Žmonėms teks palaukti. Rūpinsimės kiaulių gerove

„Žmonės supranta tas problemas, su kuriomis susiduria. Vyresniems žmonėms arba tiems, kurie turi neįgalių vaikų, realybė yra vienokia, o kita visuomenės dalis apie realybę susidaro kitokį įspūdį - iš viešoje erdvėje aktualizuojamų dalykų. Pavyzdys neseniai buvęs protestas prie Vyriausybės dėl paršelių kastracijos, siūlant anesteziją.

Jauni žmonės protestuoja, matyt, turi laiko. Visuomenė, matyt, susidaro įspūdį, kad čia vienintelė problema Lietuvoje ir reikia visiems tuos paršus gelbėti. Katinus, kitus gyvūnus.

Kaip žmogui suvokti esmines problemas? Gyvūnai žmonėms visada daug jausmų, emocijų kelia. Aš nebandau pasakyti, kad gyvūnais niekaip nereikia rūpintis, kalbu apie tai, kad mes turime labai ribotus išteklius viskam - taip pat ir žmonių. Juk yra aktyvių žmonių, kurie turi laisvo laiko, ir gali jį skirti prasmingai visuomeninei veiklai. Yra apleistų vienišų vyresnio amžiaus žmonių, taip, dalis jų turi vaikų ir būtų gerai, kad vaikai jais pasirūpintų, bet būna ir taip, kad tie žmonės vis tiek vieni palikti. Grįžtame prie gyvūnų, juk jie irgi turi šeimininkus, ūkininkus. Kodėl miesto žmonės staiga susirūpina kiaulėmis fermose? Kodėl ten savo dėmesį skirti? Juk tikrai yra ir vaikų, kuriems dėmesio trūksta, daug šeimų turi vaikus su specialiaisiais poreikiais. Ir reikia nuolatinės priežiūros. Įsivaizduojate, kiek tokiems tėvams reikia rūpintis? Juk jie irgi pavargsta, norėtų laisvalaikio, kažkur išeiti. Ir jiems reikia pagalbos, kurios už pinigus - jie neįpirktų. Mano klausimas - ar visuomenė (o ji yra žmonės, ne karvės, ne kiaulės), vadinanti save brandžia, pilietiška, mato žmones?

Ar visuomenė mato pirmiausia savo bendruomenės narius? Kodėl mes užmirštame juos ir savo brangų laiką iššvaistome ten, kur galėtų ir palaukti?" - svarsto A.Veryga.

- Gyvūnų teisių gynėjai pasakytų, kad gyvūnai patys apsiginti negali, o žmogus gali.

- Jeigu žmogus pats galėtų susitvarkyti, tai nebūtų ir problemų. Kol jauni, darbingi, turime pinigų, socialinių ryšių tai savimi ir pasirūpiname. Tikrai nevaikštome gatvėmis ir neprašome pagalbos. Bet gyvenime negali žinoti, kas nutiks. Būna ir serga žmonės, netenka artimųjų, šeimoje turi narių su negalia, juk nepasirinksi tokių dalykų... Ir tada prireikia labai rimtos pagalbos. Yra visuomeninės organizacijos, kur eina savanoriai į ligonines pabūti su vaikais, nes tėvai negali prižiūrėt arba jų nėra; galime rasti daugybę pavyzdžių, kur savanorių labai reikia.

Dabar daug žmonių nukeliauja į tokias organizacijas, kaip Šaulių sąjunga, tas irgi yra gerai. Vadinasi, žmonės supranta, kad reikia ginti savo valstybę.

- Ar tie žmonės neturi empatijos žmonėms, o turi jos gyvūnams, ar nemato, neįvertina konteksto, kad aplink pilna nuskriaustų žmonių?

- Turbūt visokių variantų rasime, ne kartą esu minėjęs, kad daugėja jaunų žmonių, kurie nenori turėti vaikų, bet įsigyja gyvūną ir juo rūpinasi beveik kaip žmogumi: rengia, kerpa, vedžioja pas psichologus, prabangiai maitina ir taip toliau. Iš esmės gyvūną sužmogina. Tai čia irgi yra tam tikros kultūros dalis. Žmogus turi įgimtą poreikį rūpintis, būti su kažkuo. Ir yra tas poreikis turėti vaikų, juos užauginti, kažką pasaulyje palikti po savęs. Kai šis poreikis lieka nepatenkintas, ieškoma pakaitalų, ir jais tampa gyvūnai. Matyt, bendresnis kontekstas iš to ir kyla.

Į gyvūną projektuojamas žmogaus poreikis būti bendrystėje. Iš to kyla tikrai keistų fantazijų, kaip gyvūnus reikia nuo visko apginti ir apsaugoti. Ir Europos Parlamente pajuokaudamas už sveikatą ir gyvūnų gerovę atsakingam komisarui uždaviau klausimą (nes komisarą labai spaudžia gyvūnų teisių gynėjai, politikai) „o į gamtą irgi taip pat eisime, užtikrinsime, kad vilkas nedraskytų stirnos?", juk pjauna be anestezijos, kol tas gyvūnas nugaišta. Gamtoje yra žiaurus gyvenimas.

Klausiau, kaip ieškoti balanso tarp augančio spaudimo rūpintis gyvūnų gerove ir žmogiško poreikio apsirūpinti maistu, gyvūnus naudoti maistui ir ne maistui. Tai komisaras labai gražiai atsakė, kad to balanso ir ieško kalbėdamasis su visais.

Iš to, ką aš matau, stebiu, manau, yra neproporcingai daug dėmesio skiriama gyvūnams. Ir neproporcingai per mažai dėmesio žmonėms.

- Grįžtant prie žmonių - gal šiandien nelaimingiausi yra senoliai, jie tarsi palikti nuošalyje, pradedant paslaugų prieinamumu, baigiant tiesiog paprastu kasdieniu dėmesiu?

- Proporciškai tokių žmonių vis daugės, nes jaunų žmonių mažėja, mažėja vaikų. Yra diskusijų, kad gal ne visi žmonės pašaukti, ne visi drįsta, moka, gali rūpintis kitu žmogumi. Bet juk kalbu ne apie slaugą, o apie paprastą ūkišką žmogišką pagalbą - nuprausti, kažką atnešti, galų gale tiesiog pasišnekėti, nes tiems vienišiems žmonėms to reikia. Ir tam nereikia baigti ypatingų mokslų.

Gal tie pagyvenę žmonės nėra tokie gražūs kaip šunys ir katės. Būna žmogus nebegeba savimi pasirūpinti, ir kvapo nemalonaus būna. Smagiau katiną išmaudyti. Kvepia šampūnais... Patogu sakyti, kad esi nepašauktas tokiam įgūdžiui. Labai patogus atsikalbinėjimas.

O kaip yra kalbama dėl vaikų? Tai negi dabar aš saulėtekius su kava aukosiu dėl kažkokių vaikų? Kurie rėkia, sauskelnes jiems reikia keisti. Dėmesio reikalauja, o aš noriu sėdėti su kava ir mėgautis.

Manau, mes tiesiog neteisingai darome nesirūpindami pirmiausia žmonėmis. Nes mums patiems anksčiau ar vėliau prireiks pagalbos. Tada joks katinas ar šuo, į kuriuos bus sukišta krūvos pinigų, mums nepadės.