Virtuvės šefė Marija: „Nori, kad sektųsi, būk geriausias“

Pavadinime - dukra ir mama

Ponia Marija prisipažįsta, kad virtuvėje jaučiasi kaip žuvis vandenyje, juk čia dirba ilgiau kaip 30 metų! „Dar mokykloje žinojau, kad noriu tapti virtuvės šefe, mano kelias buvo kupinas iššūkių ir įkvepiančių mokytojų. Man pasisekė mokytis iš pačių geriausių - nepriklausomos Lietuvos restoranų pradininko Arūno Oželio ir tituluočiausios šalies šefės Aldonos Gečienės. Jie mane išmokė auksinių taisyklių: pagarbos darbui, komandai ir, žinoma, klientui, kuris visada turi jaustis laukiamas", - pasakojo jau pati profesionalė M.Kurilienė.

Paklausta, kodėl „LaMari", iš kur tokia idėja, Marija prisipažįsta, kad pavadinimas „LaMari" nėra atsitiktinis. Tai dviejų moterų, dukros Lauros ir mamos Marijos, vardų junginys. „Norėjome, kad mūsų vieta turėtų mūsų veidą (šypsosi). „LaMari" - mes abi", - sako Marija. Jos dukra Laura patvirtina, kad toks pavadinimas - ne tik gražus žodis.

„Visas restobaro remontas atliktas pačių rankomis. Nuo sienų dažymo iki smulkiausių detalių - darėme viską patys. Norėjome, kad lankytojai jaustų tikrumą ir šeimos prisilietimą vos ižengę pro duris'', - priduria Laura.

Griežta mokykla

Paprašyta prisiminti savo pačios mokyklą, šefė Marija neslepia, kad mokykla buvo labai griežta. „A.Gečienė buvo reikli mokytoja, bet daug iš jos pasisėmiau. Jau nuo pirmų dienų A.Oželis mane paskyrė vyr. virėja - nežinau, kuo nusipelniau (juokiasi). Gal kažką manyje įžvelgė. Tiesa, greitai viską įsisavinau, - prisiminė ji. - Kai pradėjau dirbti pas Arūną Oželį, šefe tuomet buvo Aldona Gečienė, o aš buvau paskirta jos pavaduotoja - atsakinga už virtuvės kasdienybę."

„LaMari" savininkė pasakojo, jog bet kuris darbuotojas turėjo mokėti viską - gaminti karštus, šaltus patiekalus, desertus, kad, esant reikalui, galėtų pavaduoti kolegas. Dabar darbuotojai labiau specializuojasi: vieni dirba „prie mėsos", kiti - „prie desertų".

„O aš kiekvienoje pozicijoje jaučiuosi sava. Kai susirenka žmonės - ruošiamas banketas, furšetas ar įmonės šventė - ir jų veiduose matau šypsenas, tai man suteikia didžiulį pasitenkinimą. Bet, žinoma, ne paskutinėje vietoje ir šeimos genai", - aiškino šefė Marija. Ji meilę gaminimui paveldėjo iš mamos, kurios firminis patiekalas - troškinta aviena su kopūstais. Šis receptas, kaip ir daugelis kitų jų šeimoje, perduodamas iš kartos į kartą.

Marijos per tris dešimtmečius sukaupta patirtis - tikras lobynas. Šefė turi daugybę receptų, kuriuos žino tik ji - receptai tapo jos šeimos paslaptimi. „Kiekvienas patiekalas turi savo istoriją, o kai kurie receptai keliauja per kartas. Tai mūsų paveldas, kurį dabar perduodu savo dukrai Laurai", - meiliai žvelgdama į dukrą sako Marija.

Paklausta, ar yra griežta šefė, M.Kurilienė tikina esanti reikli tvarkai. Virtuvėje viskas turi būti tobula. Jos teigimu, gal tai galima laikyti ir privalumu, ir iššūkiu, tačiau jai svarbiausia, kad svečiai liktų patenktinti.

„Po banketų svečiai neretai užsuka į virtuvę padėkoti, ir tai man yra didžiausias įvertinimas. Pamenu, turėjome banketą, kuriame buvo net 6000 svečių. Įsivaizduojate? Tai buvo didžiulė patirtis, po to jau sakiau, kad niekas nebaisu (juokiasi). Esu laiminga šiame gyvenime, nes ateina žmonės ir sako „ačiū". O man daugiau nieko nereikia, - teigia Marija. - Kadaise energetikas pažvelgė į mane ir pasakė, kad turiu gebėjimą žmonėms perduoti gerą energiją per maistą. Jo žodžiai man labai įstrigo - pataikė tiesiai į dešimtuką!"

Savos daržovės, kiaušiniai

Marija su Laura klientams patiekia ir savo augintas daržoves, savų vištų kiaušinius, mat turi 40 arų ūkį prie Vievio. Augina bulves, morkas, cukinijas, prieskonines žoleles, laiko vištas, todėl visada turi šviežių kiaušinių. „Visa tai keliauja tiesiai į mūsų patiekalus. Ūkį prižiūri mūsų pagalbininkas - labai darbštus ir šaunus žmogus, kuriuo tikrai galime pasitikėti", - šypsosi šefė Marija.

Savos bulvės, tai ir cepelinai skaniausi. Pasak „LaMari" savininkės, cepelinai jos rankose gimsta labai greitai, juk juos daro daugelį metų. O pats svarbiausias dalykas - jie gaminami taip, kaip šeimoje visada buvo įprasta: su riebesniu faršu, kad būtų sultingi ir tikrai skanūs.

O ko nori šiandieninis klientas? Marija tikina, kad šiais laikais visi skuba, tendencija tokia, kad restoranų jau nebereikia. Nei vakarinių suknelių, nei žvakių... Taigi - dabar dienos pietūs, maistas išsinešti. Pasak pašnekovės, žmonės susvetimėję, nebėra tokio bendravimo, koks buvo anksčiau. Dėl to liūdna.

Kas skaniausia „LaMari" klientams

Apsilankiusieji „LaMari" giria Kijevo kotletus, jautienos žandus, kiaulienos šašlyką, žuvį, na, žinoma, ir cepelinus. M.Kurilienė sako, jog nuoširdžiai stengiasi, kad čia atėję žmonės gautų kokybiškus patiekalus.

„Mes važiuojame į turgų pirkti žaliavos. Būna, tiekėjas paskambina ir sako, štai gavau šviežios žuvies, pavyzdžiui, doradų. Nuperkame jų. Ir būna šefo pasiūlymas. Gauname šviežios elnienos, iš jos gaminame. Meniu nėra „akmenyje iškaltas'', mūsų tokia specifika. Stengiamės, kad dienos meniu būtų ir mėsa, ir vegetariškas patiekalas. Galime padaryti banketus, furšetus. Laukiame pageidavimų, mes juos išpildysime (šypsosi), patirties turime daug", - geros nuotaikos nestokoja šefė Marija.

Verslas, susijęs su maistu, yra rizikingas ir čia reikia daug dirbti. M.Kurilienė akcentuoja, jog šiame versle žmogus turi būti labai užsispyręs, siekantis ir nepasiduodantis - tarsi karys.

„Mes savo verslą pradėjome iš asmeninių lėšų, nes gauti paskolą iš banko yra itin sunku. Bankai vis žada - padirbkite pusmetį, tada duosime, tačiau realios pagalbos taip ir nesulaukiame, nors įplaukos auga. Lengva tikrai nėra, bet didžiausia mūsų sėkmė yra žmonės, kurie vertina tai, ką darome. O tai suteikia jėgų eiti pirmyn", - sako Marija.

„LaMari" - tai ne tik restobaras. Tai namai, kuriuose kiekvienas patiekalas gimsta iš meilės, o svečiai tampa šeimos dalimi. Jei ieškote tikro skonio, nuoširdžios atmosferos ir istorijų, kurios slypi lėkštėje, užsukite į A.Smetonos g. 2, Vilniuje.

Čia jus pasitiks Laura ir Marija - su šypsena, šiluma ir patiekalu, kuris gali tapti jūsų mėgstamiausias.