Tai kur Lietuvoje skaniausi cepelinai?

Šildant saulei puikiai praleisi laiką, tačiau po atostogų ateis laikas vykti namo. Ir liūdėsi, atrodo, dėl pasibaigusių atostogų, bet kažko namuose vis ilgėsiesi. Kelyje su žmonele šnekučiuosiesi, ko gi dabar pietums. Ir jūs abu turbūt iš vakaro skambtelsite močiutėms ir paklausite: močiute, ar gali cepelinų išvirti? Jau grįžtam.

O galbūt Jūsų močiutė šypsodama su krisleliu jaudulio balse atsakys: vaikai, užsukite į Gargždus rugpjūčio 16 dieną, šiemet dalyvauju aštuntajame cepelinų virimo Lietuvos čempionate ir kas ten žino: gal su komanda ne tik šventės svečius vaišinsime, bet ir tapsime Lietuvos čempionais 2025!

Cepelinų virimo Lietuvos čempionatas Gargžduose organizuojamas jau nuo 2018-ųjų metų Gargždų "Minijos" slėnyje. Čia kasmet suguža dalyviai iš Lietuvos centrų ir pakraščių: komandas sudaro įvairių bendruomenių bei klubų nariai, taip pat suburia draugų ar giminaičių ratai.

Čempionate dalyvauja net užsieniečiai, kaip antai viena 2024-ųjų metų čempionato komandų, atvykusi iš kaimyninės Estijos ir išsivežusi į namus pirmą kartą per čempionato istoriją paminėtą apdovanojimą už "auksinį cepeliną", kurį panaudojusi išmonę komanda padovanojo šventės organizatoriams.

Taip pat prie gargždiškių komandos "Jungtinės cepelinų pajėgos" 2019-aisiais jungėsi prancūzas. Ši komanda tais metais pelnė pirmąją vietą. Per septynerius metus daugiausia komandų sutraukė 2020-ieji metai, kuomet iš 19-os komandų skaniausio cepelino čempiono vardą nuskynė Kiškėnų kaimo bendruomenė.

Dalyvaujančių čempionate skaičiumi bandė prisivyti ir 2024-ieji metai - tuomet septintajame čempionate dalyvavo 16 komandų ir nugalėtojais tapo Klaipėdos rajono Jakų bendruomenės centras, kuris yra čempionatą laimėjęs netgi du kartus: 2022-aisiais ir 2024-aisiais. Taipogi, skaniausius cepelinus per čempionato istoriją yra išvirę "Dzūkų spirgai", moterų klubas "Raktas" bei Birbinčių bendruomenė.

Reikia paminėti, kad čempiono vardo taip lengvai nepasieksi, reiks nuo peties ir minčių bajoriškai paplušėti, kiekviena komanda virs net po 80 cepelinų su įvairiais įdarais ir ne bet kaip, o pagal maisto technologijos standartus aukščiausiu lygmeniu - naudojant tik laužo šilumą.

Juk cepelinas - ne šiaip per valandikę paruošiamas patiekalas,- taigi visas meno kūrinys, kuris reikalauja darbštumo, kantrybės ir kruopštumo - ir bulvę išsivirk, ir sutarkuok ją tarka - kas rankomis, kas jau šiuolaikiškomis priemonėmis, ir įdarą paruošk, ir dargi nulipdyk,- visa skulptūra ant stalo. O nulipdžius dar juk ir išvirti tenka, ir ne bet kaip, - ir vandenį gerai užvirk, ir pamaišyk, ir ne per daug į puodą pridėk, kad nesuliptų, ir dangtį atidengtą laikyk, kad kukuliai nesproginėtų.

Tik pamanyk,- išvirtas ne tik skrandžius pamalonina, bet ir stalus puošia. Čempionate šiemet dalyvaus net penki vertintojai. Bus vertinama: cepelino skonis, padažo skonis, bendra išvaizda ir virtuvės estetika. Prizinis fondas čempionams šiais metais yra 300 eurų, taip pat bus dovanojamos dovanos prizinėms ir simbolinės dovanos visoms dalyvavusioms komandoms. 

Cepelinų virimo Lietuvos čempionatą organizuoja Lietuvos ir Gargždų krašto tradicijas puoselėjantys žmonės, susibūrę į visuomeninę organizaciją "Bendrai visi." Šiais, kaip ir kiekvienais metais, organizatoriai į šventę kviečia registruotis komandas, amatininkus, tautodailininkus, prekybininkus. Daugiau informacijos dėl registracijos galima rasti puslapyje www.bendrai.lt.

Šventės organizatoriai "Bendrai visi" kasmet stengiasi, kad veiklos šventės metu rastų visi: šventės metu nesiliauja komandų virtuvės bajorų šurmulys, o visą dienos dūzgesį vainikuoja muzikiniai koncertai. Kas šoka, kas dainuoja, kas aplinkui ratais bėgioja ir kitaip linksminasi, o kam per barzdą ir šlakelis tradicinio alaus nuvarva.

O vakarėjant jau ir cepelinų karaliaus karūna ant žilės ar ant plikės kažkam puikuojasi, kol vaikai su džiugesiu ant trampolino šokinėja, ant batuto vartaliojasi ar traukinukais su draugais važinėja. Smalsuoliai taipogi ras ką nuveikti - šventės metu vyks paskaita apie bulvę ir jos patiekalus mūsų krašte.

Taip ir šėls liaudis Gargždų "Minijos" slėnyje jau aštuntus metus iš eilės, o slėnio muzikinę sceną 2025-aisiais papuoš ir žiūrovų širdis šildys muzikinės grupės: "Patruliai", "Sentimentai", atlikėjai Kučinskas ir DJ Ernna.

Istoriškai Gargždai cepelinais garsėjo nuo 1976 metų, kuomet čia buvo įkurta pirmoji cepelinų valgykla. Į ją iš visų Lietuvos centrų ir pakraščių to gardaus lipdinio pakaštavoti patraukdavo ir jaunuoliai, ir močiutės, ir seneliai, ir svarbias pareigas užimantys mūsų krašto žmonės.

Istorikai kalba, kad pačioje Lietuvoje pirmasis cepelinas vartėsi puode ant malkomis kūrenamos krosnies, iš kur šoko tiesiai ant lietuviško gausiai nukrauto šeimyninio stalo nuo 19 amžiaus. Tikėtina, kad cepelinai atvyko čia darant įtaką įvairioms to meto kultūroms, tačiau žemaičiai, kaip visada, padarė savaip,- panaudojo skalsesnį mėsingą įdarą nei kitataučiai, taip pat pradėjo gaminti kukulius su varške; taipogi sugalvojo tikrą gardumėlį prie cepelino - spirgučių padažą.

Taip ir prigijo ši cepelinų valgymo tradicija Lietuvoje. Juk lietuviai - nuo seno darbštūs ir talentingi žmonės, sugeba paversti iš to, kas bloga - gera, iš to, kas negražu - gražu, iš to, kas neblogai paversti į tikrą gardumyną. Taip ir valgome cepelinus iki šiol, o per ilgai užsibuvę svečiose šalyse jų ir kvapo, ir skonio pasiilgstame.

Žinoma, kaipgi cepelinas be bulvės? Juk be jos su cepelinais - nei krust. Daug manoma apie tą mūsų numylėtinę bulvę, be kurios nei vienas lietuviškas, o ypač žemaitiškas gomurys nebeįsivaizduoja savo kasdienio gyvenimo.

Kai kurie istorikai mano, kad bulvė pas mus į Lietuvą atkeliavo tik 19 amžiuje veikiama įvairių kultūrų; Kristijonas Donelaitis savo kūrinyje "Metai" bulves mini dar 18-ame amžiuje: „Ar po tam visaip virti kartupelių valgiai / Ir kelmučiai, kad juos sau su uždaru verdi..."; yra manančių, kad bulvė paplito 17 amžiuje dar Abiejų Tautų Respublikos laikais, o kiti spėlioja, kad bulvė į Lietuvą atkeliavo daug anksčiau - dar 15-16 amžiuje.

Istorikai ne visai sutaria dėl to, kaip bulvė atkeliavo į Lietuvą, tačiau jau yra manančių, kad į Lietuvą bulvę atvežė pats Kristupas Kolumbas, kuris galbūt buvo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kunigaikščio Jogailos anūkas.

Taip teigia vienas portugalų istorikų Manuelis Rosa - mat Jogailos sūnus Vladislovas III 1444 metais Varnos mūšyje liko gyvas ir pabėgo gyventi į Portugalijos salyną Madeirą. Ten pasivadino Henriko Vokiečio vardu, vedė portugalų didikę ir susilaukė sūnaus, kurį pavadino taip žinomu Kristoforu Kolumbu.

Tačiau Kristupo Kolumbo kilmės tyrinėjimai pasitelkiant DNR analizę tęsiasi iki nūdienos taip kaip tęsiasi bulvės kelionės į mūsų mylimą gimtąjį kraštą istorijos tyrinėjimai. Tačiau kol istoriniai tyrinėjimai tęsiasi, mes, žemaičiai, galime didžiuotis, kad bulvių atvykimas pažadino beribę mūsų kraštiečių vaizduotę ir papildė mūsų mitybos racioną daugybė skanių bulvinių patiekalų, tokių kaip bulviniai vėdarai, bulvių plokštainis, švilpikai, bulviniai blynai, žemaičių blynai ir daugybė kitų. 

Išvirk ir parodyk Lietuvai skaniausią cepeliną ir tu:

Ei, bajore, bulvę žalią
Krėsk kolegai į vėdralį
O jei dar užeis svečių
Pasikaski lysvėje šviežių

Taigi mikliai reik rankelių
Kelkim cepelinų balių
Paveiziek spintelėj katilų
Tilps ten šimts iš tarkių burbulų

Iki soties ir be valios
Prisikirto cepelinų vajus
Sako buvo taip skanu,
Sunkiai pilvą, kad nešu

O tu žiū,- kiek ten vaikų
Lapsi ausys,- taip gardu
Semtuvu dar spirgius geria
Tai linksma buvo dienelė

Ei, bajore, kurgi tu
Kelkim puotą mes kartu
Imk kolegą, uošvį ar žmonelę
Lig Gargždų ne toks jau tolims kelias
Iš kukulių išvirtų
Šiemet gal karalium tapsi tu!