2 nuotr.Praėjo dešimt metų nuo žinios apie iš lietuvių šeimos Norvegijoje atimtą sūnų. Paskui Gabrielių per susitikimą su biologine mama pagrobė giminaitis, ketinęs pargabenti jį į Lietuvą. Tačiau Švedijoje berniukas buvo surastas ir perduotas atgal į Norvegiją. Šiandien Gabrielius jau pilnametis. Dabar su mama jis galės bendrauti be tarnybų dėmesio. Tačiau institucijų paliktų žaizdų jau niekas nebeužgydys.
Tėvai grobė savo vaikus
Apie dingusį septynerių metų berniuką, Lietuvos pilietį Gabrielių Norvegijoje buvo pranešta 2015 m. Žinia pasiekė ir Lietuvą. Berniukas vaiko teisių tarnybos buvo paimtas iš šeimos, o jo paieška paskelbta po to, kai jį per susitikimą su mama išsivežė giminaitis.
Lietuvoje buvo net renkami parašai po peticija, kuria reikalauta grąžinti Lietuvos pilietį Gabrielių į Lietuvą. Žmonės piketavo prie Norvegijos ambasados, kad Lietuva tarpininkautų sprendžiant Gabrieliaus atvejį.
Tuo metu tai buvo antra panaši istorija, kurią išgirdo visuomenė. Panašiu metu dar viena lietuvių šeima susidūrė su Norvegijos vaiko teisių tarnyba „Barnevernet". Praradusi viltį mama pasigrobė tarnybos paimtą savo sūnų iš mokyklos ir parvežė į Lietuvą automobiliu.
O Gabrieliaus šeima taip ir liko Norvegijos tarnybų sistemoje. Neseniai Gabrieliui suėjo aštuoniolika. Visus šiuos metus mama laukė, kada sūnus taps pilnametis ir jie galės bendrauti be tarnybų atstovų.
Nebekalba lietuviškai
Gabrieliaus mama Gražina Leščinskienė neslepia, kad šie dešimt metų kovojant dėl savo sūnaus ir negalint pačiai jo auginti, sužalojo ne tik emociškai. „Pastarieji treji metai nebuvo lengvi. Visada maniau, kad esu stipri, bet organizmas visgi davė ženklų, viskas atsiliepė. Vienerius metus net turėjau nedarbingumą dėl depresijos. Grįžus į darbą, vieną dieną patyriau insultą. Kai medikai atliko tyrimus, paaiškėjo, kad esu turėjusi ir mini infarktą. Tad dabar dažnai tenka lankytis pas medikus. Atrodo, kad jaučiuosi neblogai, bet jėgų tiek, kiek norėtųsi, jau nebėra. Bet yra, kaip yra. Laiko atgal nebeatsuksi", - kalbėdama su „Vakaro žiniomis" pasakoja moteris.
Buvo laikas, kai susitikimai su sūnumi vykdavo tik pagal griežtą grafiką ir vos kelis kartus per metus. Vienu metu nuo G.Leščinskienės buvo netgi slepiama, kokiu adresu globėjų šeimoje auga jos vaikas.
Gabrielius iš viso augo keturiose skirtingose globėjų šeimose. Tačiau ne apie visas šeimas noriai kalba ar gražiai atsiliepia. Kai buvo globojamas dviejų moterų, yra tekę įsikišti netgi policijai. „Aš kartais paklausiu tarnybų atstovų: dabar žinant, kaip viskas vyko, ar tikrai visa tai buvo geriausi vaiko interesai? Žinau, kad jie ir patys jau mato, kad buvo padaryta klaidų. Buvo situacijų, kurių, manau, nebūtų nutikę, jeigu jis būtų augęs mūsų šeimoje", - pasakoja G.Leščinskienė.
Ji neslepia, kad vis dar yra nuoskauda dėl to, kad Lietuva, atrodo, nesiryžo kovoti dėl Gabrieliaus, savo piliečio. Šiandien jis nebekalba lietuviškai, daug metų nematė savo senelių, sesers, kitų giminaičių iš Lietuvos. Mama ne kartą prašė tarnybų užtikrinti, kad Gabrielius nepamirštų gimtosios kalbos, bet institucijoms niekaip nepavykdavo rasti lietuvių kalbos mokytojos: „Po to, kai jį sulaikė Švedijoje, jo adresas buvo slaptas ir man neatskleidžiamas. Nesimatėme dvejus metus, o kai po tiek laiko susitikime lietuviškai jis jau nebekalbėjo. Jam buvo apie dešimt metukų. Manau, niekas rimtai taip ir neužsiėmė lietuvių kalbos mokymu. Taip, kai kalba su sese ar močiute, pasako kelis žodžius, tokius kaip „labas", „ačiū" ir pan."
Susitikimai prie svetimų akių
Kelerius pastaruosius metus Gabrielius gyvena institucijoje netoli G.Leščinskienės namų, tad susitikti jie gali dažniau.
„Jis ir pats atvažiuoja, esu ir aš pas jį buvusi. Jis dažnai būna Osle, tuomet nueiname į kokį restoraną, atvažiuoja pas mane į svečius. Patys sprendžiame, kada susitikti, griežtų taisyklių jau nebėra. Kartais pasimatome vieną kartą per mėnesį, kartais kelis kartus per mėnesį.
Jis nori gauti vairuotojo pažymėjimą, tada galėsime susitikti dar dažniau. Nes dabar jį turi atvežti darbuotojai iš institucijos. Tuomet susitikime dalyvauja ir jie, į mūsų bendravimą nesikiša. Bet tai, žinoma, vis tiek nėra sąlygos labai atviriems, nuoširdiems pokalbiams.
Matosi, kad aplinka daro jam įtaką. Tačiau jaučiu, kad ryšys šiltas ir nuoširdus. Žinoma, paauglystė, tad yra buvę visokių situacijų. Bet bendrauja visada pagarbiai, padėkoja. Kai susirašinėjame, kreipiasi į mane mama, siunčia širdutes", - pasakoja G.Leščinskienė.
Neseniai Gabrieliui suėjo aštuoniolika. Taigi, dabar su mama jie galės bendrauti netrukdomi. G.Leščinskienė džiaugiasi ir pasakoja artimiausius sūnaus planus. „Jis nori nuomotis būstą ir gyventi atskirai, o ne institucijoje. Ieškosi darbo, nori dirbti, užsidirbti. Kaip bus toliau, matysime. Kol kas nors ir susitinkame dažniau, susitikimai trumpi, yra kitų žmonių ir labai daug atvirai kalbėti ne visada pavyksta", - sako G.Leščinskienė.
Tarp planų - ir Lietuva
Nors lietuviškai Gabrielius jau nekalba, noriai bendrauja su artimaisiais. Pernai su mama netgi planavo grįžti į Lietuvą, tačiau paskutinę akimirką nepavyko: „Kai susitinkame, jeigu tik yra galimybė, paskambiname Gabrieliaus močiutei, mano mamai, kad jie pabendrautų. Gabrieliaus senelis mirė pernai.
Aš neseniai buvau Lietuvoje, vežiau mamą pas medikus, o Gabrielius jau pažadėjo močiutei atvykti į Lietuvą, tačiau nori išsilaikyti teises, kad galėtų vairuoti automobilį. Jau keleri metai, kaip jie nebuvo gyvai susitikę, nes mamos sveikata jau prasta, tad keliauti į Norvegiją, kaip anksčiau, būtų sudėtinga. Po tėčio mirties ji jaučiasi ypač silpnai."
Paklausta, kokiu žmogum užaugo Gabrielius, G.Leščinskienė džiaugiasi, kad jam sekasi gerai: „Jis atviras, ambicingas, populiarus vaikinas, turi draugų. Mėgsta sportą. Norėtų ir ateitį su sportu, instruktavimu kažkaip susieti. Jis aktyvus, visada su šypsena, visada geros nuotaikos."
G.Leščinskienė neslepia, kad skaudi šeimos istorija paliko gilias žaizdas, bet šiandien ji į tai stengiasi žiūrėti filosofiškai: „Didelis nusivylimas. Bet laiko atgal nebeatsuksime. Dievo keliai nežinomi. Gal taip ir turėjo atsitikti. Matant, kaip jaunimas šiandien auga Lietuvoje, nežinia, kaip gyvenimas būtų pasisukęs ir koks tas santykis su vaiku būtų. Manau, kad dabar, kai galėsime bendrauti daugiau ir dažniau, mūsų ryšys atsistatys, sustiprės, galėsime atviriau kalbėtis.
Aš pati kažkaip laikausi. Man labiau gaila savo tėvų, dukros. Per visas šias kovas dukrai teko mažiau dėmesio, bet ji užaugo tikra šaunuolė. Dabar jai jau 23-eji, ji gyvena Lietuvoje. Jie su Gabrieliumi taip pat turi gražų ryšį, kartais susirašo, kai susitinku su Gabrieliumi, paskambiname jai vaizdo skambučiu.
Šeima yra svarbiausia. Man šeima yra didžiausias mano ramstis. Per visą šį laiką šeima visada man labai padėjo kiekvienoje sudėtingoje situacijoje."
