Neįgaliojo vežimėliu judanti Vaiva: viskas yra tik mūsų galvose

Nuo vaikystės judėjimo negalią turinti mergina išbandė save įvairiuose projektuose, savanorystėje, padėdama panašaus likimo žmonėms. Ir niekuomet nestokoja geros nuotaikos. Net kalbėdama apie sistemos spragas ji nepraranda šypsenos, o savo negalios sako niekada nejutusi kaip trūkumo.

Pozityvaus požiūrio į gyvenimą ir kasdienybės džiugesio iš Vaivos gali pasisemti daugybė žmonių. Negalia, kuri kartais palaužia žmones, šiai merginai nėra nei kliūtis, nei riba siekti savo svajonių ar tikslų. Ji sako nesijaučianti kitokia, tad kodėl kažkas su ja turėtų elgtis kitaip nei su sveiku žmogumi?

Negalia Vaivą lydi visą gyvenimą. Mergina gimė būdama ankstukė ir svėrė vos 900 gramų. Gimdama atsinešė cerebrinio paralyžiaus diagnozę.

„Mano nuomone, tai net ne liga. O toks gyvenimo būdas", - sako Vaiva. O jos gyvenimo būdas niekada nebuvo lėtas. Vaivai negalia netrukdė siekti savo tikslų jau nuo paauglystės.

Prieš dešimtmetį negalia jai atvėrė kelią netgi į „Euroviziją". Mergina dalyvavo tuomet pirmą kartą surengtame projekte „Draugystė veža".

Jo tikslas - mažinti atskirtį tarp žmonių su negalia ir jos neturinčiųjų. Projektas vyksta iki šiol, jame kasmet kviečiamos dalyvauti draugų poros. 2016 m. Vaiva išdrįso ne tik sudalyvauti, bet ir laimėjo.

„Šio projekto dėka pamačiau „Eurovizijos" konkursą gyvai Stokholme, Švedijoje. Susipažinau su daug įvairių žmonių. Turėjome įdomių susitikimų ir veiklų ir po projekto", - pasakoja Vaiva.

Negalia merginai niekada netrukdė dirbti. Nors, Vaiva neslepia, kad ne visi pokalbiai dėl darbo būna pozityvūs.

Šiandien ji dirba „Lietuvos pašte". Ir meilėje merginai sekasi. Neseniai ji savo išrinktajam, su kuriuo yra šešerius metus, ištarė lemtingąjį „Taip." Apie visa tai Vaiva sutiko papasakoti „Vakaro žinių" skaitytojams.

- Kai negalia ateina kartu su gimimu, tenka patirti kitokią vaikystę nei bendraamžių?

- Mano vaikystė nebuvo kitokia nei kitų bendraamžių, skirtumas tik tas, jog judėjau ne dviem kojomis, o keturiais ratais. Ir turbūt dažniau negu bendraamžiai lankiau gydytojus bei kitas reabilitacijos procedūras. Bet tai jau nuo vaikystės sėkmingai derinau su įprastu gyvenimu. Gal todėl, kad pagal zodiaką esu dvynys (šypsosi).

Vaikystę atsimenu paprastai: su šeimos, brolių ir sesers pagalba gyvenau ir iki šiol gyvenu įprastą gyvenimą. Gal tik su šiokiais tokiais kitoniškumais. Už tai esu ir visada būsiu dėkinga savo šeimai, savo aplinkai ir visiems, kurie prisidėjo prie teisingos mano pasaulėžiūros formavimo.

- Būdama labai jauna atradote savanorystę, dirbote su negalią turinčiais vaikais. Kas paskatino rinktis tokį kelią?

- Atradau dar mokydamasi mokykloje ir studijuodama. Beje, mokiausi ir studijavau su sveikais bendraamžiais, bet niekada nesijaučiau kitokia. Dar tada ieškojau, kur galėčiau save realizuoti. Galbūt panaudoti žinias, kurias turėjau iš patirties ir iš to, kad daug skaičiau. Ir dabar atrodo, kad tuomet savanorystė pati mane susirado. Tarsi tai buvo nulemta likimo. Tokia mano kelio, savęs ieškojimo pradžia.

Mane visuomet domino socialiniai projektai. Iki šiol prisimenu ir „Draugystė veža" projektą, kuris liko šiltu ir šviesiu prisiminimu visam gyvenimui.

Jis įvyko tuomet, kai buhalterinės apskaitos studijose turėjau akademines dėl sveikatos problemų. Stiprinau jėgas. Ir atrodė, jog viskas einasi ne pagal planą ir tikrai ne į gera. Tuo metu „Draugystė veža" man tapo šviesuliu, kuris leido suprasti, kad viskas vyksta taip, kaip turi vykti.

Po šio projekto su nauju užsidegimu ir veiklomis grįžau į studijas, jas baigiau ir iškart įsidarbinau viename labdaros ir paramos fonde koordinuoti projektų.

Šiuo metu jau socialinių projektų nebeliko. Gyvenimas, buitis ir dabartinis darbas atima visą mano laiką. Bendrai, kiek pasidomiu, rodos, projektų pamažėjo. Jų yra, bet daug mažiau negu būdavo anksčiau.

- Kaip manote, kodėl?

- Manau, kad tai priklauso nuo laikotarpio. Visuomenėje tam tikromis bangomis vilnija skirtingos temos. Buvo laikas, kai negalią turinčių žmonių tematika buvo tarsi „ant bangos", dabar „ant bangos" kitos temos.

Taip nutiko ir man su minėtu labdaros fondu. Jis tapo mano pirmuoju darbu, kuriame dirbau daugiau nei ketverius metus ir išėjau. Baigėsi projektai, baigėsi veiklos. Tiesiog neliko darbo.

Įstojau į darbo biržą. Ir per 9 mėnesius, kol buvo mokamos išmokos, intensyviai savarankiškai ieškojau kito darbo.

- Lengva surasti darbą negalią turinčiam žmogui?

- Buvo visko. Ir nesėkmingų pokalbių. Ir milijonai išsiųstų CV be jokio atgalinio ryšio. Ir tikiu, kad buvo tokių pokalbių, nesėkmingų dėl negalios.

Darbdaviai iš anksto nusistato, kad tam žmogui bus per sunku. Tik į akis nepasako. Tiesiog pasirenka kitą - sveiką - kandidatą. Šiam etapui reikia ne tik gebėjimų, bet ir užsispyrimo, pastangų, kartais ir pažinčių, kad būtų lengviau įrodyti savo gebėjimus, o ne negalėjimus.

Man ieškant darbo vieną dieną parašė pažįstama mergina. Ji taip pat turi negalią ir tuo metu jau dirbo Lietuvos pašte. Ji pasakė, kad ieškomas darbuotojas, pasidalino skelbimu ir pasiūlė man pamėginti. Nusiunčiau CV ir buvau pakviesta į nuotolinį pokalbį.

Tuo metu manęs neatrinko. Pranešė, kad pasirinko kitą kandidatą. Galvojau, tai buvo eilinis nesėkmingas pokalbis ir ieškojau toliau. Kiek vėliau vieną dieną paskambino tas pats žmogus, kuris vedė darbo pokalbį, ir pasakė, kad manęs nepamiršo bei turi dar vieną laisvą vietą administracijoje. Pasiūlė pabandyti.

Taip ir padariau. Mane priėmė ir štai jau antrus metus dirbu verslo klientų departamente. Rūpinuosi, kad klientai galėtų sklandžiai naudotis Lietuvos pašto paslaugomis.

Su tokia sunkia negalia savo darbovietėje esu vienintelė, bet tikrai ne vienintelė dirbu nuotoliu. Ir visai sveiki kolegos taip dirba.

Tad net pamirštu, kad esu kažkuo kitokia. Jaučiuosi mylima, gerbiama ir vertinama dėl savo žinių, darbinių kompetencijų, bet ne dėl negalios. O jei organizuojamas susitikimas, visada būna pagalvota ne tik apie tai, kad man būtų patogu, bet ir apie tai, kad man padėti reikia lydinčio asmens.

Taigi taip, su darbo paieškomis sudėtinga, bet tie, kurie intensyviai ieško, randa. Nors, manau, kad iki šiol yra žmonių, manančių, kad savo darbą gavau per pažintis (juokiasi).

- Jūs visuomet skleidžiate pozityvumą, šypsotės ir, stebint iš šono, atrodo, kad džiaugiatės gyvenimu gal labiau nei kai kurie sveiki žmonės. Kur semiatės to gero nusiteikimo?

- Manau, kad pozityvumas ir pastangos kiekvienoje situacijoje pamatyti teigiamų dalykų, tai tarsi dar viena „liga". Tai tiesiog įgimta manyje.

- Šiandien vis dar matome, kad net Vilniaus sostinė daugeliu atveju yra visiškai nepritaikyta judėjimo negalią turintiems žmonėms. Kodėl šiuo klausimu vis dar situacija tokia sudėtinga?

- Sunku kažką pakomentuoti apie tai. Žinoma, visada norisi, kad būtų geriau. Visada rasime, prie ko prikibti, jeigu ieškosime.

Mane džiugina kiekvienas žingsnis pirmyn. Aš pati stengiuosi visada apgalvoti, kaip galiu pasiekti vieną ar kitą tašką. Stengiuosi visada judėti su pagalba, su lydinčiuoju, kad būtų patogiau. Nesu tokia fiziškai stipri, kad pavyktų savarankiškai susitvarkyti.

- Daugiau kaip penkerius metus draugaujate su mylimuoju ir neseniai Jūsų santykiai perėjo į naują statusą. Kaip susipažinote?

- Internete. Ir štai jau šeštus metus mano gyvenime yra vaikinas, draugas, vyras, kuris kartais atstoja ir asmeninį asistentą.

Savaitgaliais ir švenčių dienomis jis yra mano asmeninis asistentas. Nes tik turint savo žmogų, kuriuo pasitiki ir kuris viską moka, gali leisti jam padėti asmeninės higienos klausimais ir įsileisti į privatų gyvenimą.

Savo negalios niekada neiškėliau į pirmą vietą. Tad ir su vaikinais visada bendravau kaip ir visos merginos. Nieko nesitikėdama. Tiesiog draugiškai bendraudama. Visada turėjusi požiūrį, kad niekas niekam nieko neprivalo.

Tad ir prasidėjus draugystei, stengiausi Robertui neužkrauti slaugos. Juk jis bendravo su manim, o ne su mano negalia. Bet jis pats išsakė norą viso to išmokti.

Tuomet, bandžiau gąsdinti, kaip tai yra sunku ir neįmanoma. Sakiau, kad sveikam vyrui nereikėtų to mokytis ir geriau jis ieškotų paprastesnio varianto savo gyvenimui. Bet, kaip matome, jis neišsigando. Visko išmoko slaugos ir pagalbos man klausimais.

Mūsų atvejis įrodo, kad ir sveikas vaikinas gali mylėti sunkią negalią turinčią merginą ir nematyti jos negalios, kai jos matyti nebūtina.

- Ar tokią draugystę lengvai priėmė jo šeima?

- Net nežinau, nes pranešant tą žinią ten nebuvau, nemačiau ir negirdėjau. Bet kai nuvykau susipažinti, ten iš karto pasijutau sava.

Jo tėvai net įvažiavimą į savo namus pasidarė, kad man atvykus galėčiau laisvai judėti. Ir savo kambarį pirmame aukšte užleidžia, kad į antrą aukštą manęs nešti nereiktų.

- Ką pasakytumėte tiems žmonėms, kurie turėdami negalią užsisklendžia, mano, kad gyvenimas baigtas arba jis niekada nebus visavertis?

- Kad viskas yra tik mūsų galvose. Tik nuo mūsų pačių požiūrio į save priklauso, kaip mus mato kiti. Linkiu tik savęs nenuvertinti, orientuotis į tai, ką gali, o ne tai, ko negali.