Lietuvybės ir bendrystės šventė prasideda!

Tai daugiau nei sporto renginys. Tai širdimi jaučiama bendrystė, įkvepiantis pasakojimas apie tautos dvasią, kuri nesumenko nepaisant atstumo ar laiko. Žaidynės tampa tiltu tarp diasporos ir Lietuvos - priminimu, kad kur bebūtume, esame viena tauta.

Šių metų žaidynės, vyksiančios liepos 3-6 dienomis Palangoje, sulaukė ypač didelio susidomėjimo.

Daugiau nei tris dešimtmečius šiame judėjime dalyvaujantis Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (PLB) Sporto komisijos pirmininkas Laurynas R.Misevičius pasidalino savo įžvalgomis apie žaidynių istoriją ir raidą.

Šaknys - tarpukario Lietuvoje

Pirmosios PLSŽ buvo surengtos 1978 m. Kanadoje, tačiau jų ištakos slypi 1938 m. Kaune ir Klaipėdoje vykusioje pirmojoje Lietuvos tautinėje olimpiadoje.

„Tai buvo pirma tokio pobūdžio mėgėjų sporto olimpiada", - patikslino L.Misevičius. Pasak jo, iniciatyva tapo žingsniu link dabartinių Pasaulio lietuvių sporto žaidynių.

Tuometinis Lietuvos Kūno kultūros rūmų direktorius Vytautas Augustauskas-Augustaitis buvo vienas iš pagrindinių pirmosios Lietuvos tautinės olimpiados rengimo iniciatorių, įžvelgęs renginio svarbą sporto raidai bei glaudesnio pasaulio lietuvių bendravimo plėtojimui.

Tautinės olimpiados rengėjai siekė įvertinti pasiekimus sporte, suartinti Lietuvos ir išeivijos jaunimą, skatinti pasaulio lietuvius domėtis savo kilmės šalimi, diasporoje išlaikyti gyvą lietuvišką tapatybę, stiprinti jaunosios kartos drausmę bei ugdyti meilę tėvynei.

Be šių tikslų buvo akcentuojamas ir ekonominis siekis - skatinti turizmą bei pristatyti Lietuvą kaip keliautojams patrauklią šalį.

Į olimpiadą atvyko lietuviai iš keturių šalių ir Lenkijos okupuoto Vilniaus krašto. Didžiausios delegacijos buvo iš kaimyninių Latvijos ir Vilniaus krašto bei tolimosios JAV, mažesnės - iš Didžiosios Britanijos ir Brazilijos. Iš viso olimpiadoje pasirodė virš 2000 sportininkų.

Atgimimas išeivijoje

Liūdnos istorinės aplinkybės - Antrasis pasaulinis karas ir okupacija - nutraukė gražią iniciatyvą, bet praėjus keliems dešimtmečiams ji atgijo. „Iniciatyva gimė už Atlanto, nes SSSR sudėtyje buvusioje Lietuvoje to niekas nebūtų leidęs.

Šiaurės Amerikos lietuvių fizinio auklėjimo ir sporto sąjungos (ŠALFASS) centro valdyba nusprendė, kad žaidynes reikia atgaivinti", - pasakojo L. Misevičius.

Pirmosios žaidynės įvyko 1978 m. Toronte, Kanadoje, minint Lietuvos valstybės atkūrimo 60-metį ir pirmosios Lietuvos tautinės olimpiados 40-metį. Ši data tapo simboline pradžia tradicijai, tęsiamai iki šių dienų.

PLSŽ emblemą sukūrė torontiškis grafikas Telesforas Valius. Žaidynės gavo neoficialų, bet greitai prigijusį pavadinimą - „Laisvojo pasaulio lietuvių sporto žaidynės".

„Susirinko tik Vakarų lietuviai, kadangi iš socialistinio bloko neįmanoma buvo atvažiuoti. Pavadinimas prigijo, nes tuo metu laisvasis pasaulis ir buvo Vakarai, o mes gyvenome už geležinės uždangos.

Atgaivinus žaidynes buvo nuspręsta, kad jos taps tradicinėmis, rengiamomis kas 4-5 metus. 1983 m. žaidynės persikėlė į Čikagą. Jų organizacinio komiteto pirmininkas buvo tuometinis ŠALFASS vadovas, būsimasis Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus", - priminė L.Misevičius.

Simbolinis susitikimas Australijoje

PLSŽ siekė ne tik skatinti sportinę veiklą, bet ir puoselėti lietuvišką identitetą, stiprinti ryšius tarp lietuvių bendruomenių ir populiarinti lietuvišką kultūrą. Jos tapo svarbia platforma, kurioje skirtingų šalių lietuviai galėjo susitikti ir bendrauti.

Per daugelį metų PLSŽ evoliucionavo. Žaidynių mastas ir dalyvių skaičius augo, plėtėsi sporto šakų įvairovė.

Svarbus etapas buvo 1988 m., kai Adelaidėje (Australija) vykusiose PLSŽ pirmą kartą dalyvavo sportininkai iš Lietuvos, kuo pasirūpino tuometinis atkurto Lietuvos Tautinio Olimpinio Komiteto prezidentas Artūras Poviliūnas.

Tai buvo simbolinis momentas, žymintis Lietuvos ir diasporos lietuvių bendradarbiavimo pradžią.

„Didžiulis pasiekimas, kad į trečiąsias žaidynes išvažiavo 13 nepriklausomybės link einančios Lietuvos sportininkų. Australijos lietuviai verkė pamatę tautiečius, labai gražiai juos sutiko. Buvo nuspręsta, kad renginį reikia sugrąžinti į Lietuvą", - pabrėžė L.Misevičius.

Olimpiada grįžta

1991-ieji tapo istoriniais metais - PLSŽ grįžo į Kauną, bet tai vyko sudėtingomis aplinkybėmis. Žaidynėms įpusėjus šalį sukrėtė Medininkų žudynės, kai pasienio su Baltarusija punkte SSSR specialiosios paskirties milicijos smogikai nužudė septynis Lietuvos muitinės pareigūnus.

PLSŽ buvo sustabdytos. „Amerikos lietuvių iniciatyva, V.Adamkaus siūlymu, pritariant tuometiniams Lietuvos valstybės bei LTOK prezidentui A.Poviliūnui pagerbiant žuvusiuosius jos buvo pratęstos. Nuspręsta tęsti renginį siekiant parodyti, jog neišsigandome agresijos ir nebijome sovietų represijų.

Visam pasauliui norėjome pademonstruoti - esame laisvi, nepriklausomi nuo jokių, nors ir stipresnių kaimynų", - pabrėžė L.Misevičius.

Beje, tuometinis neseniai atkurto Vytauto Didžiojo universiteto studentas jose dalyvavo ne tik kaip sportininkas, bet prisidėjo prie renginio organizacijos.

„Neblogai mokėjau anglų kalbą, todėl PLSŽ spaudos centro vadovas Alfredas Skopas pakvietė dirbti vertėju. Taip susipažinau su Šiaurės Amerikos sporto veikėjais, su kuriais vėliau teko kartu dirbti ir jiems vadovauti, tapus ŠALFASS prezidentu", - pasakojo 15 m. išeivijos sporto mėgėjų sąjungai vadovavęs L.Misevičius.

Nuo 1991 m. jis žaidynėse dalyvavo kasmet - iš pradžių atstovavo VDU krepšinio komandai, o persikėlęs į Ameriką žaidė su JAV tautiečiais. „2005 m., lygiai prieš 20 m., kai žaidynės sugrįžo į Vilnių, vyrų „A" grupėje kartu su Amerikos lietuvių rinktine laimėjome pirmą vietą", - džiaugėsi pašnekovas.

Sportas kaip lietuvybės vartai

Nuo 2005 m. žaidynių darbo grupėse dirbantis L.Misevičius pabrėžia vienijantį renginio vaidmenį: „Jos turi milžinišką reikšmę. Galiu jas lyginti su Dainų ir šokių šventėmis arba lituanistinių mokyklų užsienyje įtaka.

Tai yra pati pradžia. Jeigu įtrauksime užsienyje gimusius vaikus, jaunimą į tautinius šokius, į lituanistinį švietimą, į sportą - jie nenutautės ir liks kartu su mūsų bendruomene."

Jis pažymėjo, kad sportas svarbus ir tuo, jog nereikalauja gilaus kalbos ar kultūros žinojimo. „Sporte kalba nebūtina. Čia pritampa tie, kuriems sunkiau kalbėti lietuviškai, bet jie vis tiek nori būti lietuviais", - teigė JAV lietuvis.

L.Misevičius pateikė pavyzdžių, kaip lietuviškos sporto organizacijos užsienyje padeda jauniems talentams atsiskleisti ar grįžti į Lietuvą.

„Galbūt viskas prasideda nuo ŠALFASS, asociacijų ar lietuviškų žaidynių, o vėliau jie atvyksta į Lietuvą, įsitraukia į bendruomenių veiklas, netgi tampa bendruomenių pirmininkais arba profesionaliais sportininkais.

Tokie žymūs krepšininkai, kaip ketverių metų iš Kauno į Kanadą persikėlęs ir ŠALFASS sistemoje krepšinį žaidęs Ignas Brazdeikis ar Čikagos lietuvių krepšinio lygoje užaugęs Matas Buzelis, kurie jau dabar gali tapti Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės lyderiais.

Jie augo užsienyje, bet lietuviškoje aplinkoje, subrendo tarp lietuvių ir visą laiką išlaikė tautiškumą. Jeigu nebūtų buvę šių sporto organizacijų, šiandien kažin ar kalbėtume apie tai, kad jie galėtų ginti Lietuvos garbę", - pabrėžė jis.

Žaidynių ateitis

Organizuojant tokio masto renginį, kyla nemažai iššūkių, todėl siekiant užtikrinti žaidynių tęstinumą ir stabilumą PLB inicijavo įstatymų pakeitimus.

„PLB Sporto komisijos iniciatyva pasiūlėme Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai pakeisti Sporto įstatymą, į jį įrašant Pasaulio lietuvių sporto žaidynes, kaip yra su Dainų šventės Pasaulio lietuvių diena, kad organizavimas būtų įtvirtintas įstatymiškai ir numatytas finansavimas", - patikslino pašnekovas.

Žaidynių ateitį L.Misevičius norėtų matyti kaip savotišką sporto atitikmenį Dainų ir šokių šventei.

„Tai turėtų būti grandiozinis viso pasaulio lietuvius vienijantis sporto įvykis. Jis turi kas ketverius metus vykti Lietuvoje, skirtinguose miestuose.

Į žaidynes susirenka atstovai iš visų globalios Lietuvos kraštų, kurie kartu su sporto mėgėjais sukuria didžiausią lietuvišką sporto renginį pasaulyje. Tai kvietimas visiems tautiečiams, neabejingiems fizinei kultūrai", - teigė jis.

Pašnekovas pabrėžia, kad PLSŽ - mėgėjiška olimpiada, kurioje kiekvienas lietuvis, nepaisant gyvenamosios šalies ar kultūrinių skirtumų, gali dalyvauti.

„Profesionalūs sportininkai kasdien treniruojasi siekdami patekti į olimpiadą, tačiau ne visiems lemta įgyvendinti šią svajonę. O štai čia - mėgėjų olimpiada, kur kiekvienas gali ją pasiekti.

Organizatoriai dirba tam, kad ši galimybė išliktų mūsų vaikams ir būsimoms kartoms. Kad sportiški lietuviai visame pasaulyje žinotų: Lietuva jų laukia.

Didelę vertę suteikia ir tai, kad čia susirenka tokie patys kaip jie - vieni užaugę Italijoje, kiti Lenkijoje, JAV ar Australijoje. Jie gali kalbėti skirtingomis kalbomis, augti skirtingose kultūrose, bet visus juos jungia Lietuva", - pastebėjo L.Misevičius.