Šeimos ūkiams neretai rodoma špyga

- Papasakokite apie savo ūkį.

- Ūkininkaujame Kalvarijos savivaldybėje pačiame Lenkijos pasienyje. Gamtinės sąlygos šioje teritorijoje didesne dalimi nulėmė sprendimą kurti mišrų ūkį. Pradžioje laikėme limuzinus. Tačiau ilgainiui buvo nuspręsta atsisakyti intensyvių veislių. Vietovė, kur ūkininkaujame, yra miškinga, kalvotas reljefas, žemės nenašios. Mūsų valdomuose plotuose nustatytos Europos bendrijos svarbos natūralios pievos. Tinkamiausias būdas joms prižiūrėti - ekstensyvus ganymas. Šių pievų produktyvumas mažas, jose auga menkavertės įvairiažolės. Limuzinai yra intensyvi veislė, jie reiklūs. Augindami limuzinus supratome, kad savo nenašiose žemėse plėtodami ekologinę gamybą nepasieksime norimo galvijų produktyvumo. Nusprendėme pradėti laikyti ekstensyvios veislės galvijus - aubrakus. Ir šiandien savo sprendimu esame patenkinti.

- Kiek metų ūkininkaujate, kokio dydžio banda?

- Mūsų ūkiui jau 20 metų. Turime iki 170 galvijų. Pašarams auginame įvairius javus - kviečius, kvietrugius, avižas, žirnius, javų mišinius. Į sėjomainą įtraukiame daugiametes žoles. Visus reikalingus pašarus pasigaminame patys.

Nuo ūkio įkūrimo vykdome ekologinę gamybą. Derlius yra mažesnis nei įprastiniuose ūkiuose, bet ne čia didžiausia problema. Prie gausybės nuolat kintančių reikalavimų ekologiniams ūkiams per daug metų irgi pripranti.

Didžiausia problema ta, kad negauname tikros pagrįstos kainos parduodami ekologišką produkciją. Priedas tarp įprastinio ir ekologinio gyvulio kainos yra labai nedidelis. Ir šis kainos skirtumas nekompensuoja patiriamų papildomų išlaidų.

Galvijus ūkyje penime iki 24 mėnesių amžiaus, nes ekologiniame ūkyje nėra galimybės gyvulių supirkėjams patrauklų svorį pasiekti iki 16-18 mėnesių, kaip įprastiniuose ūkiuose. Yra buvę veiklos metų, kai įprastinių gyvulių supirkimo kaina buvo didesnė nei sertifikuotų. Parduotuvėse ekologiška jautiena brangi, o kaina, kurią gauna galvijų augintojai iš supirkėjų, yra maža. Ir plačioji visuomenė to nežino.

Dažnai po straipsniais matau komentarus, kuriuose sakoma, kad ūkininkai yra išrinktoji kasta, privilegijuotieji... Pasigendu gero ir teisingo požiūrio į Lietuvos žemdirbius. Neturime mes jokių privilegijų. Turbūt visi su manimi sutiks, kad darbuotojas, pradėdamas dirbti, jau žino, kokį atlygį gaus už savo darbą.

Dažnas verslininkas paslaugas ar prekes teikia tik gavęs avansinį mokestį. Tuo tarpu ūkininkas visus metus sunkiai dirba gamindamas sveiką, kokybišką maistą ir tik metų pabaigoje sužino, kokį atlygį gaus jis ir jo šeima. Mes, ūkininkai, ypač smulkesnieji, neturime derybinių galių ir esame visiškai priklausomi nuo kitų šio sektoriaus dalyvių.

O tiesiogines išmokas gauna visų ES valstybių narių žemdirbiai, tik Lietuvoje jos vienos mažiausių. Mums mokamos tiesioginės išmokos nesiekia net ES vidurkio. Susidaro įspūdis, kad į stambius ūkius, bendroves Lietuvoje žiūrima palankiau.

- Palaukite, o koks ūkininkas yra stambus? Jūs pati turite apie 170 galvijų, dirbate 300 ha žemės.

- Greičiausiai į šį klausimą rasime atsakymą, grindžiamą žemės ūkio valdos ekonominiu dydžiu. Iki 16 000 Eur - bus smulkus; nuo 16000 iki 30 000 Eur - galbūt jau vidutinis; ir daugiau nei 30 000 Eur - jau stambus. Šeimos ūkis yra tas, kuriame dirba tik šeima, neturima nei nuolatinių, nei sezoninių darbuotojų. Mūsų ūkyje nėra samdomų darbuotojų, visus darbus atliekame patys.

Lietuvoje galima išgirsti, kad net 1500 ha valdantis ūkis save pristato šeimos ūkiu, nors kieme dirba 10 samdomų darbuotojų. Tokio ūkio nelaikau šeimos ūkiu, tai jau stambus ūkis. Ekonomikos vadovėliuose galima rasti, kad šeimos ūkis yra tas, kuris dirba iki 300 ha, nes tokį žemės plotą gali apdirbti šeimos nariai. Aš sutinku su tokiu apibrėžimu.

- Kaip atostogaujate?

- Neatostogaujame. Aš sakau, kad žemdirbys ir agronomas yra antras po Dievo šioje Žemėje. Mes atostogų neturime. Dažnai pasvajojame apie kelionę, bet tai ir lieka svajonėmis.

Kai formuojama žemės ūkio politika, kuriami strateginiai planai, akcentuojama aplinkos apsauga, biologinės įvairovės išsaugojimas, dirvožemio tvarus naudojimas, ūkinių gyvūnų gerovė, bet nerasite nė vieno punkto apie pačių ūkininkų gerovę, lengvesnį jų gyvenimą, gerą sveikatą, emociškai palankią aplinką. Nuolat kalbama apie pažangos būtinybę, skaitmeninimą, bet ne apie žmogų.

Kalbant apie skaitmeninimo būtinybę, kodėl neleisti ūkininkui pačiam nuspręsti, kaip pildyti gausybę žurnalų? Kodėl neleisti ūkininkui pačiam pasirinkti informacijos pateikimo būdą pagal jo technines galimybes, žinias, patirtį?

- Parduodate savo mėsinius gyvulius, sudarote išankstines sutartis dėl kainų?

- Gyvulius parduodame kartą ar du per metus. Jokių išankstinių sutarčių nesudarinėjame. Ir net nežinau, ar tokia praktika apskritai taikoma ir ar galėtų būti taikoma? Atėjus momentui galvijus parduoti, bendraujame su visais supirkėjais ir parduodame tam, kuris tuo momentu pasiūlo geriausią kainą.

Žinoma, bandome derėtis, juk parduodame produkciją, užaugintą taikant palyginti aukštus kokybės standartus. Šiais metais jau stebime kitokias tendencijas. Supirkėjai darosi lankstesni, linkę derėtis. Anksčiau mus laikė menkais rinkos dalyviais, dabar mūsų pozicijos tvirtėja. Tik kaip bus ateityje, pasakyti sunku. Būtent dėl šio nežinojimo ir neapibrėžtumo, ūkininko darbas dar sunkesnis.

- Kiek supirkėjai moka už ekologiškus gyvulius?

- Nuo 5 iki 10 euro centų daugiau nei už nesertifikuotus gyvulius.

- Jūs esate ir Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos pirmininkė, ką pavyko nuveikti sąjungoje ūkininkų labui?

- Sąjungoje esu dar labai neilgai. Manau, nemažas mūsų sąjungos pasiekimas yra tai, kad ši sąjunga prikelta naujam gyvenimui ir darbui, joje atsirado naujų iniciatyvių žmonių, kurie deda daug pastangų, kad visi žinotų, kas tai yra šeimos ūkiai, kodėl jie turi išlikti, kuo jie svarbūs.

Reikia dar daug padaryti, kad užsitikrintume ateičiai vietą po saule šiame sektoriuje. Nedžiugina tik tai, kad pastaruoju metu labai dažnai girdime ir matome, kad iš tiesų šeimos ūkiams nenaudingi ar nereikalingi pokyčiai žemės ūkyje inicijuojami teigiant, jog visa tai daroma būtent šių ūkių naudai. O realybė kitokia, ir deja, to likusi visuomenė ne visada žino.

- Sakėte, jau 20 metų neturite atostogų, jaunimas šiais laikais nori būti įtakotukais, nori lengvų pinigų, manote, ūkiai išliks kitų kartų rankose?

- Stebiu, kaip dabartinė karta „gadinama" šiuolaikinių informacinių technologijų. Esu įsitikinusi, kai kuriais atvejais pažanga - priešingai - mums patiems yra žalinga. Labai daug visi kalba apie dirbtinį intelektą (DI), reikia juo pasinaudoti, jei yra galimybė ir t.t. Aš nesinaudoju DI, ir nežinau, kokia turi susiklostyti situacija, kad bandyčiau juo pasinaudoti. Manau, kad neturėtume.

Esu įsitikinusi, kad tai daro neigiamą poveikį mūsų socialiniams įgūdžiams, mąstymui, suvokimui, prarandame motyvaciją domėtis, skaityti, patys priiminėti sprendimus ir galiausiai prisiimti atsakomybę.

Naudojimasis socialiniais tinklais, kur daugiausia dėmesio turbūt sulaukia „menkavertis" turinys, - visa tai lemia, jog visuomenė praranda savo pagrindines vertybes, atsisakome savo tradicijų, papročių. Dabartinis jaunimas labai siauriai į viską žiūri. Ir šie procesai gąsdina. Visgi tikiuosi, kad žemės ūkis ir žemdirbio profesija išliks.

- Džiaugiatės gyvenime pasirinkusi ūkininkės duoną?

- Kai baigiau mokyklą ir stojau į universitetą, negalvojau, kad kada nors užsiimsiu žemės ūkio veikla, gyvensiu kaime. Bet kai pabaigus universitetą tėvo paskatinta pradėjau šią veiklą, supratau, kad jos atsisakyti jau nebus lengva. Žemdirbio darbas yra sunkus.

Bet ilgainiui pripranti prie tokio gyvenimo būdo, tempo ir ritmo. Ir bėgant metams jau pradedu galvoti, kad ateis laikas, kai fiziškai nepajėgsime prižiūrėti galvijų, suprantu, kad tada bus labai niūrūs laikai.

- Kokią žemės ūkio viziją šalyje apskritai matote?

- Labiausiai bijau, kad prognozės, jog ūkininkų skaičius ES iki 2040 metų sumažės nuo 10 iki 3,9 mln., netaptų planais. Formuojant žemės ūkio politiką, priimant sprendimus, akivaizdu, kad stiprinami stambūs ūkiai, o smulkieji išstumiami iš rinkos.

Kodėl tai vyksta? Ar visi, formuojantys politiką, mano, kad tik stambus ūkis yra vertingas ir perspektyvus? Aš neabejoju, kad mūsų nedidelei agrarinei valstybei naudingiau, kad išliktų bei sustiprėtų ir smulkesni ūkiai.

Stambūs ūkiai negali vartotojui pasiūlyti didesnės įvairovės. O kodėl turėtų būti ribojama žmogaus teisė pasirinkti pačiam, ką jis nori valgyti, kuo maitinti savo vaikus? Būtent šeimos ūkiai sukuria vartotojui reikalingą ir pageidaujamą produkcijos įvairovę ir kokybę.

Šie ūkiai siūlo edukacijas, rekreaciją, užtikrina kultūros, tradicijų išsaugojimą ir puoselėjimą bei perdavimą ateinančioms kartoms. Stambieji ūkiai gauna nuolaidų įsigydami trąšas, augalų apsaugos produktus, sėklas ir kitas prekes bei paslaugas, o smulkūs ūkiai tuo pasinaudoti negali.

Tuo tarpu žemės ūkio produkcija iš stambių ūkių superkama gerokai aukštesne kaina nei iš mažų ūkių. Visa tai turi žinoti visuomenė ir, manau, jos vaidmuo prisidedant prie šeimos ūkių išlikimo turi būti didesnis ir gali būti lemiamas.

Dabar, kai artėja pradžia derybų ir svarstymų dėl naujos daugiametės finansinės programos, labai tikiuosi, kad bus užtikrintas stabilumas, tęstinumas ir garantijos, jog ūkininkai mūsų šalyje toliau sėkmingai galės tęsti savo veiklą be didelių pokyčių ir sukrėtimų.