Ar kūrėjas gali atsilaikyti prieš griovimo vajų

Tačiau mūsų kasdienybėje ir šiandien netrūksta didesnių ir mažesnių netekčių, kai vertingi meno ar istoriniai ženklai trinami iš mūsų aplinkos. Štai reprezentaciniame Vilniaus santuokų rūmų fojė daugiau kaip tris dešimtmečius jaunavedžių šventės nebyliuoju liudininku buvo tapusi tekstilinė erdvinė Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatės, žinomos tekstilininkės Zinos Vogėlienės kompozicija - keturių darbų ciklas „Rytas“, „Diena“, Vakaras“ ir „Naktis“. Praėjusią savaitę menininkė sužinojo, kad šis ciklas nebeturi ateities.

Kodėl? Juk Z.Vogėlienės kompozicijos - neturi sovietinio pamušalo ir turėtų net paglostyti akį šiuolaikinio meno gerbėjams - sukurtos 1984 metais jos pranoko savo laiką ir šiandien atrodo nė kiek nesenstelėjusios savo menine idėja, - tokios pat konceptualios ir savalaikės, dar sykį patvirtindamos tiesą, kad nei knygos sudega, nei tikrasis menas pasensta. Ne vienam dabarties formoms prisiekusiam meno darbininkui jos taip ir liks nepasiekiama viršukalnė.

Sutikimą pasirašė pati

Nuvykusi į Santuokų rūmus Z.Vogėlienė sako pasidavusi šeimininkų argumentams ir pasirašė neprieštaraujanti, kad šis jos darbas išnyktų iš rūmų interjero.

- Dabar situacija turbūt be išeities, - pasakojo „Respublikai“ Z.Vogėlienė. - Praėjusią savaitę paskambino darbuotojas iš Santuokų rūmų ir pasakė, kad ten ruošiamasi daryti remontą ir po remonto jau jie tikrai to darbo nebekabins, nes, be kita ko, ir darbas yra nulinės vertės. Žodžiu, imkitės ir neškitės arba išmes šiukšlių konteinerin.

Kai užėjau pas vedėją, ji savo nuomonės dėl mano kūrinio aiškiai neišsakė, kalbėjo, kad kompozicijos nelabai kaip atrodo (nors, mano nuomone, atrodo visai neblogai), kad žmonės rašo įvairias žinutes, - man susidarė įspūdis, kad vis dėlto ji nusiteikusi neigiamai jo atžvilgiu. Davė pasirašyti, kad aš neprieštarauju, kad jie kompozicijos nebekabins. Kai parėjau, sūnus man priekaištavo, kaip aš galėjau taip neapgalvotai pasielgti, tačiau viskas vyko greit, gan kategoriškai, - ką aš jau prieštarausiu, vėją kelsiu.

Šią savaitę vėl nuvažiavau, galvoju, dar nufotografuosiu, gal pamatę kas nors panorės savo erdvėse pasikabinti. Nuvažiavusi pamačiau, kad mano darbai jau apskabyti, kai kurios dalys nuimtos, nebėra visumos. Neišmetė į konteinerį, bet padėjo kažkur ir jiems to darbo nebeprisireiks. Dar kaip priekaištą išgirdau, kad tos dalys baisiai apdulkėjusios, - pagalvojau, negi autorius turi lipti ant kopėčių su dulkių siurbliu ir jas valyti... Kita vertus, reikia sutikti, kad tekstilė kažkiek ir nukenčia per tiek laiko, ypač jei ji tinkamai neprižiūrima.

Žinoma, jei būtų gyvas Santuokų rūmų architektas Gediminas Baravykas, būtų kita kalba, kai jo nebėra, jie daro kaip jiems atrodo. Mes ilgai ieškojome sprendimo, ir kai radome, jis buvo labai patenkintas mano darbu.

Gal aš paskubėjau pasirašyti, bet po laiko nėra ko skeryčiotis rankomis, tik kažkaip išmesti darbą, kuris kadaise buvo toks etapinis. Gal jis dar kam nors pasitarnautų, gal dar istorija turėtų savo tęsinį...

Raštas į ateitį

Vilniaus savivaldybės civilinės registracijos skyriaus vedėja Ilona Jurgutienė, klausiama apie Z.Vogėlienės meno kūrinius, kurių norima atsikratyti, sakė, jog dar niekas nevyksta:

- Ne, mes nenutarėme atsikratyti. Iš kur pas jus tokia informacija? Galit ateiti pasižiūrėt, jie kabo.

- Ruošiatės remontui...

- Joks sprendimas nepadarytas. Remontas dar tiktai planai.

- Bet raštas su dailininke pasirašytas!

- Geranoriškai pasirašė raštą, geranoriškai pamatė, kad jie apdulkėję ir aptampyti ir įplyšę kažkur, kad kažką su jais reikia daryt, bet sprendimo dar nėra. Mes galvojam, kai bus pastato rekonstrukcija, tai ir taip reikės nuimti, mes tam ruošiamės... Nenorime taip, kaip paskutinę minutę, be autoriaus sutikimo, nors jo ir nereikėtų, nes tai nėra kultūros paveldas. Žmoniškai elgiamės, nieko nedarome ir jokių sprendimų dar nėra priimta. Netgi pastato rekonstrukcijai sprendimo dar nėra priimta. Kol kas nieko komentuoti negaliu.

- Bet kompozicijos juk nuimamos.

- Ateikit, pažiūrėkit, jos kabo.

- Mačiau nuotraukas.

- Tai mes nuėmėm vieną kitą dalį, kuri tikrai nujuodusi, nupilkėjusi, tikrai labai negražiai atrodo, bet tai bus sutvarkyta ir atgal uždėta, kol prasidės remontai. Niekas jų nesiruošia išmesti, tik reikėtų kažką daryti, nes visi apdulkėję siaubingai, bando pajudinti, dulkių kamuoliai krenta... Reikia juos tvarkyti tikrai.

- Bet tvarkyti - juk jūsų rūpestis.

- Aš pati netvarkau, savivaldybė, administracija tvarko.

- Tai gal ir komandą gavote iš savivaldybės?

- Aš jums dar kartą kartoju, kad jokių komandų nėra ir jokių sprendimų dar nėra priimta, dar tik planuojama. Ir apie planus kalbėti, kurie galbūt nebus įgyvendinti, aš nenoriu kalbėti, kai bus kažkas daroma, tada ir kalbėsime, dabar niekas nedaroma, tiktai planuojama... Ką jūs norite rašyti, kalbas, pletkus kažkokius, čia niekas nevyksta.

- Ar galėtų kas nors panorėjęs tą kompoziciją priglausti?

- Taip, mes apie tai kalbėjom. Ranka nekyla tokį darbą imti ir išmesti, nes autorė sakė ketverius metus audė rankomis ir t.t., puiki autorė, apdovanojimų turinti, tokių darbų niekas nepuls ir nenaikins, bet tai yra savivaldybės inventorius, negaliu priimti sprendimo atiduoti kažkokiam muziejui ar dar kažkam, tikrai negaliu tokio sprendimo priimti. Tai yra turtas. Dėl jo sudaroma komisija ir nurašoma.

Meno kūriniai - pastato siela

Z.Vogėlienę dailėtyrininkai laiko viena savičiausių tekstilininkių, atkreipdami dėmesį į jos polinkį eksperimentuoti, naudojant ne tik įvairias medžiagas bet ir ivairias technologijas, pabrėždami jos vaidmenį šios meno šakos raidoje - iš jos mokėsi ir mokosi nauja tekstilininkų ir šiuolaikinio meno karta. Vilniaus dailės akademijos profesorės, tekstilininkės Eglės Gandos Bogdanienės nuomone, ši tekstilininkės Z.Vogėlienės kompozicija - anuomet buvo nepaprastai inovatyvus darbas.

- Tai vienas ryškiausių, vienas geriausių sovietmečio modernistinės monumentaliosios dailės kūrinių, - kalbėjo profesorė. - Žinau, kad mūsų požiūris į kultūrą yra savotiškas ir daug darbų su tam tikrais sovietmečio ženklais yra išmetami dėl ideologinio konteksto. Čia diskutuotinas dalykas: kokia istorija, koks socialinis politinis kontekstas, tokia ir kultūra, viskas susiję, negali ištrinti kažkokių etapų juos atmesdamas, - reikia juos analizuoti, o ne ištrint. Stebiuosi dėl to, ką sakote: gal žmonėms atrodo, kad tie euroremontai, tie pokyčiai labai svarbu, bet tai, ką padaro iš senų gerų interjerų (pavyzdžių rastume daug - ir „Žibutės“, ir „Mėtos“ kavinės), tikrai įspūdingų interjerų, kur tais laikais būdavo įdėta žiauriai daug pinigų, sukelia vien apmaudų apgailestavimą, nes niekada nebūna geriau. Viešųjų interjerų dekoravimas buvo vienas iš gerųjų pusių tos planuojamos ekonomikos laikotarpio, kai iki penkių procentų statybos kaštų buvo skiriama pastato humanizavimui ir buvo net privaloma, kad architektai, statydami pastatą, pritrauktų menininkus, kurie pasiūlytų vienokias ar kitokias idėjas pastato veidui, įvaizdžiui, jo estetinei įtaigai sukurti. Freskos, keramika, tekstilė buvo integruojami į interjerus ir sukurdavo pastato unikalumą, šiuo atveju, net neįsivaizduoju, kas galėtų pakeisti Zinos darbus, nes jie radosi tariantis su pastato architektu G.Baravyku ir buvo sukurti specialiai šitam interjerui, kad jis būtų unikalus, originalus vienetinis kūrinys, kuriam nieko panašaus nerasi visame pasaulyje. Z.Vogėlienės darbai yra to interjero, to pastato siela.