Lietuvoje blokuojama šimtai piratinių svetainių, LRTK ragina žiūrovus suvokti rizikas

Anot jo, vien šiais metais užblokuota daugiau nei 700 IP adresų ir 250 piratinių domenų vardų, o dažniausiai vagiamas televizijos laidų, serialų bei filmų turinys. Pašnekovas atskleidžia, kad naudodamiesi nelegaliu turiniu, dažnu atveju nukenčia patys žiūrovai: susiduriama su duomenų vagystėmis ar net šantažu. Tuo metu Kultūros ministerija akcentuoja, kad už vogtą turinį gali grėsti net baudžiamoji atsakomybė.

A. Katino teigimu, nelegalaus turinio žiūrovai patiria skirtingas žalas, o suvokdami, kad elgėsi nelegaliai, kartais bijo kreiptis ir į teisėsaugos institucijas, todėl tikrieji nukentėjusiųjų nuo piratavimo mastai nėra žinomi. 

„Pagrindiniai pavojai kylantys vartotojams yra jų duomenų kaupimas, nutekinimas ir pardavimas, neteisėtas banko sąskaitos lėšų nurašymas, kenkėjiškos programinės įrangos įdiegimas, įsilaužimas į socialinių tinklų paskyras, asmeninius kompiuterius, kitas informacines sistemas. Visi šie pavojai dažniausiai būna susiję ir seka vienas paskui kitą“, – sakė A. Katinas. 

„Šie atvejai vyksta nuolatos, ir reikia turėti omenyje, kad ne apie visus yra pranešama. Asmenys, netekę prieigos prie savo asmeninių ar darbo paskyrų neretai susilaukia pasiūlymų už išpirką jas susigrąžinti, grasinama paviešinti kompromituojantį turinį, ar kitaip manipuliuojama. LRTK gauna pranešimų iš asmenų, kurie skundžiasi automatiniais lėšų nurašymais už paslaugas, kurių jie neužsisakė. Tokiu atveju visada rekomenduojame kreiptis į savo banką su prašymu sustabdyti mokėjimus“, – rekomenduoja pašnekovas.

Pasak A. Katino, vartotojui prisiregistravus piratinėje svetainėje, jos valdytojams atskleidžiamas IP adresas, kuris nurodo vartotojo lokaciją, interneto tiekėją, prieinamais tampa slaptažodžiai, pseudonimai, prisijungimo vardai, el. pašto adresai ar telefono numeriai. 

„Jei paslaugos nelegalioje svetainėje mokamos, vartotojai taip pat palieka savo banko kortelės duomenis. Kadangi piratinių svetainių valdytojai nesilaiko netgi minimalių reikalavimų duomenų saugumui užtikrinti, ką jau kalbėti apie autorių teisių pažeidimus, vartotojų asmeniniai duomenys patenka į juodąją rinką, kur yra parduodami ar platinami nemokamai. Pavyzdžiui, finansiniams sukčiams šie duomenys yra aukso vertės, nes naudodami minėtą informaciją jie ieško savo aukų“, – atskleidė specialistas.

Blogiausia, kai nesuvokiama žala

Specialistų teigimu, visuomenėje vis dar stinga edukacijos, todėl dalis vartotojų ne visada supranta, kad elgiasi nelegaliai. LRTK pirmininkas Mantas Martišius atkreipia dėmesį, jog nelegalios svetainės kartais sukuria įspūdį, jog jose transliuojami filmai ar serialai yra legalūs, nes už turinį prašoma susimokėti.

„Verta prisiminti pačią didžiausią nelegalią svetainę filmai.in, registruotą Lietuvoje 2009 metais. Ten žmonėms reikėdavo susikurti profilį, rinkti taškus, pirkti kai kuriuos filmus ir daliai vartotojų tikrai atrodė, kad jie net nepiratauja, nes turinį perka tiesiog pigiau nei iš oficialaus tiekėjo. Kitas panašus atvejis, kuomet asmuo pasiėmęs televizijų signalą, retransliuodavo turinį ir pardavinėdavo jį užsienio lietuviams Airijoje, Norvegijoje, Britanijoje. Už autorines teises nemokama, televizijoms už retransliaciją taip pat nemokama, tačiau žiūrovai tam tarpininkui už pavogtą turinį susimoka“, – pasakoja M. Martišius.

Pasak jo, tai lemia ir įpročiai, kurie susiformavo nuo Nepriklausomybės atgavimo.

„Kada atgavome nepriklausomybę, vienu metu piratavimas buvo faktiškai nekontroliuojamas. Parduotuvėse galėjai įsigyti kompaktinius diskus, kasetes su muzikos įrašais, kurie nukopijuoti nelegaliai, autoriams už jų kūrybą nebuvo mokama. Tas po truputį iš parduotuvių persikėlė į turgų, vėliau išnyko ir ten, tačiau pas kai kuriuos asmenis susiformuoja įpročiai ir suvokimas, kad tokia veikla nieko blogo nereiškia“, – teigė pašnekovas. 

Ministerija: turinio pasisavinimas prilygsta vagystei

Kultūros ministerijos Visuomenės informavimo ir autorių teisių politikos grupės patarėja Živilė Plyčiuraitytė Plyčiūtė pritaria, kad piratavimas dar ne visada suvokiamas kaip įstatymo pažeidimas, o sukčiaujantis jaunimas prisidengia tuo, jog trūksta pinigų legalaus turinio prieinamumui. 

„Reikia suprasti, kad už piratavimą internete baudžiama taip pat kaip už bet kokį kitą nusižengimą ar vagystę. Lietuvoje veikia Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas, Baudžiamasis bei Administracinis kodeksai, pagal kuriuos pirataujantis asmuo gali būti baudžiamas“, – pažymėjo pašnekovė.

„Lietuvoje vis dar trūksta edukacijos, suvokimo, kad autorinio kūrinio vagystė irgi yra vagystė. Kuomet kalbamės su jaunimu, jie mums sako, jog norėdami nusipirkti visą mėgstamą turinį, per mėnesį prenumeratoms išleistų 50 eurų ar daugiau, todėl pasirenkamas nelegalus kelias“, – pridūrė ji.

Savo ruožtu M. Martišius papildo, kad ir pats piratavimo suvokimas vis dar yra šiek tiek iškreiptas, mat vagystės faktą daliai visuomenės sunku suprasti.

„Autorių teisių vagystė techniškai atrodo ne visai vagystė. Tarkime, jeigu pavogsiu automobilį, jūs atsikelsite ryte ir jo nerasite, bet jeigu pavogsiu kūrinį, jį turėsite ir jūs, ir aš. Autorių teisių vagystės atveju, turinys nedingsta, jis yra nukopijuojamas ir didžiausia bėda nutinka todėl, kad už kūrybą pinigus gauna nukopijavęs tarpininkas, o ne turinio kūrėjas. Tai – gana pelningas nusikalstamas modelis, todėl jis vis dar egzistuoja“, – sakė M. Martišius.

Situacija gerėja, bet darbo dar daug

Britų atlikto tyrimo duomenys, anot M. Martišiaus, rodo, kad piratavimo mastai Lietuvoje yra sumenkę ženkliai. Pasak jo, tam įtakos turėjo veiksnių visuma. 

„Piratavimo sumažėjimas yra sąlygotas keleto faktorių. Pirmasis jų, nors galbūt kas nors ir nesutiks, bet ekonominis gyvenimas Lietuvoje gerėja. Kuomet turime daugiau pinigų, galime daugiau jų skirti pramogoms. Antra, yra legalaus turinio pasiūla išaugusi, galimybių gauti turinį legaliai yra daugiau – veikia ir vietinės, ir tarptautinės platformos. Be to, pati kova su piratavimu yra aktyvi, kartu su įvairiomis organizacijomis siekiame užkardyti nelegalų turinį, apsaugoti autorių teises“, – teigė jis. 

Lietuvoje kovai su piratavimu, pasak Ž. Plyčiuraitytės Plyčiūtės, pasitelkiama visa teisinė bazė, be to, šaliai atstovaujama tarptautinėse organizacijose, kovojančiose su piratavimu. 

„Susitikimuose matome, kad Europos kontekste Lietuva atrodo išties neblogai. Visgi, piratavimo problema yra labai kompleksiška, todėl jai spręsti turime naudoti įvairias priemones. Kadangi nelegalų turinį dažniausiai renkasi jaunimas, svarbu atsižvelgti į ekonominius ir socialinius veiksnius“, – įsitikinusi pašnekovė.

Anot jos, jeigu norima dar didesnio poveikio, į kovą su piratavimu būtina įtraukti nuomonės formuotojus, skleisti edukacines žinutes, o taip pat lygiagrečiai dar labiau didinti legalaus turinio prieinamumą. Ž. Plyčiuraitytė Plyčiūtė pabrėžė, kad svarbiausia visuomenės suvokimas, jog nelegalaus turinio vartojimas yra lygiai toks pats nusikaltimas kaip ir bet kokia kita vagystė. 

Savo ruožtu A. Katinas priduria, kad sukčiai atranda vis naujų kelių, siekdami vartotojus apgauti, kad jų retransliuojamas turinys yra legalus, todėl svarbu pasitikėti institucijų perspėjimais ir suvokti, kad tokių filmų ar serialų žiūrėjimas gali turėti pasekmių.

„LRTK nuolatos stebi piratinių svetainių veiklą, nes jų valdytojai ieško inovatyvių būdų kaip apeiti taikomus ribojimus. Šios veiklos stebėsena ir sprendimų blokuoti priėmimas sukelia nuolatinį spaudimą ir kliūtis neteisėtai skelbti turinį, o šio turinio vartotojams – diskomfortą, tokio turinio pasiekiamumas tampa mažiau aktualus. Vartotojai, bandydami prisijungti prie LRTK blokuotos svetainės, yra nukreipiami į informacinį puslapį, kuriame nurodomos blokavimo priežastys ir pateikiamas teisėtų paslaugų sąrašas“, – Eltai pasakojo pašnekovas.

ELTA primena, kad už neteisėtą filmo ar kito audiovizualinio turinio platinimą internetu taikoma administracinė atsakomybė – bauda nuo 280 iki 600 eurų. Pažeidimas, padarytas pakartotinai, užtraukia baudą asmenims nuo 600 iki 850 eurų