Kūčios, Kalėdos ar tamsiausia metų naktis yra pabaiga ilgo žmogaus ruošimosi susikaupti ir pasiryžti žengti iš Tamsos į Šviesą. Į naują Šviesą visomis žmogiškomis prasmėmis.
Pirmyn su atpigusiomis sulčiaspaudėmis!
Na, ką reiškia lotyniškas žodis „adventas“. Tai reiškia „advenio“, lietuviškai „ateinu“. Tad mes plačiąja prasme visada laukiame tikro savęs. Kada nors ateisiančio. Laukiame to tikro, nesumeluoto savęs visus metus. Skaitydami horoskopus, psichologų straipsniukus, spręsdami testus. Net ir tada, kai užsimanome tapti žaliavalgiais, veganais ar valgyti pagal kraujo grupes, iš tikrųjų laukiame, kad už kažkokio kampo išvysime tikrą save. Išvalytą salotų lapais. Su krauju, pagerintu žolytėmis, česnakais. Tą, pasiruošusį žengti į šviesą. Neapskaičiuojamą kilovatais. Ne to savęs, kuris ateis į Kalėdas su nauja, prieš šventes atpigusia sulčiaspaude ar plaktuvu. Garsiai džiūgaudamas, kad sulčiaspaudei pritaikyta nuolaida. Ne to savęs, kuris pasitiks tamsiausiąją metų dieną kaip tas eglutės žaisliukas. Burbulas, nudažytas būtent ta spalvele, kuriai pritarė šių metų dizaineriai. O paskui liks tik burbulas, siūlais prikabintas prie spyglius numetusio stagaro. Kitąmet jau ne su tinkama spalva, nes dizaineriai sugalvos kitą madingą. Gal mes - tik tas burbulas, praūžus šventei, nenukabintas nuo stagaro. Gal iš viso mes ruošiamės ne šventei, ne tam žodžiui, kuris asocijuojasi su šventumu. Bet tik dar vienai burbulinei psichozei. Kai dalis žmonių priversti tik ją suvaidinti. Na, neprisitaiko. Nori ne to. O ko? Patys nežino, bet jaučia. Kad nori kažko kito. Dvasingesnio. Gilesnio. Tačiau masinių psichozių visuomenėse nebūtina kelti „kvailų“, „nemandagių“ klausimų. Bus patarta netrukdyti kitiems džiaugtis. Nors plika akimi matosi, kad dauguma tik suvaidina džiaugsmą. Tarkime, nuo Kalėdų ryto iki pavakarių. Nes šiaip esame šiaurietiškai niūroki. Į džiaugsmus linkę sušokti bent po trečio alaus bokalo. Bet gruodis kasmet yra prievolinis, vos ne prievartinis mūsų masinis riedėjimas. Mistifikuotų džiaugsmų kryptimi. Jei nepatyrėme, neišjautėme vien dėl atpigintos sulčiaspaudės, vadinasi, tikrai buvo mistika. Nes atpiginta privalai džiaugtis. O paskui jau pulsime laukti Medinio arklio. Įšuoliuosiančio į Liūtų, Avinų ir kitokių Zodiako ženklų gyvenimus.
Protėviams atrodytume labai sukvailėję
Kas liko iš mūsų protėvių išjaustųjų Kūčių, Kalėdų? Ar grįžtančios Saulelės sutikimo? Tik pergalingas mosikavimasis atpigintomis tarkomis, stalo reikmenų komplektais ir masinės gamybos žvakigaliais. O paskui visuotinis nėrimas po eglutėmis. Iškapstant iš po jų dovanėles. Tapome savotiškais narais. Be skafandrų neriančiais į tą pačią spyglius barstančią, spygliais kvepiančią gelmę. Pačiupai tau skirtą, kaspinu perrištą paketuką. Lyg grobį. Išvyniojai ir sužinojai. Šiųmetinis tavo Kalėdų „stebuklas“ - vilnonės puskojinės. Rainos.
Ir per visą šią prieššventinę vis stiprėjančią isteriją nepalieka mintis, ar mes ne per daug sukvailėjome. Save savanoriškai sukvailinome. Ar iš tikrųjų netampame menkais liūtais, drūtais, tačiau lengvai apkvailinamais avinais. Kai iš šventės lieka tik tie kasmetiniai kalakutai, kuriems JAV prezidentai suteikia malones. Ar mūsų keptos antys, žąsys. Ir iš kitų artėjančios šviesos metų lieka tik mediniai arkliai, auksiniai ar sidabriniai drakonai.
Vėliau skundžiamės, kaip praūžusios šventės mus nuvargino, nualino. Kaip persivalgėme, keliais centimetrais paplatinome liemenis ir dabar norime tik ilsėtis, miegoti. Ar paniškai pulti į sporto sales. Kad kelių cm „šventę“ nuo savęs nukratytume.
Nes mūsų Kalėdos jau nėra intymios. Jau nėra dvasinės. Vos praėjus Vėlinėms, mus ima varyti į tam tikrą šventinį karkasą. Į konstruktą, formuojamą reklaminių akcijų. Mums tik atrodo, kad toje prieššventinėje psichozėje esame visiškai laisvi. Pavyzdžiui, apsispręsti. Toli gražu. Kai šventė ima į tave žvalgytis jau lapkritį vos ne iš kiekvienos parduotuvės vitrinos, pasijunti kaip varovų genamas kažkokios bandos gyvuliukas. Dar besispyriojantis. Įsivaizduojantis, kad dar ne laikas. Dar reikia sumindžioti klevo lapus. Sulaukti bent vienos snaigės.
Šventė ar brukama prekė?
Šventė dabar žmogui brukte įbrukama. Su kelionių agentūrų pasiūlymais, nuolaidomis. Su socialiniais tyrimais: „Kiek pinigų galėsite išleisti Kalėdų dovanoms? Nuo 50-100 litų? Nuo 100-300 litų? Nuo 300-500 litų?“ Ir t.t. Žmogus įgrūdamas į visišką materialybę. Kad taisyklingai švęstų, tai yra pasišvaistytų neturimais pinigais, puola ieškoti greitųjų kreditų. Nors tai, kas brukte brukama, vėliau atsistos sprangiu kąsniu. Tiesa, ekonomistai prognozuoja, kad šiemet per švenčių laikotarpį išleisime daugiau pinigų nei pernai. Vadinasi, dar labiau akcentuosime materialiąją Kalėdų pusę. Tiek ją akcentuosime, kiek net neleidžia mūsų kišenės. Nes daugumos gyventojų atlyginimai šiemet nė kiek nepadidėjo. Be to, kiek įsivaizduotume, kad tikrąjį Kūčių šventumą pajusime Kanaruose ar Tunise, tas tikrasis lietuviškas Kalėdų Senelis vis vien brenda ne per jūrą, dykumą, bet per sniegą. Baltą ir purų. Poškant tvoroms, lojant šuneliams. Cukraus saldumu vidurnaktį pritvinkus šaltiniams. Ir gyvulėliams prabilus žmogaus balsu.
Tunise mes nerasime to šiaudo, kurį Kūčių naktį galima ištraukti iš po baltos staltiesės. Ir iš šiaudo ilgio sužinoti, kiek dar gyvensime. Kanaruose mus neras mūsų protėvių vėlės, Kūčių naktį atėjusios paragauti vėlių duonutės - kūčiukų. Specialiai paliktų ant stalo. Lietuvių vėlėms, nesvarbu, ar jos Danguje, ar Dausose, toloka bus per vieną naktį nuskristi į Kiniją, Kambodžą ar Afriką, kad su mumis dvasiškai susitiktų ir krimstelėtų duonutės-kūčiuko. Juk mūsų baltiškų vėlių supratimas formavosi dar tada, kai buvo mažesnis gyvenimo greitis. Lėtesnis susisiekimo greitis. Tik vežimais, arkliais ar pėsčiomis. Tad ir mūsų protėvių vėlės liko negreitos. Nemoka naudotis lėktuvais, autobusais. Viso labo tik nusileisdavo į kaimą nuo artimiausio, kryžiais apstatyto kalnelio. Nuplevendavo ant gryčios stogo.
Šventė dabar žmogui įbrukama su miestuose įžiebiamomis aiškiai per ankstyvomis eglutėmis. O tiksliau - jų lavonais, iš kurių bent vienas kiekvienais metais vos pastatytas nuvirsta. Nes gamta priešinasi tiems per ankstyviems reiškiniams. Vėjo nuverstos, žmonių nukirstos eglės asmeniniame horoskope, matyt, dar buvo numatyta gyventi bent dvi savaites. Šiaip ar taip, iš mezginių, žalių plastikinių butelių ar nailoninių virvių sunarstytos „eglės“ nė karto nuo vėjo nevirto. Lygiai taip pat kaip ir Vilniaus TV bokšto „eglė“.
Šventinė euforija ir pošventinė depresija
Prekybininkai turi posakių „prieššventinė akcija“, „prieššventinė kaina“. Tačiau reikėtų kalbėti apie pošventinę kainą. Aišku, ne tą, kai prekybininkai suskaičiuoja gautąjį pelną, bet žmogaus, kaip visapusės, ne tik prekinės būtybės, pošventinę kainą. Kiek jis dvasiškai gavo ir kiek negavo. Nes nesugebėjo kokybiškai paimti, išjausti. Sukapojo Kalėdas kaip keptą antį ar kisielių. Su šaukštu, šakute. O viduje - tuštuma, psichologų vadinama pošventine depresija. Ne todėl, kad žmogus „tikėjosi daugiau“ dovanėlių pavidalu. Todėl, kad tikėjosi daugiau dvasingumo ir artimo meilės pavidalu. Nes jei mes iš tikrųjų gautume daugiau meilės, tai visi medinių arklių ar auksinių drakonų metai spinduliuotų meile. Didesne nei pernai, užpernai. Nes kasmet įsikrautume nauja meilės porcija. O kodėl nespinduliuoja - juk ir patiems aišku. O todėl, kad Kūčios, Kalėdos tampa tik prekiniu sandoriu. Vartotojai perkasi Kalėdas, o prekybininkai jas pasiūlo. Siūlo visą mėnesį, kad spėtume nusipirkti. Prekę, skirtą vartoti tris dienas. Ar iki Trijų Karalių.
Sakome, kad mūsų vaikai vis mažiau džiaugiasi žaislais. Prašo vis brangesnių dovanų po eglute. Sunku juos nustebinti. O todėl, kad mes ir patys vis rečiau žiūrime į eglutės viršūnėje ar danguje žybsinčią žvaigždę - neįmintą kosmoso stebuklą. Žiūrime po eglute žemyn. Kur kėkso materialiosios dovanos. Ir kažkas yra šiek tiek grobuoniško, gaivališko. Kai puolame ardyti ir plėšti nuo dovanų paketų kaspinus, popierius. Tikėdamiesi materijoje aptikti bent kąsnelį to prarasto, naiviojo, tauriojo laiko. Kai medinis Jėzus dar iš tikrųjų ruošdavosi atsigulti prakartėlėje. Ir lietuvis suskaičiuodavo, ką per metus gero ar blogo padaręs. Ne tik piniginėje pinigus.
Parengta pagal dienraštį „Respublika“
