A.Kentra išėjo, bet jo idėja neužgeso

Rezistentas, Sovietų Sąjungos gulagų sistemos kalinys, Lietuvos istorijos metraštininkas, „Miško brolių" draugijos įkūrėjas, Vilniaus universiteto saugotojas A.Kentra nugyveno prasmingą ir kupiną iššūkių gyvenimą. Jis gimė 1929 m. kovo 29 d. Gūbrių kaime, tuomečiame Šilalės valsčiuje, gausioje Žemaitijos ūkininkų šeimoje. Abu tėvai buvo aktyvūs visuomenininkai ir Lietuvos patriotai. Kaip skelbiama Seimo internetinėje svetainėje, prasidėjus antrajai Sovietų Sąjungos okupacijai, 1945 m. visi šeimos nariai davė Lietuvos partizanų priesaiką, tapdami Vakarų Lietuvos apskrities Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės partizanais, o A.Kentrai tuomet buvo tik 16 metų.

Būtent jo partizano kelias buvo trumpiausias. Bendramokslio išduotas, 1946 m. liepos 16 d. Albinas buvo suimtas Šilalėje. Penkis mėnesius truko tardymai Šilalėje ir Tauragėje. 1946 m. gruodžio 28 d. buvo nuteistas dešimčiai metų lagerio. Į laisvę A.Kentra paleistas 1954 m. birželio 19 d.

Grįžęs į Lietuvą, A.Kentra filmavo svarbiausius Vilniaus universiteto įvykius, prasidėjus tautiniam atgimimui jis įamžino šalyje vykstančius svarbiausius procesus, filmuodavo Sąjūdžio ir kitų rengtus mitingus, akcijas, susitikimus, renginius.

Dešimtmetį bylinėjosi su valstybe

Visą gyvenimą A.Kentra alsavo meile Lietuvai. 1989 metais kartu su Vytautu Milvydu įkūrė Lietuvos laisvės kovų „Miško brolių" draugiją ir išsikėlė tikslą - Vilniuje įkurti Laisvės kovų pažinimo centrą. Tai tapo paskutine ir, ko gero, ilgiausia A.Kentros kova. Vilniuje, pačiame centre esančiose patalpose Totorių gatvėje A.Kentra iki gyvenimo pabaigos įsivaizdavo atvirą visuomenei istorinės atminties centrą su vaizdo ir dokumentų archyvu, biblioteka. Bet dėl iš griuvėsių prikeltų pastatų teko ilgus metus bylinėtis su valstybe.

Šias patalpas be elektros, vandentiekio ar šildymo sistemų „Miško brolių" draugijai dar 1992 m. perdavė Gedimino Vagnoriaus vadovaujama vyriausybė. Nuo to laiko A.Kentra su bendraminčiais sugebėjo pakeisti 63,5 proc. pagrindinių konstrukcijų ir sukurti 44,36 proc. naujo bendrojo ploto. Tačiau 2012 m. Andriaus Kubiliaus vyriausybė patalpas perdavė Turto bankui ir prasidėjo dešimtmetį užsitęsę teismų procesai.

A.Kentra niekuomet nepasidavė ir visą laiką bylinėjosi kovodamas dėl pastato, kurį draugija sukūrė savo rankomis. Ilgą laiką čia glaudėsi ir pats partizanas. Tačiau pernai rudenį Lietuvos Aukščiausiasis teismas paskelbė galutinį sprendimą - Laisvės premijos laureatas A.Kentra ir jo įkurta draugija turi būti iškeldinti iš sostinės centre esančio pastato.

Paskutinį kartą „Vakaro žinios" A.Kentrą kalbino 2020 sausio mėnesį straipsnyje „Valstybės tragizmas." Kalbėjomės iš karto po to, kai A.Kentrai Seime buvo išdidžiai įteikta Laisvės premija, nors tuo metu partizanas vis dar mynė teismų slenksčius, kur bylinėjosi su valstybe. Žurnalistų paklaustas, tuomet A.Kentra prisipažino, kad net ir tokia proga neišgirdo jokio pasiūlymo ar pažado iš valdžios, kad situacija išsispręs.

„Šį objektą vadino sąvartynu. Nes čia tebuvo griuvėsiai. Man rūpėjo papuošti ne ten, kur jau papuošta, o ten, kur nieko nėra. Aukšti valstybės pareigūnai jau keliolika metų tvirtina, esą šis objektas buvo atiduotas panaudai. Gerai, kad tuomet viską fiksavome. Nuotraukose aiškiai matyti, kad čia nebuvo nei kanalizacijos, nei grindų, nei lubų. Buvo tik griuvėsiai, kurių naudoti nebūtų įmanoma.

Žinoma, ir griuvėsių niekas nebūtų atidavęs, tačiau Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas pažadėjo paremti 15 tūkst. dolerių auka. Tai buvo pirmasis indėlis. 1992-1998 m. vertėmės patys, iš tos mums patikėtos sumos rengėme talkas, prisijungė šviesioji visuomenė, netgi kariuomenė siųsdavo kareivius. Visi padėjo šiuose atstatymo darbuose. Tai buvo bendras darbas, už kurį niekas neėmė atlyginimo", - tuomet pasakojo A.Kentra.

Jis neslėpė negalintis suprasti, kaip valstybė gali savintis tai, ką žmonės sukūrė savo rankomis: „Kartais aš suabejoju, ar patys aukščiausieji Vyriausybėje ir kitur žino, kas čia vyksta ir ką daro tarnybos. Nes šioje byloje vis paaiškėja, kas yra kas. Joje atsispindi valstybės tragizmas. Kalbi, aiškini, bet tavęs neklauso.

Tie žmonės, kurie čia viską daro, nepriklauso nuo rinkimų. Valdžia pasikeičia, o jie lieka. Tai ir yra didžiausias tragizmas. Nesakau apie visus, sutinku kartais ir labai sąžiningų valdininkų. Žmonių yra įvairių ir kartais vienas nesąžiningas, užimdamas tam tikrą postą, gali privirti košės. O kaltė tampa neva visų. „Miško brolių" rūmai - tai tik vieno pastato istorija. Kiek tokių pastatų yra per visą Lietuvą? Ne visi gali pasipriešinti, kovoti. Todėl Lietuva išsivaikšto - žmonės jaučia neteisybę."

Laisvės kovų pažinimo centras bus

Ir tik likus kelioms dienoms iki A.Kentros mirties buvo paskelbta, kad ši istorija dar gali baigtis laimingai. Pasirodo, Vytauto Didžiojo karo muziejus iš Turto banko perėmė pastatų kompleksą Vilniaus senamiestyje, siekiant išlaikyti pagrindinę „Miško brolių" draugijos idėją ir įrengti Lietuvos laisvės kovų pažinimo centrą.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktorė Rita Malinauskienė teigia, kad muziejaus planuose - centras, kalbantis apie mūsų piliečių valią priešintis per visą XX a.: „A.Kentra sako, kad kova už laisvę niekada nesibaigia - ji tik keičia formas. Juk iš tiesų žuvusių kovotojų idėjos nedingo, o aktyviai veikė pogrindyje, kol galų gale birželį išdygo Sąjūdžio gėle, kuri davė Kovo 11-ąją. Mes turime palikti ateities kartoms savo išgyventus skaudžius ir kartais iki graudulio gražius prisiminimus."

„Miško brolių" atstovė Loreta Kalnikaitė sakė, kad draugijos atstatyti griuvėsiai bus geriausias paminklas kovojusiems už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.

Tad paskutinė, dešimtmečius trukusi A.Kentros kova visgi buvo sėkminga. Tik jos pergalės laurais jau mėgausis kiti.