis turiu ir visi kampuoti. Na, o mano šeimos dramos prasidėjo tada, kai aš puoliau „daryti pinigą". Su šviesaus atminimo draugu profesionaliu keramiku Stasiu Lukšu statėme židinius; su juo susipažinome Sąjūdyje, paskui drauge klojome tautybių departamento pamatus. Pavadinkim taip: supom jo lopšį, nes paskui techninę pusę sutvarkė be mūsų. Kai aš jam pasiūliau daryti židinius, bet kiekvienam užsakovui vis kitokį, pamačiau kaip užsidegė jo akys. Pinigai buvo didžiuliai. Nakvodavau namie, bet tuos ketverius metus ten manęs beveik nebuvo: aš ne tik atostogų neturėjau, bet, būdavo, penktą ryto atsikeli, vaikai miega, pabučiuoji į kaktą, pareini vakare, jie jau miega. Aišku, atitinkamai klostėsi santykiai ir su vaikų mama, na, lazda visuomet esti su dviem galais. Visiems, kas tik užsimano kažką panašaus daryti, sakau: net nebandykit.

Atsitiko, kas atsitiko: po šeimyninės dramos viskas lėkė velniop: užgėriau, keturis mėnesius pyliau, pinigų buvo iki kaklo, o finalas buvo ligoninėje - vos spėjo atgaivint. Užspeistas juodų minčių nuvažiavau pas Tėvelį Stanislovą. Tris valandas kalbėjome akis į akį. Apkabino atsisveikindamas, pasakė: viskas su tavimi, broleli, bus gerai, tau reikia tik vieno: darbo, juodo darbo kasdien ir ne tik dirbt, kad užsidirbtum, bet ir su savimi dirbt...Tą rytą, išėjęs iš Tėvelio Stanislovo celės, ant laiptų susitikau Paulių Normantą, ko gero, taipogi laukiantį gero žodžio, pastiprinimo. Akimis jam palinkėjau visa ko geriausio. Vėliau, kai atsitiktinai susitikdavom, nebyliai šyptelėdavome viens kitam, apsikabindavom. Ir niekad nekalbėdavom apie tą dieną... Nuo tada pradėjau kilti. Po to iš depresijos (čia ne nuotaikos sutrikimas, kuriuo kartais pasiskundžia damos) šešis žmones ištraukiau; šešis mėnesius, metus ar net pusantrų, išgirdęs jų šauksmą, dieną naktį leki. Svarbiausia nesusitapatinti su tuo žmogumi, nes, kaip sakė Regimantas Adomaitis, kai kurie taip įsitraukia į vaidmenį, kad iš jo išeiti nebegali...

- Kaip jūsų gyvenime atsirado R. Adomaitis?

- Aš visą gyvenimą norėjau dainuoti, svajojau po aštuonių klasių stoti į Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą, bet mama neleido. Iki šiol dėl to pykstu; kai kurių žinovų nuomone, turėdamas aksominį bosą, galėjau tapti neprastu operos dainininku. Nuo 1980 metų iki 2003 metų dainavau „Aido" chore, vėliau „Sakale". Dabar - abiejuose. Šviesaus atminimo choro vadovas prof. Algimantas Lopas tėviškai mane globojo ir prireikus „skolino" mano balsą Povilo ir Dalios Mataičių teatrui, kur ir susipažinau su R. Adomaičiu. 8 metus su juo važinėjome po visą Lietuvą. Bemaž kiekvieną savaitgalį, būdavo, sėdžiu šalia Adomaičio, važiuojam ir šnekamės. Kartą man išdėsčius „svarią" nuomonę istorine tema, pakreipęs galvą nutęsė: „Ale ir šviesus vyriškis tu esi". Supratau jo ironiją, gal ir jisai jautė, kad perprasiu jo pamoką. Kitą kartą, kai jam pagelbėjau, su tokia pat ironiška šypsena pasakė: „Tu gi mane visai Lietuvai išgelbėjai"... Istorija buvo tokia: važiuojant į Marijampolę paklaustas, kodėl šlubčioja, atsakė, kad ant kojos per repeticiją užvirto metalinė lova. Žiūriu, blauzda kaip kaladė, ištinusi, raudona. Prieinu prie Mataičio, sakau, važiuokim ne repetuoti, o tiesiai į ligoninę, o jis kaip koks despotas: ne ir ne. Nepykit, sakau, maestro, šįkart mano bus valia... ir liepiau vairuotojui važiuoti į ligoninę. Nuvažiuojam, išlekia visi daktarai: taigi Adomaitis atvažiavo ir dar pagalbos ieškoti... Grįžo Adomaitis iš daktarų, sako: „Dar kiek ir būtų sepsis, tu mane Lietuvai išgelbėjai."

- V.Landsbergio altorėlis - ne plepalai?

- Situacija buvo tokia: kai kultūrai vadovavo jauniausias kultūros ministras Lietuvos istorijoje Darius Kuolys, folkloro teatrą išgrūdo iš Rusų dramos teatro. Atėmė finansavimą vieninteliam pasaulyje folkloro teatrui. Nurėžė visus pinigus ir atidavė žydų muziejui. Povilas Mataitis vos ne raudojo. Praktiškai teatras buvo nužudytas, bet iš idėjos mes dar rinkomės į Sausio 13 brolijos patalpas repetuoti. Na, ir išsilaikėm dar nemažai metų. Aha, Regimantą sutinku prie durų, et, sako, parūkom. Stovim, rūkom, paskui einam ir matom pro duris besiskverbiančią šviesą. Stumtelim duris: didžiulė patalpa, ant komodos - žvakidės su degančiomis žvakėmis, kryžius ant sienos ir V. Landsbergio portretas. Regimantas nebūtų aktorius: teatrališkai nusilenkęs, prapliupo isterišku juoku. Vėl išėjome į lauką, juokas nebeėmė, rūkėm tylėdami, kol neatėjo kiti. Tokia ta istorija. O juk buvo tie metai, kai iš Sąjūdžio pasitraukė visi, sakykim, save gerbiantys. Dabar, kai iš metų aukštumos pasižiūri, tai atrodo kaip pabėgimas. Reikėjo kautis, nebijau to žodžio, nes kai reikia, ir kaunuosi. Apmaudu, kad nebuvo pasipriešinta, kad mes, kaip kokie estetai, traukiamės susidūrę su niekšybėmis, nors kartais reikia grūsti snukius, tikrąja to žodžio prasme grūsti snukius.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
102
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • PAMINKLAS: Vilniaus Antakalnio kapinėse nebeliko paminklo sovietų kariams - apie tai ketvirtadienio vakare pranešė sostinės meras Remigijus Šimašius.
  • STREIKAS: Ketvirtadienį pasibaigus bendrovės „Vilniaus viešasis transportas“ ir įmonės darbuotojų profsąjungos deryboms streikas nenutraukiamas, nors įmonės atstovė Giedrė Buivydaitė sako, kad po pokalbių jaučiamas proveržis.
  • MOKESČIAI: Seime kelią skinasi pataisos, leidžiančios nuo 2023 metų liepos kelių mokesčio netaikyti elektra ir vandeniliu varomam komerciniam transportui, o nuo 2026 metų jam būtų taikoma 75 proc. dydžio lengvata.
  • TARŠA: Kuršių mariose pastebėjus galimą taršą paimti vandens mėginiai, pradėtas neplaninis įmonės „Klaipėdos vanduo“ patikrinimas, pranešė Aplinkos apsaugos departamentas.
  • DUJOS: Europos Sąjungai ieškant sprendimų, kaip sumažinti aukštas dujų bei elektros kainas ir Briuselyje svarstant įvesti 220 eurų už magavatvalandę (MWh) viršutinę dujų kainos ribą tokios lubos yra per aukštos, sako energetikos viceministrė Inga Žilienė.
  • VAISTAI: Seimas ketvirtadienį įteisino naują vaistų ir medicinos priemonių kainodarą ir kompensavimo tvarką, kartu panaikintos priemokos „lubos“, siekusios 5,87 euro.
  • ATMETĖ: Vilniaus apygardos administracinis teismas ketvirtadienį paliko galioti Migracijos departamento sprendimą, kuriuo Rusijos gynybos ministro Sergejaus Šoigu vaikų motinai Jelenai Kaminskas panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje.
  • TEISMAI: Prezidentas Gitanas Nausėda pasirašė Seimo priimtas Teismų įstatymo ir su juo susijusių įstatymų pataisas, kuriomis didinamas teismų sistemos efektyvumas, atvirumas bei skaidrumas, taip pat teismo proceso operatyvumas bei siekiama aukštesnės bylų nagrinėjimo kokybės.
  • PLĖTRA: Klaipėdos laisvojoje ekonominėje zonoje įsikūrusi komercinių sunkvežimių elektros įrenginių gamintoja Suomijos kapitalo Panevėžio „PKC Group Lithuania“ įdarbins dar 100 darbuotojų.
  • RŪMAI: Lietuvoje įregistruoti Taivano komercijos rūmai, kurių tikslas – suvienyti su šia Azijos šalimi dirbančias arba ketinančias dirbti Lietuvos įmones, sako rūmų prezidentas Lukas Puidokas.
Daugiau

Dienos klausimas

Kaip manote, ar verta boikotuoti savivaldos rinkimus?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kurį iš šių kandidatų norėtumėte matyti Vilniaus meru?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

-8 +1 C

-10 0 C

 

-12 -2 C

-8 0 C

-10 -1 C

 

-5 -3 C

0-5 m/s

0-3 m/s

 

0-7 m/s