1 nuotr.Ar tada, per Kalėdas sulaukę pirmosios naujos šviesos minutės, mes galėjom tikėtis, kad užkopsime į aukščiausią ir šviesiausią pavasario kalną, sustosime jo smailėje ir pamatysime vasarą?
Tą galėjo pasakyti bet kuris kalendorius ir mūsų patirtis, bet patiems be nieko tuo patikėti atrodė neįmanoma - negi taip bus, juk vasara labai toli...
Ji jau čia pat, ją matome. Taigi, kalbame apie pavasarį ir jo aukštą kalną. Kur jį rasti? Visur... net savo kieme, savo lauke. Jis yra visur, kur tik gyvena pavasaris ir kur gyvenate jūs.
Apsižvalgykime aplinkui, įsiminkime - kas žino, gal dar po savaitės jau tarsime vasaros vardą, o pavasaris išliks tik kaip gražus, nebūtin nuskriejęs paveikslas?
Beje, kada jis prasidėjo? Tada visi laukėme sniego, buvo dar sausio galas, o gal - jau vasaris. Giedojo didžiosios zylės, sausom šakom tarškino geniai ir ropinėjo pūkuoti drugių meškučių vikšrai.
Dieną termometras rodė 8 laipsnius šilumos. Ar tikrai pavasario pradžia buvo tokia? Gal mes sulaukėme sniegelio, šaltuko, o kai vėl stojo švelnesni, nors ir be saulės orai, pasakėme sau: jis, pavasaris, atėjo...
Kažkada savo užrašuose pasižymėję stebėtą pirmą drugį citrinuką, pirmą parskridusią pempę, žinojome, kad taip buvo pernai, užpernai ir neabejotinai bus kitąmet. Dabar taip gamta negyvena, jai tenka taikytis prie klimato kaitos padarinių. Šis pavasaris gyveno taip pat: šokinėjo, šildė ir skubino skristi, žydėti, o po to šaldė, naikino žiedus.
Tik prieš keletą dienų mes sugrįžome į savo svajonių pavasarį. Tačiau tikrai nepamiršome visų rekordų - ir karščio, ir šalčio, kurie teko balandžiui ir gegužės pirmajai pusei. Gamtoje nebūna rekordų, jie reikalingi tik mums. Tačiau didžiausias šaltis yra pavojingas. Kaip ir ne laiku plykstelėjęs labai didelis karštis.
Ką nuveikė gamta iki šios dienos?
Balansuodama tarp šalčio, karščio, tarp sausros ir dar vienos sausros, gamta atliko beveik viską, ką turėjo padaryti: mums sunku suprasti, kad ankstyvieji augalai jau barsto sėklas ir pradings iki kito pavasario, kad pirmosios vados strazdų vaikai jau paliko lizdus.
Ar pavasaris jiems buvo sėkmingas, pasakysime vėliau, kai galėsime skaičiuoti. Tačiau mūsų neapleidžia jausmas, kad pavasaris ne tik kažką palieka, bet ir išsineša. Tai ką jis pasiims kartu?
Pavasaris išeina nebūtin, jam lyg ir nėra prasmės ką nors neštis... Bet jis pasiima pavasario žiedus, paukščių giesmes, pirmuosius drugius ir net pavienes bites, kurios gyveno labai trumpai - kol iš blindžių surinko žiedadulkes, kol jas suslėpė savo urveliuose, prabėgo darbingas mėnuo.
Dabar jų namuose iš kiaušinėlių išsirito mažos lervutės, jos augs, virs lėliukėmis, o po žiemos, jau kitą pavasarį iš jų išsiris naujos bitės. Žinoma, pavasaris savo atminimų bagaže išsineša visus karščio ir šalčio rekordus bei mūsų Velykas, mūsų šventes ir paprastas dienas. Manytume - galėtų palikti ką nors...
Bet ne, visa tai nesutaupoma, nesudedama į jokias banko saugyklas. Vadinasi, dabar turime laukti vasaros ir tikėti, kad būsime kitokie, kad visai kitaip sutiksime gamtos nešamas dovanas ir viską prisiminsime.
Pabandykime apie tai pakalbėti rugsėjį, kai ruošimės išlydėti vasarą. O dabar - laimingo kelio tau, pavasari! Tu buvai mums geras.
