Melu Lietuvos nepagražinsi

Draugijos pirmininku Lietuvos gražintojai išsirinko Juozą Tumą-Vaižgantą. Populiarus dvasininkas ir visuomenės veikėjas pakvietė Lietuvos žmones aktyviai veiklai - gražinti kraštą, ugdyti jaunąją kartą meilės tėvynei, jos gamtai dvasia, saugoti gimtąjį kraštą, kultūros ir istorijos paminklus.

Iki 1940 m. Draugija atliko reikšmingą darbą: jos nariai sodino medelius, žiemą globojo miškų ir laukų gyvūniją, rengė inkilų kėlimo ir paukščių sutikimo šventes. Draugijos struktūroje veikė įvairūs gamtos mylėtojų bei kultūros puoselėtojų būreliai, komitetai.

Draugijos rūpesčiu ir narių surinktomis lėšomis buvo sutvarkytas Gedimino kalnas Veliuonoje, Birutės kalnas Palangoje, daktaro Jono Basanavičiaus parkas Kaune. Draugijos nariai ir talkininkai tvarkė miestelių aikštes, prižiūrėjo sodų, mokyklų ir kapinių aplinką, rinko eksponatus Kauno oro muziejui.

Sovietams okupavus Lietuvą, vidaus reikalų liaudies komisaro 1940 m. rugpjūčio 26 d. nutarimu 12 visuomeninių patriotinių organizacijų buvo panaikintos ir jų veikla uždrausta.

Sovietmečiu, 1984 metais, Lietuvos gamtos apsaugos draugijos vadovai, tarp kurių buvo ir šių eilučių autorius, sumanė atkurti Lietuvai pagražinti draugiją, ir kreipėsi į aukščiausiąją tuometinę valdžią.

Tam mus paskatino 1984 metais į Lietuvos gamtos apsaugos draugijos Respublikinę tarybą atėjęs laiškas iš Maskvos. Jame buvo rašoma, kad Visos Rusijos gamtos apsaugos draugija, įkurta 1924 m. Vladimiro Lenino bendražygės Nadėždos Krupskajos iniciatyva, ruošiasi minėti 60 metų sukaktį. Jubiliejaus proga sąjunginė valdžia numatė šią organizaciją apdovanoti Darbo raudonosios vėliavos ordinu. Laiško autoriai rinko informaciją apie analogiškų draugijų „amžių" sąjunginėse respublikose, nes juos „neramino" mintis, kad gali atsirasti daugiau panašių „jubiliatų", kuriems tektų taip pat skirti po ordiną.

Perskaitę laišką ir pasitarę tarpusavyje, susizgribome 1960 m. įkurtą Lietuvos gamtos apsaugos draugiją „perkrikštyti" Lietuvai pagražinti draugijos, veikusios 1921-1940 metais, vardu, juolab kad ir sovietmečiu įkurtos Gamtos apsaugos draugijos veikla buvo plėtojama vaižgantiškosios draugijos idėjų pagrindu, kitaip tariant, savo veikloje iš esmės ji rėmėsi Vaižganto filosofija, kurioje išreikšta pagrindinė žmogaus elgesio gamtoje taisyklė: „Gamta - pasaulio Kūrėjo šventykla, į kurią žengiama basomis kojomis ir be kepurės".

Lietuvos gamtos apsaugos draugijos Respublikinės tarybos stalčiuose jau senokai turėjau sukaupęs gausią Lietuvai pagražinti draugijos archyvinę medžiagą. Jos nemažai „pametėjo" smetoninių laikų gamtininkai profesoriai Tadas Ivanauskas, Steponas Jankauskas, miškininkas Mykolas Jankausks, vieną kitą knygelę atnešė ir populiarusis prof. Česlovas Kudaba, kai ką buvau ir aš aptikęs savo žmonos Gražinos iš tėvų paveldėtame archyve.

Taigi, gerai žinojau apie tarpukariu veikusią Vaižganto draugiją, savo amžiumi pranokstančią rusiškąją „kolegę", todėl kilo sumanymas pakeisti sovietmečiu įkurtos Gamtos apsaugos draugijos pavadinimą vaižgantiškosios draugijos vardu ir juridiškai sugrįžti prie 1921 metais veikusios Draugijos ištakų. Buvome įsitikinę, kad mums tai pavyks padaryti ir vienu šūviu nušautume du zuikius: susigrąžintume Lietuvai pagražinti draugijos prasmingą vardą ir dar labiau pagarsintume savo šalį kaip turinčią gilesnes gamtosaugos tradicijas.

Neabejojome, jog šiam mūsų sumanymui pasitarnaus ir anuomet „plačiojoje šalyje" aukštai vertinama Lietuvos gamtosauga. Priminsiu, kad Lietuvoje žymaus gamtosaugininko Viktoro Bergo iniciatyva jau nuo 1957 m. veikė pirmasis tuometinėje sąjungoje valstybinis gamtos apsaugos komitetas, buvo kuriami draustiniai, rezervatai, nacionalinis parkas, 1960 m. pradėtas leisti populiarus žurnalas „Mūsų gamta", pasiekęs 60 tūkst. skaitytojų auditoriją, plačią visuomeninės gamtosaugos vagą vertė ir Lietuvos gamtos apsaugos draugija. Tarp kitko, noriu atkreipti dėmesį į šios organizacijos pavadinimą: jame nėra privalomo prielipo „TSR", dėl kurio būtinumo pavadinime, tvirtinant įstatus vyriausybėje, teko „karštai" diskutuoti. Priešingai, tokie prielipai buvo beveik visų tuometinių valstybinių ir visuomeninių organizacijų pavadinimuose, pavyzdžiui, oficialus kraštotyrininkų draugijos pavadinimas - „Lietuvos TSR kraštotyros ir paminklų apsaugos draugija", medžiotojų - Lietuvos TSR Medžiotojų ir žvejų draugija", skęstančių gelbėjimo - „Lietuvos TSR skęstančiųjų gelbėjimo draugija" ir t.t.

Anuomet į mūsų šalį „pasisemti" gamtosauginio darbo patirties atvykdavo delegacijos iš Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Gruzijos ir kitų, taip vadinamų broliškųjų respublikų. Turėdami visa tai galvoje ir pasinaudoję palankia situacija dėl to ordino, nutarėme prašyti valdžios, kad leistų mums susigrąžinti Lietuvai pagražinti draugijos pavadinimą. Tačiau, kiek mes besistengėme, ir kaip beįrodinėjome direktyvinės valdžios vyrams apie gerus savo tikslus, leidimo negavome: mums buvo atsakyta trumpai ir aiškiai:"Visos visuomeninės-politinės organizacijos, veikusios Lietuvoje iki 1940 metų, yra panaikintos ir jų atkurti negalima"...

Štai kodėl anuomet ir „nenušovėme" tų dviejų planuotų zuikių - atkurti Lietuvai pagražinti draugiją ir gamtosaugai pelnyti apdovanojimą. Tiesą pasakius, anuomet mes „nosis nukabinome" ne dėl to, kad draugija negavo apdovanojimo, bet dėl to, kad neleido atkurti mūsų šaliai istoriškai reikšmingos Vaižganto draugijos.

Kaip ten bebūta, bet Juozo Tumo-Vaižganto, kaip ir Tado Ivanausko,Viktoro Bergo, Česlovo Kudabos bei kitų Lietuvos gamtai nusipelniusių žmonių vardai, nepaisant įvairių ideologinių skersvėjų, nepamiršti.

Praėjo ne vienas dešimtmetis nuo tos dienos, kai Nepriklausomoje Lietuvoje buvo atkurta Lietuvai pagražinti draugija. Kas iškėlė šią idėją ir ėmėsi organizacinio darbo atgaivinti šią kilnią visuomeninę organizaciją? Teisingumo dėlei, žmonės iš pirmų lūpų turi išgirsti atsakymą į šį klausimą. Tautos ir Valstybės istorija turi būti rašoma tiesos žodžiais, juolab, kad Lietuvai pagražinti draugija yra pašaukta gražinti kraštą, puoselėti žmonių dvasingumą, saugoti amžinąsias Tautos vertybes, o ne skleisti melą, juk, kaip sakoma, melu Lietuvos nepagražinsi.

Šiandieniniuose Lietuvai pagražinti draugijos leidiniuose bei informaciniuose portaluose, o ir Draugijos ilgamečio pirmojo vadovo pasisakymuose pateikiama visuomenę klaidinanti informacija.

„Metai, kai degino archyvus Kaune, tai Birutė Federavičienė pribėgusi prie laužo ištraukė draugijos ( Lietuvai pagražinti draugijos. Aut.) dokumentus. Nieko nežinojome iki pat 1994 metų, kai ji atvyko su tais popieriais pas mane, tai aš su tais popieriais pas Monsinjorą Vasiliauską atėjau ir sakau - buvo tokia draugija, o monsinjoras sako - vat tai gerai- atkurkime mes", - pasakoja draugijos garbės pirmininkas Juozas Dingelis. (Iš Juozo Dingelio pasisakymo Draugijos šimtmečio proga. LRT TV naujienų tarnyba, 2021.06.25 )

Priešingai teigia suvažiavime išrinkta Centro valdybos pirmininko pavaduotoja, hab. dr. prof. Angelė Vyšniauskaitė, buvusi prie Lietuvai pagražinti draugijos atkūrimo ištakų: „1995 m. entuziastų - muziejininkės Birutės Fedaravičienės, žurnalisto Juozo Stasino ir monsinjoro Kazimiero Vasiliausko iniciatyva pavyko Draugijos veiklą vėl atgaivinti" (Tėviškės gamta," Kelkime ir kelkimės," Nr.11(137).

Apie Lietuvai pagražinti draugijos atkūrimo iniciatorius prof. Angelė Vyšniauskaitė užsimena ir kitame straipsnyje „Švytėjęs meile, dalijęs gėrį", atspausdintame „Tėviškės gamtoje"2002 m. Nr.1(151). Profesorė rašė:

„Mano bendravimas su monsinjoru Kazimieru Vasiliausku neturi gilių šaknų, vis dėlto, jo asmenybė paliko neišdildomą pėdsaką širdyje. Pirmoji artimesnė mūsų pažintis prasidėjo 1995m. gegužės 5 dieną, kai dabartinio „Tėviškės gamtos" redaktoriaus Juozo Stasino buvau pakviesta pas Vilniaus Arkikatedros kleboną monsinjorą Kazimierą Vasiliauską į jo „rezidenciją"- Katedros zakristiją. Čia susirinko nedidelė vietos inteligentų iniciatyvinė grupė pasitarti vaižgantinės Lietuvai pagražinti draugijos atkūrimo klausimu..."

Apsilankęs pas Monsinjorą zakristijoje, papasakojau jam apie savo sumanymą atkurti Lietuvai pagražinti draugiją, apie tai, kad dar sovietmečiu gamtosaugininkai bandė atgaivinti vaižgantišką draugiją, supažindinau su šios Draugijos archyvine medžiaga, parodžiau „Tėviškės gamtoje" atspausdintą straipsnį ir laikraščio skaitytojų atsiliepimus apie prieškarinės draugijos atkūrimą. Išklojęs savo sumanymo esmę, pridėjau, kad atkurtos draugijos veikla būtų sėkmingesnė, jeigu visų mylimas ir gerbiamas Monsinjoras sutiktų būti jos pirmininku.

Atidžiai išklausęs mano pasakojimą, žilagalvis mons. Kazimieras Vasiliauskas sukruto: „ Gerą idėją iškėlei, nedelsiant reikia atkurti šią šventą organizaciją, bet kas tai galėtų padaryti?" Entuziastingai pritaręs Lietuvai pagražinti draugijos atkūrimo idėjai, Monsinjoras suabejojo dėl pirmininkavimo. Šių pareigų jis atsisakė motyvuodamas savo užimtumu ir pablogėjusia sveikata. Bet aš garbųjį pašnekovą nedelsiant nuraminau sakydamas, kad kalbama ne apie Draugijos vykdomąjį vadovą, o apie garbės pirmininką, kitaip sakant, garbingos organizacijos vėliavnešį.

„Tokiu pirmininku, jeigu reikia, galiu ir pabūti",- atsisveikindamas pasižadėjo Monsinjoras. Taip buvo gautas mons. Kazimiero Vasiliausko palaiminimo žodis Lietuvai pagražinti draugijai atkurti.