Palikite Salomėjos Nėries paminklą ramybėje!

Desovietizacijos komisija nusprendė, kad paminklas turi būti nukeltas. Taip nusprendė ir teismas. Vilniaus savivaldybė ketina šį sprendimą įvykdyti šį rudenį.

Tačiau prieš sprendimą protestuoja visuomenė, poetai surengė prie paminklo poezijos skaitymus. Prieš paminklo nukėlimą pasisako ir Seimo pirmininkas Saulius Skvernelis.

S.Nėris gyveno tik 40 metų ir būdama tik 34-erių jau buvo spėjusi išleisti keturis savo poezijos rinkinius - „Anksti rytą", „Pėdos smėly", „Per lūžtantį ledą" ir „Diemedžiu žydėsiu". Ar galima buvo iš poetės, nuolat „bėgusios per lūžtantį ledą", besiblaškančios tarp savo meilių, tikėtis ypatingos politinės brandos?

Bent Lietuvoje nebuvo nė vieno iškilaus poeto, rašytojo, dailininko, skulptoriaus, aktoriaus, kuris būtų lygiai toks pats talentingas ministras ar politikas.

Menininkai vis vien plaukioja kitose sferose, toliau nuo žemės ir arčiau Dangaus. Tad jei mes ne visada suprantame jų kūrybą, kaip galime tvirtinti, jog puikiai išmanome apie prieškario menininkų kolaboravimą su TSRS.

Gal mums lūžtantis ledas asocijuojasi tik su pavojinga poledine žvejyba, o menininkui - jo egzistencinė būsena?

Tuo metu TSRS šlovino ir Vakarų intelektualai - Alberas Kamiu (Alber Camus), Bernardas Šo (Bernard Shaw) ir t.t.

Tad kodėl S.Nėris turėjo būti išimtis?

Gal irgi naiviai ieškojo idealų, utopijų, kurias buvo sunkoka patikrinti. Juk gyveno Kaune, Palemone, Paryžiuje, o ne Kamčiatkoje! Mes irgi kadaise manėme, jog vakariečiai verslininkai yra krištolinio padorumo džentelmenai, niekada neapsuks, o Amerikoje kaip mat tapsime milijonieriais.

Nors ir banalu, bet žmonės linkę klysti. Tikėti pasaka, rojumi ir t.t.

Vidinis žmogaus teisingumas

Kita vertus, žmogus, kiek bevaidintų, vis vien turi vidinį teisingumo jausmą. Įgimtą. Įstrigusį taip giliai, kad jokios santvarkos, ideologijos ar laikinos mados nesugeba to vidinio teisingumo išmušti ar net sužaloti.

Tas pats talentingas skulptorius gali sukurti skulptūrą ir Leninui, ir Maironiui, o poetai vis vien turėdavo parašyti bet kelis sovietinę santvarką šlovinančius eilėraščius. Tačiau mūsų vidinis teisingumas supranta, kad kūrėjai privalėjo prisitaikyti. Priešingu atveju, jų kūryba būtų buvusi uždrausta, „suėsta" kritikų. Žmonės skiria, kur yra menininko drama, todėl jiems yra atlaidesni.

Lietuvoje pavojinga būti poetu

Būtent tas vidinis teisingumas, nebūtinai sutampantis su galiojančia teise, ir paaiškina, kodėl žmonės iki šiol gina S.Nėrį, bet visai nesipiktino, kai Kaune dingo Motiejaus Šumausko ir Marytės Melnikaitės gatvių pavadinimai. Nors sovietinis veikėjas M.Šumauskas buvo beveik S.Nėries bendraamžis ir taip pat Liaudies Seimo delegacijoje vyko į Maskvą parvežti Stalino saulės. O M.Melnikaitė žuvo sulaukusi tik 20-ies metų. Todėl ją galima laikyti ne kažkokia labai idėjine, sąmoninga sovietine partizane, bet veikiau istorijos auka.

Bet kodėl žmonės į šiuos asmenis reaguoja visiškai ramiai? Be ypatingo pasipiktinimo, be fanatiškos egzaltacijos? Gal todėl kad nei M.Šumauskas, nei M.Melnikaitė neatliko vieno darbo, kurio dabartiniai šventieji Lietuvos piliečiai nė už ką negali atleisti. Nei M.Šumauskas, nei M.Melnikaitė nebuvo poetai, todėl neparašė poemos Stalinui. O kadangi nebuvo talentingi poetai, tai niekas jų rašyti ir neprašė.

Tai kas iš tiesų dabartinius Lietuvos šventeivas žeidžia? Kolaboravimas ar per didelis S.Nėries talentas? Lygiai taip pat, kaip žeidžia per didelis Justino Marcinkevičiaus talentas, o dėl Liudo Giros gatvės panaikinimo, tai yra, dėl jo „Dul dul dūdelės" niekas per daug nesusijaudino. Nes L.Gira - per menkas poetinis talentas.

Kai Zarasuose buvo nukeldinėjamas M.Melnikaitei skirtas paminklas, Lietuva dėl tos jaunos nužudytos merginos atminimo irgi nesusipriešino. Ką tai reiškia? Kad mūsų šventeivos atleidžia bet kokius ideologinius paklydimus, kolaboravimus, bet nė už ką to neatleis POETUI.

Vincui Krėvei-Mickevičiui, nors buvo Liaudies vyriausybės ministras, atleido. Mat buvo prozininkas. Ne poetas. Pas mus gali būti pirmuoju komunistų partijos sekretoriumi, dėstyti partinėje mokykloje ir vis vien tapti Lietuvos prezidentu ar prezidente. Bet jei Dalia Grybauskaitė būtų buvusi ne ekonomistė, bet talentinga poetė, jos šansai įtikti šventeivoms būtų buvę visiškai menki.

Ir šie laikai nėra šventi!

Jei pradėtume aiškintis, kas kokią saulę vežė, kas kūrė Lenino skulptūras, šlovino komunistinę santvarką, tai Lietuvoje tarybinio laikotarpio menininkų, istorikų, žurnalistų, dėstytojų iš viso neliktų. Beveik. Liktų tik saujelė disidentų, o mes vis vien juos įtarinėtume, kad buvo KGB užverbuoti.

Jei taip norime tarpukariu gyvenusią poetę pasmerkti, tai geriau vertinkime S.Nėries asmenybę pagal šių laikų realijas. Ar nors vienas S.Nėries palikuonis ką nors pavogė iš valstybės? Ar ji būtų „skraidinusi" žemės sklypus? Kiek įmonių ar bent kioskų poetė būtų prichvatizavusi? Kiek indėlininkų būtų išdūrusi? Kiek kartų būtų supainiojusi viešus ir privačius interesus. Ar būtų sukūrusi poemą apie Henriką Daktarą?

Labiau tikėtina, jog S.Nėris tyliai verktų, leistų savo eilėraščius pačiais mažiausiais tiražais, gautų mažytę pensiją ir niekas jos, „atsilikusios senučiukės", nepaisytų. Nes dabar praktikų laikai.

Žmogus, parašęs poemą apie Staliną, juk netampa Stalinu. Lygiai kaip skulptorius, gavęs užsakymą kapinėse sukurti antkapinį paminklą žinomam mafijozui, juk pats netampa organizuotu nusikaltėliu. Menininkai visais laikais šliejosi prie valdančiųjų, dvariškių, turtingų mecenatų ir t.t., nes tik taip galėjo išgyventi. Mūrininkas, batsiuvys, vairuotojas gali užsidirbti duonai ir be jokios ideologijos, o menas - ne. Nes tik turtingieji jį mecenuoja ir įperka.

Seimo pirmininkas S.Skvernelis yra viešai pareiškęs, jog nėra linkęs kovoti su paminklais tiems asmenims, kurie tame istoriniame etape galbūt buvo priversti ir neturėjo kito pasirinkimo.

„Suprantu, - sakė S.Skvernelis, - kad reikia nukelti tuos paminklus, kurie buvo pastatyti ano režimo represinėms struktūroms, kažkokiems veikėjams - tai yra faktas, čia turbūt nė diskusijų nekyla. Bet daug iškilių meno, kultūros žmonių, mūsų poetų į tą mėsmalę buvo įtraukti. Tikrai nebūčiau šalininkas tokio primityvaus įstatymo vertinimo".